Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas (V). Sekso, narkotikų ir rokenrolo revoliucija

1968-uosius masiniame suvokime įprasta romantizuoti kaip idealistinį jaunimo sukilimą ir „gėlių vaikų" laikmetį. Tačiau tai buvo lūžis, po kurio Vakarai pradėjo sistemingai ardyti save iš vidaus. Italų komunistas Gramsci suformavo strategiją, marksistinė Frankfurto mokykla pateikė teoriją. Vietnamo karas davė emocinį katalizatorių. Sovietai gausiai įmetė malkų į laužą – davė propagandinį ir finansinį pastiprinimą. Universitetai sukonstravo institucinį akademinį pamatą. Popkultūra užtikrino masinę sklaidą. O išlepusi ir dvasiškai susilpnėjusi karta visa tai priėmė kaip tariamą išsivadavimą ir laisvę. Taip seksas, narkotikai ir rokenrolas tapo patraukliai supakuotu Vakarų civilizacijos ardymo mechanizmu. Kultūrinio marksizmo esmė – perprogramuoti žmogaus sąmonę, kad jis pats atmestų tradiciją – „išsilaisvintų iš buržuazinių pančių.

Po Antrojo pasaulinio karo Vakarų pasaulis patyrė tai, ką istorikai vadina „auksiniu laikotarpiu" – ekonominį atsigavimą, technologinį šuolį, socialinę gerovę. Tačiau materialus klestėjimas slėpė gilėjantį dvasinį nuovargį. Karo kartos žmonių pastatytas tvarkos, šeimos ir pareigos pasaulis naujajai kartai atrodė pernelyg racionalus, bejausmis. Jame kažko trūko. Tai buvo karta, kuri paveldėjo kaltės jausmą – dėl karo, kolonializmo, rasizmo ir skurdo. Kaltė tapo nauja moraline valiuta, o jos išpirkimo būdu tapo maištas prieš viską, kas atrodė kaip senoji bjaurioji kapitalistinė „sistema".

1968-ųjų maištas turėjo savo ideologinę kilmę. Jo teorinis pamatas buvo padėtas Antonio Gramsci ir Frankfurto mokyklos – intelektualinių laboratorijų, kurios išmokė marksistinę revoliuciją kalbėti kultūros, o ne ekonominių klasių kovos kalba. Gramsci mokė, kad valdžia laikosi ne ant fizinės prievartos, bet ant „kultūrinės hegemonijos", o Frankfurto mąstytojai šią mintį išplėtojo iki psichologinės priklausomybės: žmogus pavergiamas ne grandinėmis, o sistemos teikiamu komfortu.

Šeštajame ir septintajame dešimtmetyje Frankfurto mokyklos įtaka išplito į Amerikos universitetus. Herbertas Marcuse, buvęs Horkheimerio ir Adorno kolega, tapo naujuoju kairiojo jaunimo pranašu. Jo knyga „Vienmatis žmogus" (1964 m.) tapo Biblija tiems, kurie maištavo prieš Vakarų vartotojiškumą. Marcuse teigė, kad klasinę priespaudą pakeitė psichologinė – sistemos gebėjimas gaminti komfortą, kuris verčia žmogų būti paklusniu. Kuo žmogus laimingesnis, tuo labiau jis integruotas į kapitalistinę sistemą ir tuo mažiau linkęs į revoliuciją. Sukilimas prieš gerovę virto moraliniu tikslu.

Marcuse išplėtojo „represinės tolerancijos" doktriną. Jos esmė paprasta: visuomenės nuomonė turi būti nepakanti tiems, kurie priešinasi progresui. Progresyvūs kairieji turi nutildyti konservatorius, kad apgintų laisvę kairiųjų siūlomiems pokyčiams. Ši idėja virto šiuolaikinės „cancel culture" (užtildymo kultūros) embrionu – mechanizmu, leidžiančiu aktyvistams per viešąją nuomonę pasmerkti, pašalinti ir izoliuoti tuos, kurie ginasi nuo kairiųjų dogmų.

Ši akademinė teorija rado palankią dirvą konkrečiu istoriniu momentu. JAV ir Europoje kilo antikariniai judėjimai dėl karo Vietname. Sovietų Sąjunga puikiai suprato šių judėjimų potencialą ir pradėjo juos kryptingai išnaudoti. KGB finansavo „taikos" ir „progresyvių studentų" organizacijas, siuntė propagandinę medžiagą, skatino demonstracijas. Sovietų spauda platino idėją, kad JAV yra „imperialistinis agresorius", o antikariniai protestuotojai – „taikos šaukliai". Tai derinosi su didelės visuomenės dalies nuomone, kad karas kažkur tolimoje šalyje – „ne mūsų karas", tuo labiau, kad Vietname kariavo ne savanoriai, o šauktiniai. Be to, tai buvo pirmas karas, nuolat rodomas per televiziją. Lavonai, degantys kaimai, sugrįžtantys karstai – tai kūrė atitinkamą nuotaiką.

Sovietai per Vakarų šalyse veikusias organizacijas (Pasaulio taikos tarybą, Pasaulio jaunimo festivalį ir kt.) palaikė kontaktus su „hipių" ir studentų judėjimais. Jie nesukūrė šių grupių, bet nukreipė jų energiją ideologiškai – iš antikarinių protestų darė antikapitalistinius. Tai buvo „minkštosios įtakos" karas, kuriame muzika, filmai ir gatvių eitynės tapo propagandos įrankiais.

Šiame kontekste iškilo Angela Davis – jauna Kalifornijos universiteto profesorė, filosofė, atvirai palaikiusi Sovietų Sąjungą, Marcuse mokinė, JAV komunistų partijos narė, Lenino taikos premijos laureatė. Kai Davis buvo suimta dėl kaltinimų sąmokslu ir žmogžudystės organizavimu, Maskva siuntė paramą, organizavo palaikymo mitingus, jos portretai kabėjo net Kuboje. Tai charakteringas pavyzdys, kaip Vakarų akademinė kairė ir sovietinė propaganda susijungė į vieną frontą.

Vietnamo karas buvo šio fronto katalizatoriumi, tačiau milijonai jaunuolių JAV ir Europoje kovojo jau nebe prieš karą, bet ir prieš savo pačių civilizaciją. „Make love, not war" ( mylėkitės, o ne kariaukite ) tapo ne tiek taikos, kiek nihilizmo šūkiu. Karo priešininkai kaltino JAV labiau ne už konkrečius veiksmus Vietname, o už pačią Vakarų vertybių struktūrą – patriotiškumą, autoritetą, atsakomybę. Kova prieš karą virto kova prieš pačią Vakarų tapatybę.

Seksualinė revoliucija šią kovą pavertė asmenine. „Išsilaisvinti" reiškė atsisakyti ribų – moralinių, šeimos, religinių. Seksas tapo politinės kovos išraiška, kiekviena tradicinė visuomenės gyvenimo taisyklė imta laikyti „represine". Tai rėmėsi Marcuse teze, kad į dorovės apribojimus įspraustas lytinis poreikis kuria autoritarinį žmogų. Šią idėją perėmė feministiniai ir LGBT judėjimai, kurie iš pradžių kalbėjo apie teises, o vėliau – jau apie naujos moralės kūrimą. Pasekmės buvo konkrečios ir aiškios: nuo 1960 iki1980 m. JAV šeimose skyrybų skaičius daugiau nei padvigubėjo ir pasiekė aukščiausią lygį šalies istorijoje, o nesantuokinių vaikų gimimų dalis išaugo beveik keturis kartus. Tai skaičiai, rodantys šeimos erozijos mastą.

Universitetuose kūrėsi naujos disciplinos – lyčių studijos, kritinė rasės teorija, postkolonializmas. Visos jos kilo iš Frankfurto mokyklos metodologijos: visuomenės raida aiškinama per galios ir priespaudos santykius, per „engiamųjų“ ir „engėjų“ prizmę. Mokslas virto ideologiniu instrumentu, o tiesa – politiniu susitarimu. Dėl „represinės tolerancijos“ doktrinos taikymo net ir objektyvumas paskelbtas priespaudos forma. Pavyzdžiui, matematika gali būti laikoma sisteminiu juodųjų priespaudos įrankiu, nes matematiką sukūrė baltieji vyrai. Klasikinė Vakarų filosofija, religija, literatūra pradėtos vaizduoti kaip „baltojo patriarchato" produktas ir represinės „baltųjų galios“ šaltinis. Kritinis mąstymas, kuris turėjo išlaisvinti protą, virto politinio lojalumo sistema: jeigu nekritikuoji tradicinės Vakarų kultūros – esi reakcionierius.

Sovietų strategai šį procesą stebėjo su pasitenkinimu. Maskvos spauda – „Pravda", „Izvestijos" – cituodavo Vakarų kairiuosius intelektualus ir pateikdavo juos kaip įrodymą, kad Vakarų kapitalizmas „pūva iš vidaus". Tai informacinio karo esmė: leisti priešininkui tapti savo paties kritiku. 

Vakarų kolektyvinėje sąmonėje įsigalėjo kaltės logika. Vakarų žmogus gyvena „klaidingoje sąmonėje", nes nesuvokia savo priklausomybės sistemai. Vakarų darbininkas gyvena per gerai, kad pats save laikytų auka – todėl strategija pasikeitė: „tu nebe auka, tu – engiančios sistemos dalis". Jei džiaugiesi savo automobiliu bei šaldytuvu ir ramiai geri alų, reiškia, jog mėgaujiesi vaisiais, užaugintais ant išnaudojimo ir priespaudos. 1968-ųjų karta šią mintį pavertė beveik religine dogma. Kaltė tapo kertiniu ideologiniu principu, o visi tradiciniai autoritetai – šeima, Bažnyčia, valstybė – buvo paskelbti kaltės šaltiniais ir žmogaus pavergimo instrumentais. Todėl juos reikia griauti.

Tuo metu Europoje, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, komunistų partijos atvirai rėmė studentų protestus. 1968 m. gegužę Paryžiuje kilo riaušės, kuriose dalyvavo tūkstančiai studentų ir darbininkų. Jie nešė Markso, Che Guevaros, Mao portretus. Sovietų ambasada tyliai stebėjo ir finansavo akcijas per „taikos komitetus". Tai buvo ne tik spontaniška romantika, bet ir ideologiškai koordinuota veikla, kurią sovietai panaudojo Vakarų destabilizacijai.

Jeigu 1917-aisiais Rusijos revoliucijos šūkis buvo „taika, žemė ir duona", tai 1968-aisiais Vakaruose jis skambėjo kitaip: „sex, drugs and rock'n'roll" (seksas, narkotikai ir rokenrolas). Ši trijulė – kūnas, svaigulys ir muzika – tapo ne tik gyvenimo būdu, bet ir ideologijos forma. Tai buvo marksistinė revoliucija, kuri save pateikė kaip pramogą. Seksas naikino moralines ribas, narkotikai – proto kontrolę, o muzika – emocinį atsparumą.

„Seksas" tapo ideologijos  ašimi. Herbertas Marcuse skelbė, kad „šeimos pančių" užgniaužta seksualinė energija kuria autoritarizmą, todėl išlaisvintas lytinis geismas – tai politinės kovos už laisvę aktas. Ši mintis persikėlė į popkultūrą. Meilė buvo atskirta nuo įsipareigojimo, o kūnas – nuo sielos. 1967 m. miuzikle „Plaukai" (Hair) pirmą kartą Brodvėjaus istorijoje pasirodė visiškai nuoga aktorių trupė. Tai buvo ne meninė būtinybė, o ideologinis aktas: nuogumas simbolizavo nusimetimą „buržuazinių drabužių" (tradicinių normų). Plito „unisex" mada: 1960-ųjų pabaigoje atsirado tendencija rengti vyrus ir moteris vienodai (platėjantys džinsai – sijono ir kelnių sintezė, ilgi plaukai abiems lytims). Tikslas: ištrinti natūralius lyčių skirtumus. Tai buvo ankstyvasis bandymas paneigti biologinę realybę, teigiant, kad lytis yra tik „socialinis konstruktas" arba mados reikalas.

Dainų žodžiai tapo manifestais prieš moralę. „All You Need Is Love" (viskas, ko tau reikia, yra meilė) – daina, kurią The Beatles pristatė kaip taikos himną, tapo psichologinio hedonizmo formuluote: tau nereikia Dievo, pareigos, atsakomybės, pasiaukojimo, o tik meilės. Šią mintį „The Beatles" lyderis J.Lenonas pademonstravo praktiškai, kai 1969 m. surengė „gulėjimo lovoje už taiką akciją“ ( Bed-In for Peace). Kartu su savo partnere Yoko Ono jie 7 dienas gulėjo lovoje, į savo miegamąjį susikvietę spaudos žurnalistus ir TV reporterius su kameromis. Kambaryje kabėjo plakatai „Bed Peace" (Lovos taika) ir „Hair peace“ (Plaukų taika ). Hipių kultūroje ilgi plaukai turėjo aiškią simboliką: atsisakymas kariuomenės disciplinos (trumpų plaukų šukuosenos normos), maištas prieš konservatyvią visuomenę, atsiribojimas nuo „sistemos“.

Lenonas dainoje „Imagine" savo požiūrį išsakė visai atvirai: „Imagine there's no heaven… no hell below us...no religion too... It's easy if you try." (įsivaizduok, kad nėra nei rojaus, nei pragaro, nei jokios religijos, tai visai lengva, jei pabandysi) ir „Imagine no possessions, I wonder if you can" (Įsivaizduok pasaulį be nuosavybės – įdomu, ar sugebėtum). Tai jau ne pacifistinis tekstas, o marksistinės revoliucijos iššūkis. Vėliau, 1971-aisiais dainoje „Power to the people" (Valdžią – žmonėms) Lenonas jau perėjo prie tiesaus kvietimo kovai gatvėse: „A million workers working for nothing, You better give 'em what they really own, We got to put you down, When we come into town" (Milijonas darbininkų dirba veltui, Geriau duok jiems tai, kas jiems iš tikrųjų priklauso, Turime tave nuversti, Kai atvyksime į miestą).

Narkotikai tapo kita „laisvės" forma – pabėgimu nuo realybės, kuri reikalauja atsakomybės. LSD, marihuana ir visa psichodelikos laboratorija buvo siūloma kaip „proto išlaisvinimas", kaip durų atvėrimas į „gilesnį" suvokimą, tačiau iš esmės tai reiškė ne sąmonės išplėtimą, o jos išardymą – ne brandesnį mąstymą, o ribų tirpdymą, ne dvasios augimą, o sielos skurdinimą. Šio naujo tikėjimo pranašu tapo Timothy Leary,  Harvardo universiteto psichologas, iškėlęs šūkį „Turn on, tune in, drop out" (įsijunk, įsitrauk, išeik). „Turn on“ ragino įžengti į alternatyvų pasaulį per narkotikus, „tune in“ – persiorientuoti į naują būties suvokimą, o „drop out“ – pasitraukti iš tradicinės visuomenės - darbo, institucijų ir pareigų. Tokiu būdu pavargęs nuo prasmės paieškų žmogus buvo mokomas nuo gyvenimo bėgti, nes momentinis malonumas pateikiamas kaip tiesa, o trumpalaikis narkotikų sukeltas pojūtis – kaip „autentiškumas".

„Muzika" tapo emocine ideologijos platforma. „The Doors", „The Rolling Stones", Jimi Hendrix, Mick Jagger  – visi jie, sąmoningai ar ne, kūrė pasaulį be ribų, kuriame skausmas ir ekstazė,  buvo to paties ciklo dalys, skirtis tarp gėrio ir blogio išnyko.  Morrisonas šaukė: „We want the world and we want it now" (mes norime pasaulio ir norim jo dabar), Jaggeris su cinišku rafinuotumu dainavo „Sympathy for the Devil" (simpatija velniui), kurioje blogis pateikiamas kaip elegantiškas rafinuotumo ženklas: „Please allow me to introduce myself, I'm a man of wealth and taste" (Leiskite man prisistatyti: esu turtingas ir turintis skonį žmogus). Tokios grupės kaip „KISS“, „Alice Cooper“ ar „Black Sabbath“ sąmoningai naudojo tamsią, demonišką, šėtonišką simboliką – kaukes, kraują, egzekucijų inscenizacijas, velniškus įvaizdžius. Tai buvo Frankfurto mokyklos idėjų estetika: blogis, kaip „sistemos“ griovimo įrankis, tapo madinga stiliaus forma, gėris – provincialumo ir atsilikimo požymiu. Roko atlikėjai skelbė, kad pasaulis pasikeitė, ir kad pasipriešinimas „progresui“ – beprasmis. Tradicijai tiesiog buvo atimta teisė į egzistenciją.

Popmuzika, anksčiau buvusi pramoga, tapo moralės perkūrimo įrankiu. Ji kalbėjo paprastai, dažniausiai primityviai, bet per emociją giliai rėžėsi į sąmonę. Jaunas žmogus, kuris kasdien girdėjo, kad „viskas, ko tau reikia, yra meilė" (seksas), kad tikroji dorybė yra gulėjimas lovoje, nustojo tikėti, kad reikia pareigos, pasiaukojimo ir disciplinos. Kai kas antras jaunuolis klausosi dainų, kuriose krikščioniškos Vakarų civilizacijos tradicija yra „kliūtis saviraiškai", o velnias – „turtingas ir turintis skonį žmogus", tai jau ne kultūra – tai kultūros ardymas.  „Woodstock" festivalis 1969 m. buvo šios naujos religijos kulminacija: trys dienos narkotikų, laisvos meilės ir šėlsmo be taisyklių. „Rojus be moralės" – trumpalaikis ir siautulingas.

Vakarai įtikėjo, kad laisvė reiškia ribų nebuvimą, bet pamiršo, kad ribos – tai civilizacijos forma. „Sex, drugs and rock’n’roll“ buvo ne tik hedonizmo manifestas, bet ir psichologinė ataka prieš tikėjimą, discipliną ir atsakomybę. Tai buvo naujojo žmogaus projektas – laisvo nuo Dievo ir tiesos, sureikšminusio savo potyrius, bet praradusio sielą.

Ilgalaikė žala pasirodė vėliau. Šeima, religija, atsakomybė – visa, kas laikė civilizaciją, buvo paversta nebe norma, o ginčo objektu. Įsigalėjo kaltės logika: žmogus pradėjo būti vertinamas ne pagal tai, ką sukuria, o pagal tai, kokiai grupei tariamai priklauso ir kokias „istorines skolas" neša. Iš čia išaugo kaltės kompensavimo modelis: „engiamųjų" teisės ėmė plėstis ne kaip laisvės apsauga, o kaip nuolatinis „skolų išmušinėjimas“, kuriam nebelieka ribų. Kuo daugiau teisių reikalaujama, tuo mažiau lieka vietos pareigai. Taip Vakarų žmogus išsilaisvino nuo tradicijos, bet prarado orientyrą. Laisvė, praradusi tikslą, virsta tuštuma. Bet tai ne marksistinės revoliucijos pabaiga, o jos tąsa kultūroje, nes gamtoje tuštumos nebūna.