Zigmas Tamakauskas. Vengrijoje vykęs sukilimas stiprino ir mūsų tautos viltį

Šiandien daugelio valstybių akys nukreiptos į Vengriją, esamą ir būsimą tos šalies politinę būklę, kurią lems tautos daugumos išrinktas naujasis parlamentas, naujos vyriausybės vadovas Peteris Magyaras. Tikimasi pokyčių. Tačiau čia norėtume stabtelti ir pažvelgti į tą netolimą laiką, kada lietuviai ir vengrai gindami savo laisvę, sutartinai kovojo su tuo pačiu priešu - rusiškuoju imperializmu, tada pasivadinusiu Sovietų sąjunga. Tačiau keičiasi metų laikų spalvos, keičiasi žmonės, jų požiūriai... Lieka tik istorijos pėdsakai – vieni ryškesni, kiti blankesni. Tad kiek atidžiau pažvelkime į mūsų abiejų tautų kai kuriuos istorijos puslapius, į tuos ryškesnius mūsų gražaus bendravimo istorijos paliktus pėdsakus. Žvelgdami į juos dažnai prisimename 1956-tuosius metus, prieš 70 metų vykusius įvykius Vengrijoje ir Lietuvoje. Bene ryškiausiai tie įvykiai buvo paminėti prieš 20 metų vykusioje mokslinėje konferencijoje Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ją parengė tuometinis Vengrijos ambasadorius J. E. p. Juhašas Sandoras, Lietuvos ir Vengrijos bičiulių kultūros draugijos pirmininkas dr. Vytautas Grinius, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija bei pačios bibliotekos vadovybė - direktorius Vytautas Gudaitis. Įžanginėje konferencijos dalyje kalbėjęs Vengrijos ambasadorius papasakojo apie vykusią Vengrijoje antisovietinę revoliuciją, pateikė represuotų, nukentėjusiųjų ir žuvusių žmonių statistiką, dėkojo lietuviams už vengrų tautos, siekusios laisvės, parėmimą. „Įsipareigojimas laisvei tiek vengrų, tiek lietuvių tautose toks stiprus, kad jo niekada negalės ištrinti nei laikas, nei bet kokie įvykiai“ – sakė ambasadorius Juhašas Sandoras. Konferencijoje savo pranešimus skaitė profesorė Vanda Zaborskaitė, profesorė Ona Voverienė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos pirmininkas Vytas Miliauskas, politologas Vilius Bražėnas ir kt. Buvo pažymėta, kad 1956 metų įvykiai svarbūs ne tik Vengrijos, bet ir Lietuvos istorijai. Savo įspūdžiais pasidalino to meto įvykių dalyviai Algimantas Žižiūnas, Zigmas Tamakauskas, Albinas Kentra ir Edmundas Simanaitis.

Baigiantis konferencijai, Vengrijos ambasadorius J. E. p. Juhašas Sandoras aktyviausiems 1956 m. manifestacijų dalyviams, rėmusiems Vengrijoje vykusį sukilimą, įteikė Padėkos raštus, kuriuose parašyti labai prasmingi vengrų himno autoriaus Ferenco Kiolčėjaus žodžiai: „Siunčiu Jums žinią iš keturių žodžių, įrašykite juos giliai į širdį, išdeginkite savo atmintyje ir prieš mirtį perduokite savo sūnui kaip palikimą: Tėvynė – svarbiau už viską“ .

Lietuvių ir vengrų tautų bendravimą sieja ne tik 1956 metai, bet ir kiti prisimintinos istorijos tarpsniai. Šešioliktojo amžiaus viduryje LDK Žygimanto Augusto rūmuose Vilniuje tarnavo žymus vengrų muzikantas ir kompozitorius Valentinas Grefas Bakfarkas, 1576 m. vengrų kunigaikštis Steponas Batoras, vedęs Oną Jogailaitę, tapo Lietuvos ir Lenkijos valdovu. Vilniaus vyskupo jėzuito Valerijono Protasevičiaus iniciatyviniu prašymu, 1579 metais Steponas Batoras pasirašė Vilniaus universiteto įkūrimo privilegiją, atkariavo kai kurias Rusijos užimtas LDK teritorijas, priversdamas rusus pasirašyti taikos sutartį. Jis pripažino LDK savarankiškumą, lietuvių teises, įsteigė Lietuvos Tribunolą.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip politikas bei karvedys, garsėjo ir Vengrijos didikas Kasparas Bekešas, vadovavęs čia atvykusiai vengrų pagalbinei kariuomenei. 

Mūsų simbolikos dvigubas kryžius istorine prasme taip pat sietinas su Vengrijos simbolika.

Atkūrus Lietuvai savo valstybingumą, diplomatiniai santykiai su Vengrija buvo užmegzti 1924 metais. Lietuvos interesus Vengrijoje atstovavo Vokietijoje rezidavę mūsų pasiuntiniai – teisininkas Vaclovas Sidzikauskas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jurgis Šaulys, pirmasis steigtos Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau - 1941 m. Birželio antisovietinio sukilimo rengėjas Kazys Škirpa.

Vengrų diplomatai Lietuvai rezidavo Taline ir Helsinkyje. Kaune veikė Garbės konsulatas. Pažymėtina, kad pirmasis Vengrijos generalinis konsulas Lietuvoje buvo įžymaus mūsų lakūno ir aviacijos konstruktoriaus Jurgio Dobkevičiaus tėvas, buvęs finansų, prekybos ir pramonės ministras - Jonas Dobkevičius, gyvenęs su savo šeima Kaune, K. Donelaičio gatvėje (dabar tame name įsikūrusi „Bernelių užeiga“, namą puošia atnaujinta Atminimo lenta).

Sovietinės okupacijos metais buvo nutrūkę ir abipusiai diplomatiniai santykiai. Šie santykiai buvo atnaujinti atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę – 1991 m. rugsėjo 2 dieną. 2003 metais Vilniuje buvo atidaryta Vengrijos ambasada. Pirmasis jos ambasadorius - Sandoras Juhašas, o Lietuvos pirmuoju ambasadoriumi Vengrijoje buvo paskirtas garsus kardiochirurgas Jurgis Brėdikis, rezidavęs Čekijoje.

Į lietuvių kalbą išversta nemažai vengrų rašytojų kūrinių. Į vengrų kalbą išversti Kristijono Donelaičio, Vinco Mykolaičio-Putino, Sauliaus Tomo Kondroto, Justino Marcinkevičiaus, Vytautės Žilinskaitės, Romualdo Lankausko, Kazio Sajos ir kitų rašytojų kūrinių.

Dabar savo mintimis kiek nukeliaukime ir į 1956 m. vykusią antisovietinę revoliuciją Vengrijoje, prasidėjusią spalio 23 dieną studentų demonstracija Budapešte. Ji dar vadinama sukilimu. Nuvirto žemėn nuo pjedestalo tautų budelio Stalino statula, reikalauta sovietinės armijos išsinešdinimo iš Vengrijos. Vengrų tauta su ginklu rankose sukilo prieš visą pasaulį siekiančią užkariauti Sovietų sąjungą. Šiuos įvykius Vengrijoje palaikė ir to paties priešo pavergta Lietuva. Tai ryškiai atspindėjo įvykiai Kaune ir Vilniuje. Tų įvykių metu buvo pademonstruota lietuvių ir vengrų tautų vienybė, trokštant vieni kitiems laisvės.

Tuometinis Lietuvoje Visų Šventųjų vakaras, vadintas Vėlinėmis, tapo pasipriešinimo sovietiniam okupantui simboliu. Abi kovojusios už savo laisvę tautos, nugalėjusios tą patį priešą, sutraukė nelaisvės pančius.

Istorinė - lietuvių ir vengrų tautų tuomet parodytos vienybės atmintis liko gyva. Gyvi ir prisiminimai. Aš tada buvau Vilniaus universiteto antro kurso studentas. Gyvenome keturiese netoli Vingio parko  vadinamajame Čiurlionio bendrabutyje. Daugelis iš mūsų turėjome jaunatviško idealizmo sparnus, didelį Lietuvos likimo rūpestį, stengėmės savo veikla ir įgytomis žiniomis išlaikyti jos gyvybingumą. Šiuos siekius palaikė savo dėstomomis paskaitomis patriotinės savimonės nepraradę mūsų iškilūs dėstytojai Zigmas Zinkevičius, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Irena Kostkevičiūtė, Jurgis Lebedys, Jonas Dumčius, Juozas Pikčilingis, Vincas Urbutis ir kt. 

1956 metų Visų Šventųjų dienos išvakarėse surengėme nelegalią talką - sutvarkėme apžėlusius, neprižiūrimus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. Džiaugiausi, kad ir vėliau šį mūsų pradėtą Rasų kapinių tvarkymo darbą tęsė tame pačiame universitete fizikos mokslus studijavęs mano sūnus Gediminas, buvęs aktyvus šios mokslo įstaigos studentų kraštotyrininkų būrio narys, dar vaikystėje įgijęs idealizmo sparnus, patriotinį – savo tėvynės Lietuvos branginimo ir mylėjimo jausmą. Gediminas, būdamas paskutiniojo kurso studentas, žuvo neaiškiomis aplinkybėmis 1982 metais vykusioje kraštotyros ekspedicijoje.

Su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus. Matėme, kad šį mūsų kapinių tvarkymo darbą iš tolo sekė ilgais apsiaustais bešlitinėjančių čekistų akys. Vienas prisiartinęs paklausė, kas mums liepė tuos kapus tvarkyti. „Niekas mums neliepė, patys sugalvojome. Mums labai patinka lakūnai ir kareiviai...“ - drąsiai atsakė Danutė.

Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro – kaip minėta, pavadinto Vėlinėmis. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų audeklo vidurio iškirpti sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo sukilėlių ženklu. Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius Imrė Nadis skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos pakto,  reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Kilusi Vengrijos revoliucija tapo laisvės viltimi visoms sovietų pavergtoms tautoms. Esant tokioms aplinkybėms surengėme studentiško jaunimo vakaronę universiteto Istorijos filologijos fakulteto didžiojoje auditorijoje. Prisirinko daugybė jaunimo. Iš anksto buvo numatyta kryptinga partokratų neiššifruota programa. Sklido lietuviškos dainos, sukosi poros. Numatytos pertraukos metu mūsų bendramintis Adolfas Gurskis raiškiai perskaitė iš neseniai išleisto Maironio raštų dvitomio „Jaunosios Lietuvos“ poemos šeštosios giesmės ištrauką „Jau slavai sukilo...“ Visi suprato, ką tai reiškia – solidarumas su Vengrijoje vykstančia revoliucija. Šį supratimą dar labiau paryškino skaityti vengrų poeto Šandoro Petefio eilėraščių posmai. Nutilus plojimų bangai, visi susikibę rankomis sugiedojome „Lietuva brangi“. Paskui sklido kiti patriotiniai eilėraščiai, dainos, kalbėtojų žodžiai. Vienas iš kalbėtojų ragino visus susitelkti, kad susikaupusi potencinė energija virstų kinetine.  Paslapčiomis raginome vienas kitą lapkričio 1 dienos vakare rinktis į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo.

Tuo tarpu partokratai nesnaudė – kūrė planus, kaip studentams sutrukdyti Visų Šventųjų vakare eiti į kapines. Intensyviau buvo verbuojami ir šnipai. Pakviestam į saugumą Adolfui Gurskiui teko aiškintis kaip jis išdrįso skaityti „buržuazinio“ poeto Maironio poemos, „aiškiai turinčios antitarybinę potekstę“, ištrauką. Paaiškinus, kad jis skaitė ne antitarybinį kūrinį, o tarybinės leidyklos išleistos knygos ištrauką, - tardytojas sumišęs padarė apklausos pertrauką. Matyt toks A. Gurskio paaiškinimas jam buvo netikėtas. Tikriausiai pasitikrinęs, kad tokia knyga tikrai išleista, grįžęs jau kalbėjo švelnesniu tonu, „patardamas“, kad vis tiek viešai tokio kūrinio daugiau neskaitytų....

Susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus, tapusio gyvosios Lietuvos laisvės simboliu, kapo. Kapas nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė atneštos įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės instituto, Konservatorijos, Pedagoginio instituto. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai, Lietuvos laisvės šūkiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs rusų generolas, kalbėdamas per garsiakalbį, net įmaišė keletą lietuviškų žodžių: „Tovarišči studentai, nedelaite glupostei, eikite namo...“

Į kareivių ir milicininkų brutalius žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais: laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia mus pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus pavyko jiems nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad mums nepavyks įžygiuoti į miesto gatves. Su atvykusiais valdžios atstovais prasidėjo derybos. Pavyko susitarti, paleidus tuos nutemptus į sunkvežimius jaunuolius, tačiau kruopščiai savo darbą dirbo čekistų atsiųsti fotografai...

Išsiskirstėme būreliais. Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo iš aukštųjų mokyklų pašalinti daugybę studentų vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse. Šiam reikalavimui ypač pritarė universiteto karjeristinė partokratija – V. Kuzminskis, I. Zaksas, J. Bielinis ir kiti. Komjaunimo veikėjas Jonas Bielinis savo nuožmumu išgarsėjo ir anksčiau, kai vienuolikai savo kurso diplomantų parašė tokias charakteristikas, kad jomis vadovaujantis šie nebūtų gavę universiteto baigimo diplomų. Tada studentams daug padėjo  Lietuvių literatūros katedros vedėja Meilė Lukšienė ir tuomet dirbęs dekanu Eugenijus Meškauskas, įmetęs į šiukšlyną tas J. Bielinio parašytas „komjaunuoliškas“ charakteristikas, turėjusias lemti tų studentų gyvenimo griūtį. Aš buvau apkaltintas „kontrrevoliucine veikla“, antitarybinės Vėlinių demonstracijos vienu iš rengėjų, buvo akcentuotas ir mano ant dr. Jono Basanavičiaus kapo sudėtas Gedimino stulpų ženklas. Pasirodė fakulteto sienlaikraštyje J. Bielinio parašytas straipsnis, kad „tokiems, kaip Tamakauskui tegul dega po kojomis žemė, kad ne vieta jiems būti universitete“. Šį straipsnį lyg turėjo paryškinti nupieštos užgaulios karikatūros, kurios savo tikslo nepasiekusios tik sustiprino mūsų studentišką dvasinę vienybę ir dar didesnį ryšį su patriotiškai nusiteikusiais dėstytojais. Kurse smerkiančių mane neatsirado. Partokratų organizuotame „svarstymo“ spektaklyje kai kurie kurso draugai – Valentinas Ardžiūnas, Algirdas Vaitkus, Leonardas Gogelis ir kiti išdrįso net ginti mane.

Brutaliems partokratijos reikalavimams atvirai pasipriešino tuometinis universiteto rektorius Juozas Bulavas jau prieš tai, tapęs rektoriumi, gerokai sulietuvinęs šios aukštosios mokyklos dėstytojų sudėtį ir patį universitetą. Tokiai rektoriaus nuostatai pritarė ir prorektorius Eugenijus Meškauskas - žinomas filosofas, skatinęs kritiškai plėtoti marksizmo principus, tyrinėjęs pažinimo ir mokslo metodologijos, ideologijos teorijos problemas. Esant tokiai sandūrai prorektoriaus E. Meškausko buvau pakviestas į rektoratą paaiškinti atvykusiems čekistams Vėlinių įvykius Rasų kapinėse ir mano dalyvavimo priežastį. Buvau jiems pristatytas, kaip sąžiningas ir geras studentas. Dalyvavimą tuose įvykiuose grindžiau savo religiniais įsitikinimais, kaltindamas atvykusių milicininkų ir kareivių brutalius užgauliojimus bei keiksmus. Sakiau jei nebūtų buvę šito – būtume taikiai ir išsiskirstę. Prorektorius E. Meškauskas padėkojęs tarė: „Matote – patys esate kalti, nereikėjo tos kariuomenės siųsti, o dabar norite apkaltinti studentą Tamakauską ir kitus antitarybine veikla...“ Supratau, kad tuometinis rektoratas buvo dalyvavusių Vėlinių įvykiuose studentų gynimo pozicijose. 

Įdomus pokalbis vyko su tuometiniu Pedagoginio instituto studentu, jaunuoju rašytoju Kaziu Saja, jį pakvietus „pokalbiui“ į KGB rūmus. Rašytojas prisimena:„Kamantinėjo, kas mane suagitavo, atsakiau, kad visa grupė nusprendė eiti, kad agitatoriaus jokio nebuvo. Majoras pradėjo rusiškai tardyti: „Ką visi dainavote?“ Atsakiau, kad dainas, kurios dainuojamos per Dainų šventes. „Bet jūs dainavote, kad nuo rusų šalies juodi debesys ant Lietuvos ateina!“ „Ką? Neskiriate rusų nuo prūsų? – atrėžiau. – Čia kalbama, kad nuo prūsų šalies ateina kryžiuočiai. Tai mūsų klasiko Maironio eilėraštis.“ O jis ne tiek susigėdo, kiek supyko, kad taip atšoviau, todėl tardymas dar ilgokai vyko...“ [Žurnalas „Legendos“, 2020 m. Nr. 5 (44), 51 psl.]

Čekistinis universiteto sparnas nenurimo. Ypač aktyviai veikė Vytautas Kuzminskis, Jonas Bielinis ir Imrija Zaksas. Šių sovietinių veikėjų puolimo smaigalys buvo nukreiptas ir į patį rektoratą. To puolimo įtakoje „už netinkamą tarybiniam studentui elgesį ir drausmės pažeidimą“ man buvo pareikštas  griežtas papeikimas ir nutrauktas stipendijos mokėjimas. Tačiau čekistiniam kompartijos sparnui tokia „švelni“ nuobauda nepatiko – buvo lyg spjūvis jiems į veidą. Tikėjosi, kad aš būsiu pašalintas iš universiteto. Ieškota progos naujam susidorojimui. Vis ryškiau kilo maskvietiškų „klapčiukų“ galvos, pradėta labiau sekti mąstančius žmones. Nerimą sovietinei valdžiai kėlė artėjanti Vasario 16-oji, kurios metu kasmet įvairiose Lietuvos vietose pasirodydavo antisovietiniai lapeliai,  suplevėsuodavo lietuviška Trispalvė – mūsų tautinės gyvasties simbolis.

Vasario 16-osios naktį pasigirdo stiprus beldimasis į mūsų bendrabučio kambario duris. Jas atidarius, išvydome tris gana nesimpatiškus veidus ir lyg kažką gaudančius piktus žvilgsnius. Prisistatė esą saugumo darbuotojai. Jų atsineštame popieriuje buvo įrašyta mano pavardė. Tuojau pat vienas atvykėlis šoko prie mano lovos stovinčios spintelės, kiti du pradėjo naršyti kitoje spintoje esančias knygas ir paskaitų užrašus. Marksizmo paskaitų užrašų sąsiuvinio aplanke buvau įsidėjęs lapą su poeto Bernardo Brazdžionio ir Vinco Mykolaičio-Putino sovietinius okupantus smerkiančiais eilėraščiais. Apsidžiaugiau, kai kratai vadovavęs čekistas G., pamatęs šio sąsiuvinio paskirtį, lyg „neliečiamą šventą  daiktą“ padėjo į šalį. Tačiau rado tremtinių eilėraščių sąsiuvinį ir mano rožinį. Juos paėmė kaip  „antisovietinės“ veiklos įkalčius. Buvau su gana ištaigiu sovietiniu automobiliu nuvežtas į „karališkų“ rūmų rūsius. Ten pradžioje patalpino į vienmetrinį „kambarėlį“, daugiau primenantį mažą sandėliuką ar spintą. Nesidžiaugiau jame oro pertekliumi. Duryse buvo įtaisyta apvali stebėjimo „akis“. Po kurio laiko uniformuotas sargybinis nuvedė į vadinamą „kratos“ kambarį, kur keli čekistai atliko ne itin malonią ir žeminančią žmogaus orumą procedūrą, apžiūrėdami ne tik prievarta nurengtą kūną, bet ir jo užpakalinėje dalyje esančią „antitarybinę slėpynę“...Buvo „ištyrinėta“ ir nurengtų drabužių kiekviena siūlė. Ištrauktą iš viršutinių kelnių diržą pasiliko „pasaugoti“.

Naujo „bendrabučio kambaryje“ buvau „apgyvendintas“ kartu su Dailės instituto komjaunimo sekretoriumi - studentu Arūnu Tarabilda, žinomos dailininkų šeimos atžala. Jis užėmęs institute aukštas ideologines pareigas, išdrįso aktyviai ginti nuo sovietinės valdžios susidorojimo Rasų kapinėse per Vėlines buvusius studentus. Atsitiko negirdėtas Sovietų sąjungoje dalykas – buvo panaikintas šios aukštosios mokyklos komjaunimo biuras, kaip nuėjęs „nacionalistine“ kryptimi. Komjaunimo biurui vadovavęs būsimasis dailininkas Arūnas Tarabilda atsidūrė čekistų naguose.

Teko patirti visas tardymo „gudrybes“, brutalų pasityčiojimą, mano galvos ir plaukų tvirtumo  „patikrinimą“... Tardymui vadovavęs čekistas G., primindamas Vėlines, nėrėsi iš kailio reikalaudamas pasakyti - iš kur gavau tą vadinamą „antitarybinių eilėraščių“ sąsiuvinį. Dievas davė tvirtumo, nieko jie iš manęs neišgavo. Tuo pačiu nenukentėjo ir tų eilėraščių autoriai bei sąsiuvinio sudarytojas.

Mano tardymo procedūrą, kaip vėliau paaiškėjo, sekė ir pats fakulteto komunistų partijos sekretorius Imrija Zaksas. Tai rodo rašytas laiškas mano tėčiui. Jame veidmainiškai rašoma, kad jis norėjęs padėti sūnui. Tačiau sūnus „nė žodžio nesako, kas jam davė persirašyti represuotų žmonių antisovietinio turinio eilėraščius, jis atkakliai slepia savo bendražygius...“

Po kelių dienų grįžus iš „svečių“, lyg tolimesnį tardymą pratęsė tuometinis fakulteto dekanas, partinio biuro narys – kalbininkas Jonas Palionis. Jis vėl, kaip ir čekistai, prašė pasakyti to sąsiuvinio sudarytojo adresatą. Pagrasino: „jei nepasakysi – mesime iš universiteto...“ Aš jam atsakiau: „meskite, savo sąžine ir kitų žmonių likimu neprekiauju“. Netrukus buvo parašytas raštas universiteto rektoriui, kuriame nurodant kurse veikiančią „antitarybinę“ veiklos kryptį, „fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto...“

Šį raštą 1957 m. kovo 9 d. pasirašė Istorijos-filologijos fakulteto dekanas J. Palionis, partinio biuro sekretorius I. Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius J. Bielinis.

Rektoratas šį kartą jau turėjo reaguoti. Išleistame rektoriaus įsakyme Nr. 161-st. rašoma: „Dėl nesveikų nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.“. Tuojau pat buvau išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną. Buvo pakeista ir universiteto vadovybė, reorganizuota lietuvių literatūros katedra. Tačiau partokratams nepavyko sunaikinti jau nuo filomatų filaretų laikų universitete kilusios laisvės siekimo dvasios. Ji vis iškildavo įvairiomis formomis iki pat Lietuvos atgimimo.

Atgavus Lietuvai laisvę, teko susipažinti su kai kuriomis bylomis, susijusiomis su mūsų minimu laikotarpiu. Vienoje radau savo lituanistinių studijų draugo, nuoširdžiai tauraus ir poetiškos sielos  kursioko Leonardo Gogelio mane ginantį drąsų laišką, adresuotą Vilniaus universiteto rektoriui,  apibendrinantį tuometinę ne tik universiteto, bet ir kitų aukštųjų mokyklų būklę. Jame rašoma, kad „šalinami iš universiteto tokie žmonės, kurie nemėgsta veidmainiauti, drąsiai ir atvirai rodo savo įsitikinimus, universitete didvyriais jaučiasi tokie prisiplakėliai ir veidmainiai, kaip pavyzdžiui, II kurso istorikas Aleliūnas ir kiti. Jie siekia „šiltų vietelių“ komjaunimo biuruose ir panašiai...“

Toje byloje yra ir man skirtas L. Gogelio sukurtas eilėraštis „Pro Patria“.

Leonardas Gogelis, čekistams įskųstas jo kambario „draugo“ Mykolo Aleliūno, vien už savo atvirumą - buvo nuteistas ketveriems metams lagerio. Apie tai prieš kurį laiką rašė žurnalas „Ekstra“. 

1956 metų vengrų tautos sukilimo dėl įvairių priežasčių neparėmė užsienio didžiųjų valstybių vyriausybės. Vakarai buvo įklimpę Artimuose Rytuose kovodami dėl Sueco kanalo su prosovietiškai nusiteikusiu Egipto prezidentu G. A. Naseru, JAV buvo rinkimų išvakarėse – daugiau rūpėjo savi reikalai. Vengrijos sukilimas buvo visų sovietų pavergtų tautų išsivadavimo viltis. Tačiau Vengrija liko vienų viena... 

Atsiųsti sovietinių tankų vikšrai žiauriai sutraiškė Vengrijos revoliuciją. Tik šiukšlyno atliekų verti buvo kiek anksčiau sovietų vadovo N. Chruščiovo pasakyti propagandiniai žodžiai, kad „Vidurio Europos šalys galės kiekviena pasirinkti savo individualų kelią į socializmą“.

Statistiniais duomenimis žuvo apie 3 tūkstančius sukilėlių, tūkstančiai buvo sužeisti, tiek pat tapo pabėgėliais. Klastingai buvo suimtas ir nužudytas Vyriausybei vadovavęs Imrė Nadis, norėjęs nuo Vengrijos numesti sovietinių pančių nelaisvę, šalį pasukti demokratijos linkme. Rusiškasis imperializmas, norėjęs neprarasti savo valdų, Vengriją paskandino kraujuje. Kraujuje jis dabar nori  paskandinti narsiai kovojančią už savo laisvę ir ukrainiečių tautą. Tikime, kad to padaryti grobuoniui nepavyks.

Vengrija 1990 metais spalio mėnesio 23 dieną pirmą kartą oficialiai paminėjo vykusį 1956 metų Tautos sukilimą, virtusį Vengrijos nacionaline diena.

Iki šiol daug kas su nerimu stebėjosi jau buvusios Vengrijos vyriausybės dviprasmiškumu. Prieš kiek laiko mes žavėjomės Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, siekusio savo šalį pasukti demokratijos, savo tautinių krikščioniškų vertybių, tautos orumo, savo kalbos, valstybės savarankiškumo elementų išlaikymo linkme. Jis už savo veiklą 2009 metais Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu.

Tačiau pastaruoju metu vis didesnį nerimą kėlė jo užsienio politika, jo išvykos į Maskvą ir Pekiną, bičiuliškai spaudžiant rankas šių šalių diktatoriams. Matant tai, kai kam iškilo klausimas, ar verta mūsų šalyje minėti buvusius 1956 metų įvykius Vengrijoje. Šis klausimas lyg pretenduoja nutrinti tų įvykių esmę – vengrų, kaip ir lietuvių kovą dėl savo laisvės. Tai buvo šventa kova. Vengrijoje vykęs sukilimas stiprino ir mūsų tautos viltį išsivaduoti iš to paties, tiesa, kitaip pasivadinusio, rusiškojo imperializmo gniaužtų. Savo laisvės siekianti Lietuva palaikė vengrų tautos siekius. Tai parodė gyvi 1956 metų Visų Šventųjų dienos įvykiai Vilniuje ir Kaune. Taigi 1956 metų įvykius Vengrijoje ir Lietuvoje ne tik verta, bet ir reikia minėti. Jų negalima maišyti su daug kam nepriimtina jau galima sakyti - buvusios Vengrijos vyriausybės politika.

Lietuvių ir vengrų tautų draugystės atspindžius ir bendros kovos esmę, Atminties žiedus paryškino mūsų tautodailininkai Rimantas Zinkevičius, Vidas Cikana ir kiti sukūrę ir pastatę lietuvišką koplytstulpį su Rūpintojėliu Budapešto kapinėse, kuriose palaidoti žuvę sukilimo dalyviai. 2006 metais, minint Vengrijos sukilimo 50-ąsias metines, mūsų tautodailės žinomi meistrai Adolfas Teresius ir Rimantas Zinkevičius Budapešto Kerepešio kapinėse pastatydino savo sukurtą koplytstulpį nežinomose vietose palaidotiems 1956 metais vykusios revoliucijos didvyriams atminti.

2006 metais Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus ir Vengrijos Prezidentas Laslas Šojomas Vilniuje prie Aušros Vartų sienos atidengė Atminimo lentą, kurioje lietuvių ir vengrų kalbomis  parašyta: „Atmintiną 1956 metų Visų Šventųjų dieną Vilniuje, nepabūgus sovietų okupacijos, viešai buvo palaikyta Vengrijoje kilusi revoliucija. Garbė tiems, kurie parodė vienybę siekti Lietuvos ir Vengrijos  Nepriklausomybės“. Atminimo lenta taip pat buvo įrengta Kauno Senosiose kapinėse, vadinamajame Ramybės parke. Abu prezidentai pasikeitė ir aukščiausiais savo šalių apdovanojimais.

Gera, kad kasmet Lietuvoje prie šių Atminties žymenų vyksta 1956 metų įvykių Vengrijoje ir Lietuvoje minėjimas, kurį rengia Vengrijos ambasada ir vietos savivaldybės. Visada jaučiame ambasadoriaus J. E. p. dr. Janošo Bereso nuoširdų geranoriškumą, siekiant palaikyti bei plėtoti mūsų abiejų tautų draugystę.

Prie dr. J. Basanavičiaus kapo - Vengrijos ambasadorius J. E. p. Janošas Beresas (kairėje) ir Zigmas Tamakauskas

Jausdami Ambasadoriaus meilę Lietuvai, domėjimąsi jos istorija, stengėmės suprasti, kad tiek vengrų, tiek lietuvių tautų požiūris į rusiškąjį imperializmą ir jo agresyvią grėsmę yra vienodas. Tokią nuostatą jaučiame ir iš Misijos vadovo pavaduotojo Deneso Andraso Nagio – ypač besidominčio Lietuvos istorija ir mokančio kalbėti lietuviškai, požiūrio bei veiklos. Lietuvių ir vengrų tautų kultūrinę jungtį savo veikla stiprina lietuviškai kalbančios Ambasadoriaus padėjėja p. Lina Ubarte ir Garbės konsulė  Kaune p. Ilona Jočionienė. Malonu prisiminti, kad neseniai Vengrijos ambasadoriaus J. E. p. Janošo Bereso iniciatyva kartu su jo pavaduotoju p. Denesu Andrasu Nagiu, apžvelgdami kai kuriuos mūsų abiejų valstybių ryšių istorijos puslapius, nuvykome į Rasų kapines prie dr. Jono Basanavičiaus kapo, kur 1956 m. per vadinamas Vėlines vyko antisovietinis mitingas. Tautos Patriarchą pagerbėme uždegtos žvakutės liepsna ir susikaupimo minute.

Naujųjų Rasų kapinėse prie skulptorės Nijolės Gaigalaitės sukurtos Pietos pagerbėme Lietuvos karius, žuvusius 1920 metais kovose dėl Vilniaus su lenkų kariuomene, grobusią mūsų Valstybės sostinę.

Paskui norėdami gyvai atnaujinti 1956 metų įvykių Atmintį, pasukome buvusios mūsų antisovietinės eisenos keliu iki Auštos Vartų sienos. Gera būtų, kad ši Atmintis gyvuotų ir mokyklose, kad ji prisidėtų prie jaunimo patriotinio ugdymo.

Prie žuvusių lietuvių karių Memorialo - Misijos vadovo pavaduotojas Denesas Andrasas Nagis (kairėje), J. E. p. Janošas Beresas ir Zigmas Tamakauskas.

Tikimės, kad 1956 metų įvykiuose pražydęs naujas lietuvių ir vengrų draugystės žiedas - dabar dar labiau sutvirtės, skleisdamas kūrybinio bendradarbiavimo ir tarpusavio supratimo dvasią.

 

                                                                                            Zigmas Tamakauskas

                                                                                 Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio

                                                                                  štabo viršininko pavaduotojas,

                                                                                       1956 m. įvykių dalyvis.