Romualdas Žekas. Ar darniai skambės tautinė giesmė?

Žiūrau į savo mėgstamo viduramžių dailininko Pito Breigelio vieno paveikslo reprodukciją ir galvoju –žmogus mažai keičiasi amžių tėkmėje. Įbedęs į vagą akis, artojas susirūpinęs būsimu derliumi ir savo šeimos stalu. Nerūpi tas paniręs į jūrą Ikaras, kurio tik kulnas iš vandens kyšo ir jūreiviams po ilgos kelionės jau bures ringuojantiems. Nekantrauja jie išlipti ant tvirtos žemės. Kažin ar labai rūpi tie laisvėn besiveržiantys skrajūnai ir į dangų spoksančiam piemeniui. Visiems rūpi tik asmeninė ir šeimos gerovė.  

 

Senovėje mūsų protėviai buvo susirūpinę savo gyvybės išsaugojimu. Kaip apsiginti nuo svetimtaučio atėjūno grobiko ar net savo artimo kaimyno. Pražudys ką tik nuimtą derlių ir artimuosius. Sudegins trobą. Vargu ar jiems rūpėjo Tėvynė, laisvė. Kaip ir tam Breigelio artojui. Skaitant istorines knygas atrodo, kad įvairiausio smurto, prievartos ir išdavysčių ir senais laikais netrūko. Kariavo visi vyrai, kurie tik ginklą pakėlė. Jeigu nereikėjo gintis, patys plėšė, grobė kitus. Užkariautojai viską, ką tik pakėlė krovė į vežimus ar roges. Su savimi vergijon pasiimdavo tik jaunesnes moteris ir vaikus. Varėsi namo gyvulius. Senius ir vyrus, jeigu koks pakliūdavo – žudė. Kitką degino. Žiaurumas neišpasakytas. Stebisi J.I.Kraševskis – kaip būdami tokie žiaurūs žmonės sugebėjo kurti gražias pasakas, švelnias ir svajingas dainas ar poezijos kupinus padavimus ir epus. 

 

Sunku ir suskaičiuoti kiek priešo antplūdžių iš viso patyrė mano tėvynė ir jos žmonės. O didikų dvarų vidinės kovos ir išdavystės, o XVI amžiuje geopolitinės situacijos padiktuota sąjunga su Lenkijos karalyste. Gal tai ir buvo langas į civilizaciją A. Bumblausko manymu nuo pasaulio atsilikusiai mūsų jaunai valstybei, tačiau ir orumą žeidžiančių faktų nestigo.  

 

Ilgus dešimtmečius ir net šimtmečius trukusios okupacijos labai pakeitė mūsų būdą. Kraujuje paskandinti sukilimai, kalėjimai, tremtys ir visokie draudimai keitė visuomenę. Išbujojęs stiprus noras kaip nors išgyventi, paliko gilius pėdsakus mumyse. Išmokė prisitaikyti prie bet kokių žeminančių sąlygų. Pataikauti stipresniajam, bijoti ir nekęsti valdžios. Valdžia juk visada buvo svetima. Daugybę metų okupantų vykdyta nuolatinė visuomenės selekcija, naikinanti bet kokį pasipriešinimą, susidorojanti su kiekvienu nenorinčiu nusilenkti žmogumi, davė vaisius. Dingo žmogaus orumas, drąsa, pasitikėjimas. Atrofavosi ir noras valdyti savo šalį. Jeigu ne kaimas, išlaikęs visokiuose gyvenimo verpetuose lietuvišką kalbą, papročius ir tradicijas, nebebūtų net mūsų valstybės.  

 

Deja, paveikslas Valstybės dienos paminėjimo išvakarėse sužadino blogas aliuzijas. Nors ir labai nenoriai kalbėsiu tik apie silpnuosius žmones, kurių dominavimas šiandieninėje mūsų visuomenėje, tikiuosi, žeidžia ne tik mano vieno sąmonę. Atrodo, kad mus valdo tik godūs ir nesąžiningi žmonės, visą savo energiją nukreipę kovoms prie lovio. 

 

Taigi, visuomenė pamažu keitėsi, vis labiau prisitaikydama prie aplinkybių. Įsivyravo vergo dvasia. Vis labiau ir labiau žmogus darėsi abejingas toms gyvenimo sritims, kuriose nematė saugumo ar asmeninės naudos. Ekonominė gerovė pamažu tapo viso gyvenimo aukščiausiu tikslu. Ne be reikalo šiandien iš visų tribūnų skamba pasididžiavimas vis gerėjančiu gyvenimu. Grubiai kalbant- pilnesniu loviu.  

 

Ir iš tikro – niekada taip gerai negyvenom. Badaujančių nematom. Santaupos vien bankuose jau viršijo 30 mlrd. ir toliau auga. Prakutęs tautietis suka galvą rudenį – kur čia dar nuvažiavus atostogauti. Turkijos ir egiptai jau nebedomina. Miestų gatvės užkimštos naujais limuzinais, kurių ne tiek jau daug kitose pasaulio miestų gatvėse gali išvysti. Vis labiau įsigali atnaujinta marksistinė ideologija, liberali pasaulėžiūra. Jokių suvaržymų ir taisyklių. Deja, įsigali ir godumas. Tai ko gero viena svarbiausių priežasčių kodėl taip išplitusios telefoninės apgavystės. Svarbiausias valstybės uždavinys – parengti konkurencingus jaunus žmones. Nebereikia nei Tėvynės nei tautos. Net didžiausio universiteto rektoriui atrodo, kad tautiškumas ar bet kokios tradicijos, menančios seniausius laikus, yra civilizacijos ir valstybės vystymosi kliūtis. Atsisako universitetai filosofijos, o mokyklos ir taip niekada nebuvo kritinio mąstymo ugdymo institucijomis. Apmaudu, kad net vienai premjerei nebuvo svarbu kokia kalba kalbėsime ar dainuosime. Jau vyksta diskusijos ar verta organizuoti Dainų šventes. Unikali, bene, didžiausios  vertės mūsų kalba irgi keičiama. Pradėjome ją ardyti įvedę tris seniai užmirštas raideles. Dabar pridėsime dar ir krūvą diakritinių ženklų. Ar daug kam tai rūpi? Staiga atsidūręs kokio miestelio gatvelėje ir pažvelgęs į užrašus vitrinose, gali suabejoti kur esi patekęs. O ką bekalbėti apie subtilesnius dalykus. Net ir labai apsišvietę mūsų žmonės nemato skirtumo kur žmogus gimė. Kokioje terpėje augo ir brendo? Kokį pavyzdį vaikas turėjo? Ar turėjo abu tėvus? Ar jį supo aplinka kupina meilės ir pasitikėjimo? Ar susituokusioje šeimoje ar tik susimetus? Įrodyta, kad čia daugiau, negu susituokusiųjų šeimose netikrumo rytdiena. Tas vaikui pasirodo ypatingai svarbu. 

 

Kitas tik piktai numoja ranka – užmirškim tą istoriją. Daugiau šiandiena rūpinkimės. Žinoma, naivu tikėtis, kad visuomenė staiga puls skaityti istorines knygas ar psichologų mokslinius straipsnius. Tokiems tikriausiai jokie įrodymai nepadėtų suprasti, kad pirmieji žmogaus metai bene svarbiausi gyvenime. Būtent tada formuojasi vaiko pasitikėjimo savimi ir kitais pagrindai. Būtina žinoti, kad tuomet vaikas neturi ir kritinio mąstymo. Jo neveikia jokie, net patys teisingiausi ir gražiausi žodžiai. Taip gamtos jau surėdyta, kad vaikystėje veikia tik I-oji signalinė nervų sistema. Čia vienintelis mokytojas – tik pavyzdys. Todėl nereikia norėti iš žmogaus, kurio vaikystė prabėgo kokio nors KGB stukačiaus, ar netgi paties KGBisto šeimoje, kokių nors patriotinių nuostatų. Todėl, moksliškai pagrįstai galima teigti, kad žmogaus pagrindinės gyvenimo nuostatos – ,,paveldimos“. Išimtys labai retos. Vadinasi tos pačios nuostatos persiduoda iš kartos į kartą. Ir tai vyksta nepaisant to ar suprantame tai ar ne. Todėl noras sužinoti kokioje aplinkoje brendo koks valstybės veikėjas nėra paprastas smalsumas. 

 

Deja, šie mano paminėti asmenybės brendimo aplinkos ypatumai, lemia ir visuomenės elgesį. Sunkiai kelią skinasi tokioje aplinkoje, orientuotoje į merkantilinius dalykus, laisvas žodis, kito, kitaip mąstančiojo, tolerancija. Kaip kokioje gentinėje bendruomenėje įsitvirtina vienintelis principas – tu su mumis ar ne. Jeigu galvoji kitaip, netiki mūsų kumyrais, abejoji, vadinasi esi priešas. Še tau ant kaktos ir prilipiname etiketę. Įsigali dichotominis pasaulio matymas. Imama matyti tik dvi spalvas. Tada pasidaro gyventi žymiai paprasčiau. Lengviau pasidaro įtikėti savo patriotiškumu. Diskusijos dažniausiai nutraukiamos dar neprasidėję vieninteliu žodžiu – aš žinau. Nors vis mato, kad jis ir mažiau skaito ir mažiau turi laiko apmąstymams, bet jis turi neklystantį kumyrą, kuriuo aklai kaip kokiu šventuoju tiki. Visuomene manipuliuojant ji pradeda skilinėti. Už borto, mažumoje lieka mažiau įžūlūs ir agresyvūs, bet daugiau abejojantys, bandantys kritiškai analizuoti situaciją. Jie stengiasi pamatyti žmogų. Kartais klystantį, bet ne visada priešą. Jų tarpe manyčiau mažiau okupacijos ir kitų negatyvių asmenybės brendimo periodo veiksnių paveiktų žmonių. Neina jie į abejotinus, nors ir iš pirmo žvilgsnio teisingais lozungais apkaišytus mitingus. Jiems nebėgioja šiurpuliukai ir nekelia jie ovacijų žmogui, akivaizdžiam demokratijos, laisvės ir laisvo žodžio priešui. Neverkia jie po balkonėliu, klausydamiesi vieno labai miglotos biografijos žmogaus. Jie net nepagalvoja, kad jis ant to balkonėlio pirmiausiai turėtų užlipti turėdamas tikslą pasiaiškinti kai kuriuos abejotinus savo biografijos faktus. O gal ir atsiprašyti. Bet neliko atsiprašymo kaip ir kitų žmogaus padorumą liudijančių dimensijų mūsų žodyne.  

 

Traukėme Tautinę giesmę visame pasaulyje. Mes visokie. Iš abiejų apkasų pusių. Tie teisieji ir tie abejojantys. Ir tie, kurie džiaugiasi vis pilnėjančių loviu ir tie, kuriems pilno lovio negana. Giedojome pakėlę akis į dangų. Priešingai negu paveiksle pavaizduoti artojai, piemenys ar jūreiviai. Belieka tik įsivaizduoti, o kaip tas himnas būtų suskambėjęs daliai choristų atlikus išpažintį. Gal tada būtume galėję pagalvoti, kad pagaliau įvyko ligos lūžis ir pradedame sveikti....