Dovilas Petkus. Žaliojo totalitarizmo link: kaip nauji statybų reikalavimai atims teisę kurti savo namus

Lietuvoje jau ne vienerius metus girdime kalbas apie žaliąją transformaciją, klimato neutralumą ir būtinybę mažinti energijos vartojimą. Šie tikslai pateikiami kaip savaime suprantamas gėris, kuriam neva negali prieštarauti nė vienas atsakingas pilietis. Tačiau už gražių lozungų vis dažniau slepiasi kita tendencija – valstybės siekis vis griežčiau reguliuoti žmonių gyvenimą, apribojant jų pasirinkimus ir didinant finansinę naštą. 

Žmonių gerovė ant ideologinio klimato altoriaus 

Nauji energinio naudingumo reikalavimai gyvenamųjų namų statybai yra vienas ryškiausių tokios politikos pavyzdžių. Tai dar vienas žingsnis link to, ką vis daugiau kritikų Europoje vadina žaliuoju totalitarizmu – sistema, kurioje žmonių norai, ekonominis racionalumas ir socialinis teisingumas aukojami ant ideologinių klimato tikslų altoriaus. 

Socialdemokratų partija pasigyrė savo socialiniuose tinkluose priėmę naują įstatymą, kuriuo būtų itin sugriežtinti reikalavimai gyvenamųjų namų statybai. Vadovaujantis šiuo sprendimu iki 2050 metų visi gyvenamieji namai Europos Sąjungoje turės pasiekti nulinę taršą, t.y. A0 klasę. Net ir A++ klasės nebeužteks. 

Nustatyta, kad nuo 2030 metų visi naujai statomi pastatai turės būti nulinės taršos, nulinės emisijos. Dar daugiau, iki 2050 metų visose šalyse visi egzistuojantys pastatai turės būti paversti nulinės taršos pastatais. Tai reiškia privalomas renovacijas visiems namams. Ir dar nustatyta, kad pradėti reikės nuo pačių energiškai neefektyviausių namų. Kiekviena medinė trobelė ar sovietmečiu statytas daugiabutis turės tapti nulinės taršos namu. Statybų magnatai krykštauja ir ploja socialdemokratams atsistoję – tokie reikalavimai atveria milžiniško masto renovacijos poreikius, kurių išvengti nebeleis įstatymas. 

Lietuvio nepriklausomybės simbolio sunaikinimas 

Šiandien valdantieji socialdemokratai pristato šiuos pokyčius kaip pažangą. Tačiau paprastam žmogui tokia pažanga reiškia visai ką kita: brangesnę statybą, didesnes paskolas ir dar sunkiau pasiekiamą svajonę turėti nuosavą būstą. 

 Lietuvoje nuosavas būstas niekada nebuvo vien ekonominis vienetas. Tai buvo šeimos saugumo garantas, nepriklausomybės simbolis ir ilgalaikio stabilumo pagrindas. Nuo valstiečių sodybų iki šiuolaikinių individualių namų – lietuvių siekis turėti savo žemę ir savo stogą virš galvos buvo viena svarbiausių tautos vertybių. Tą atspindi ir statistika, rodanti, kad Lietuvoje turime vieną didžiausių būsto savininkų skaičių visoje ES. 

Būtent todėl dabartinė kryptis kelia klausimą:. Jei valstybė iš tiesų rūpinasi šeimomis, kodėl ji nuolat didina kliūtis toms šeimoms įsigyti ar pasistatyti būstą? 

Žmogui sakoma, kad jis privalo statyti ne tokį namą, kokį gali sau leisti ar kokio norėtų o tokį, kokį valstybė laiko pakankamai „žaliu“. Apie kvėpuojančius medinius namus ar jaukius vakarus prie židinio galite užmiršti. 

Tai jau nėra laisva rinka. Tai nėra ir pagarba piliečio pasirinkimui. Tai ideologinis diktatas. 

Politikai mėgsta kalbėti apie ilgalaikę naudą, tačiau retai kalba apie pradines išlaidas. Žmogui pasakojama, kad po dvidešimties metų jis sutaupys energijos sąskaitoms. Tačiau nutylima, kad šiandien jis turi rasti papildomus dešimtis tūkstančių eurų statyboms. 

Daugeliui jaunų šeimų tai reiškia labai paprastą dalyką – namo nebus. 

Valdžia žada mažesnes sąskaitas ateityje, bet kartu atima galimybę apskritai tapti būsto savininku dabar. 

Tai atskleidžia esminį žaliojo totalitarizmo bruožą. Žmogaus realūs poreikiai tampa antraeiliais. Svarbiausia tampa ne šeimos gerovė, ne būsto prieinamumas ir ne ekonominis racionalumas, o atitikimas ideologiniams rodikliams ir biurokratų nustatytiems standartams. 

Laisvoje visuomenėje žmogus turi teisę rinktis. Jis gali statyti mažesnį, paprastesnį ar mažiau efektyvų namą, jei tai leidžia jo finansinės galimybės. Valstybės užduotis yra užtikrinti saugumą ir pagrindinius standartus, o ne primesti maksimalistinę gyvenimo viziją visiems piliečiams nepriklausomai nuo jų pajamų. 

Žaliosios politikos atotrūkis nuo žmonių kasdienybės 

Neatsitiktinai daugelyje Europos valstybių vis garsiau kalbama apie augantį atotrūkį tarp klimato politikos elitų ir paprastų žmonių. Kai sprendimus priima tie, kuriems papildomi keliolika ar keliasdešimt tūkstančių eurų nėra problema, natūralu, kad jie nebejaučia, kaip tokie reikalavimai veikia vidutines pajamas gaunančias šeimas. 

Lietuvoje ši problema dar jautresnė. Mes nesame turtingiausia Europos valstybė. Daugeliui jaunų žmonių nuosavas būstas ir taip tampa sunkiai pasiekiamas tikslas. Todėl kiekvienas papildomas reikalavimas reiškia ne abstrakčius procentus ar energetines klases, o konkrečias šeimas, kurios atsisakys statybų arba bus priverstos skolintis daugiau. 

Todėl diskusija apie A0 standartą iš tikrųjų nėra diskusija apie technologijas. Tai diskusija apie valstybės ir piliečio santykį. 

Ar žmogus vis dar turi teisę pats spręsti, kaip gyventi ir kokius sprendimus priimti savo šeimai? Ar ši teisė pamažu užleidžia vietą sistemai, kurioje žalieji ideologiniai tikslai tampa svarbesni už žmogaus pasirinkimą? 

Jeigu nuosavas būstas tampa prabanga, prieinama tik pasiturintiesiems, o valstybė vis griežčiau reguliuoja kiekvieną gyvenimo sritį klimato politikos vardu, verta klausti: ar tai dar yra žalioji politika, ar jau kelias į žaliąjį totalitarizmą? 

Ir jei ši kryptis nebus sustabdyta, viena seniausių lietuviškų vertybių – turėti savo namus ir būti jų šeimininku – gali tapti nebe norma, o privilegija. Būtent taip dažniausiai ir prasideda procesai, kuriuose laisvė prarandama ne staiga, o po truputį, vienu „geru ketinimu“ po kito.

 

 

Šaltinis: delfi.lt