Marius Parčiauskas. Integracijos linija = multikultūrinė Lietuva

Tėvynės sąjunga, ar bent dalis jos politikų, renkasi imigrantų integracijos leitmotyvą vienu pagrindinių savo kampanijos arkliukų. Žinoma, tame daug kas - tame tarpe ir aš - įžvelgė nenuoširdumą, veidmainystę, nes siūloma spręsti problemą, kurią patys inicijavo ir sukėlė. Kiti gi netruko pastebėti, kad ta integracija yra spektaklis - daugiau pinigų skiriama psichologinei pagalbai ar gamtos terapijai nei lietuvių kalbos mokymuisi. Visi šie pastebėjimai yra teisingi, bet tai tik dalis bendros dėlionės.

O ta dėlionė yra tokia, kad Prezidentūra, dar prieš išstojant Benkunskui su savo integracijos siūlymais, viešai ištransliavo siūlymą uždrausti imigrantams pratęsinėti laikinus leidimus gyventi Lietuvoje. Tai reiškia, kad atidirbęs Lietuvoje du metus, imigrantas privalėtų palikti šalį, leidimas čia gyventi ir dirbti jam negalėtų būti pratęstas. Tai taip pat reiškia, kad imigrantas negalėtų įgyti teisės į šeimos susijungimą, nes tokia teisė įgijama tik po trijų metų. Žinoma, jis negalėtų ir balsuoti savivaldos rinkimuose, nes neišgyventų čia penkių metų, bei ateityje negalėtų pretenduoti į pilietybę. Kitaip sakant, gautume darbuotojų be visų ilgalaikių rizikų. Ir...net nebebūtų reikalinga jų integracija, nes jie čia nepasiliktų. Kita dėlionės dalis - Vytautas Sinica ir Nacionalinis susivienijimas, siūlantis apskritai sustabdyti masinę imigraciją. Nors tai tik vienas Seimo narys, bet jo balsas nuolat girdimas per televiziją, jam gerai sekasi Seime rasti sąjungininkų, registruoti su tuo susijusius įstatymų projektus. Žinoma, Nacionalinis susivienijimas, net laikydamasis beveik nulinės imigracijos nuostatos, palaiko Prezidento siūlymą, nes dabartinėmis sąlygomis tai būtų geriausia, kam būtų galima rasti konsensusą tarp įvairių politinių jėgų.

Tėvynės sąjunga, nenorėdama, kad toks siūlymas taptų gravitacijos centru (juk tikėtina, kad jam būtų rastas gana platus pritarimas Seime), ir norėdama perimti iniciatyvą, pereina prie integracijos linijos. Žinote, ką reiškia integracijos linija? Reiškia tai, kad imigrantai čia liks visam laikui, įgis teisę į šeimų susijungimą, čia augins savo vaikus, balsuos, įgis pilietybę, jų vaikai bus piliečiai ir t. t. Siūloma perspektyva yra susitaikymo su neišvengiamybe perspektyva. Masinė imigracija neišvengiama. Jie čia liks visam laikui. Todėl pabandykim bent sušvelninti pasekmes. Svarbu - ne tik sušvelninti, bet ir pagreitinti imigrantų tapimą pilnaverčiais piliečiais. Juk tam, kad atvykėlis galėtų balsuoti savivaldos rinkimuose, jis ne tik turi Lietuvoje išgyventi penkis metus, bet ir išlaikyti lietuvių kalbos testą. Benkunsko linija mūsų visų lėšomis apmokėti imigrantams lietuvių kalbos kursus padės sukurti masę naujų Vilniaus rinkėjų. Vėliau jie puikiausiai galės pretenduoti ir į pilietybę. Jų vaikai jau piliečiais bus automatiškai. Dažnu atveju tų vaikų bus daug. 

Integracijos linija ne tik nerodo kokio nors TS-LKD "kietumo" šiuo klausimu ar perėjimo prie "griežtos linijos". Tai kaip tik rodo, kad jie ir toliau lieka prie to, ką pradėjo, kai buvo valdantieji - Lietuvos tapimas multikultūrine valstybe yra neišvengiamas ir neturi būti stabdomas. Atvirkščiai, jis turi būti skubinamas, kuo greičiau įpilietinant imigrantus. Beje, atitinkamai tai priimti turime būti paruošti ir mes - Benkunsko programoje numatytos ir lėšos vilniečių tolerancijos imigrantų atžvilgiu didinimui.

Čia reikia atkreipti dėmesį į labai iškalbingą faktą. Benkunskas, paklaustas, kodėl Vilniaus savivaldybėje yra aptarnaujama ne vien valstybine, o ir rusų kalba, atsakė, kad Vilnius turi didelę rusakalbių populiaciją ir nieko čia nepadarysi, tenka prisitaikyti. Bet Vilnius po 10 metų turės didelę, pavyzdžiui, pakistaniečių populiaciją. Tai bus visiška norma. Prisitaikysim. Aptarnaujamų kalbų skaičius plėsis. Tobulas multikultūrinis miestas.

Todėl išvada yra labai paprasta. Jeigu 2027 metais Vilniaus mero rinkimus laimėtų Benkunskas, o 2028 metais Seimo rinkimus laimėtų Tėvynės sąjunga, multikultūrinės Lietuvos projektas būtų vykdomas visu smarkumu, iki galo jį išbaigiant, visą tą kelių šimtų tūkstančių imigrantų minią paverčiant naujaisiais lietuviais. 

Tuo tarpu Nacionalinis susivienijimas sako: šimtų tūkstančių imigrantų integracijos linija yra atmestina iš principo. Leidimai gyventi ir dirbti - nebent laikini ir ne daugiau dviejų metų. Jokio šeimų susijungimo. Jokios ilgalaikės integracijos. Išimtis nebent tikrai aukštos kvalifikacijos darbuotojams, kurių Lietuva nesugeba parengti. Tokių specialybių yra, bet tai itin maži skaičiai. Tik apie jų ilgalaikę integraciją ir galėtume kalbėti, ji tikrai reikalinga, nes visi Lietuvoje gyvenimą kuriantys asmenys turi priimti mūsų kultūrą, taisykles ir kalbą. Atmetus tai - jokios šimtų tūkstančių atvykėlių ilgalaikės integracijos, taip padedant jiems tapti Lietuvos piliečiais. Lietuva - lietuvių tautos valstybė. Vidurio kelio čia nėra - arba priimsim kelis šimtus tūkstančių naujųjų piliečių, arba ne. Jeigu priimsim, galėsim mokyti kalbos ir vaidinti integracijos spektaklį, bet atsiminkim - imigrantai Didžiojoje Britanijoje kalba angliškai, Prancūzijoje prancūziškai, o Vokietijoje vokiškai. Bet tai netrukdo nei atsinešti šariato teisės, nei vykdyti teroro išpuolius, nei negrįžtamai pakeisti visą šalies socialinį ir kultūrinį veidą, nei sukurti pojūčio, kad nebesi šeimininkas savo paties valstybėje. 

Todėl matant visą dėlionę ir visą kontekstą yra visiškai aišku, kad TS-LKD vis garsiau siūloma integracija yra lygu multikultūrinė Lietuva. Europoje nėra nei vienos valstybės, kuri būtų sėkmingai integravusi tokį kiekį imigrantų. Atvirkščiai - visur tai sukėlė didžiules įtampas, socialines ir saugumo problemas. Galiausiai tai tapo didele ekonomine našta. Pavyzdžiui, britai skaičiuoja milijardinius imigrantų padaromus nuostolius ekonomikai, nes itin didelė jų dalis nedirba ir ši žala viršija ekonominę naudą.

Tad visada matykime kontekstą. Skaitykime tarp eilučių. Ir neparemkime Lietuvos pavertimo multikultūrine valstybe projekto. Kam mums kartoti kitų valstybių klaidas?