Marius Parčiauskas. Ar galėtų tauta susitelkti ties Vytautu Didžiuoju?

Vytautas Didysis tarpukariu buvo vienas iš svarbiausių mūsų valstybingumo simbolių. Šis simbolis itin pasiteisino, nes buvo būtent tai, ko tada reikėjo lietuvių tautai: pasakojimo apie lietuvių didybę ir galimybes, vilties prisikelti po ilgų okupacijos metų, kažko didingo siekio. Visada galima kritikuoti, bet ko neatimsi iš tarpukario lietuvių, tai tiesiog nesutramdomos energijos ir ryžto. Atrodo, žmonės jautė, kad ne šiaip gyvena, bet kažką bendrai kuria. Įspūdinga, kaip skirtingi visuomenės sluoksniai, tame tarpe ir turtingiausi verslininkai, kūrė ir dirbo Lietuvai. Skaitant atrodo, kad šios tautos išlikimas tiesiog buvo neišvengiamas, nes po tiek okupacijos metų parodytas toks gyvybingumas yra kažkokia anomalija. Net demografija buvo auganti bene sparčiausiai Europoje.

Deja, dabar lietuviai gyvena visuotinio nusivylimo, apatijos jausmu. Su generalizacijomis visada kažkiek prašauni, tad tikrai netaikoma visiems. Vis dėlto pripažinkim, kad yra kažkas giliai depresiško mūsų tautos gyvenime. Nusivylimo jausmas tikrai gilus. Demografija sparčiai besitraukianti. Dauguma regionų merdėjantys. Vilnius dūsta nuo kamščių ir korupcijos. Tiek ES, tiek nuosavi biurokratai varžo bet kokį gyvybingumą - net gynybos srityje. Kai tik pabandom pasiūlyti kažką įdomesnio, atsimušam į sieną - pasirodo, ES neleidžia. Galiausiai, esame susiskaldę (ar suskaldyti) iki neveiksnumo.

Ar galėtų tauta susitelkti ties Vytautu Didžiuoju? Ar galėtų paminėti jo 600-ąsias metines susitelkusi ir prisiminusi, kad, po šimts, mes esame LIETUVIAI. Mes ne nusmurgėliai, mes kovotojai. Mes pergyvenom imperijas - baltas, rudas, raudonas. Mes paaukojom tautos geriausius, bet juos vėl galime užauginti. Mes unikalūs ir kad ir kur gyventume, vis tiek ten ieškome lietuvių. O ar atrasime lietuvį čia, šalia, Lietuvoje? Ar gali Vytautas įkvėpti, pakelti, sutelkti? Gal Vytautas vėl taps populiariausiu berniukų vardu?