Dovilas Petkus. Lietuvai reikia ne integracijos, o mažiau migrantų

Lietuvoje įsitvirtino naujas politinis refleksas. Vos tik pasigirsta klausimas apie sparčiai augančią migraciją, atsakymas būna vienas – reikia stiprinti integraciją.

Štai užsieniečių masto nebegalintis nuslėpti Vilniaus meras Benkunskas, palaikomas TSLKD pirmininko Lauryno Kasčiūno, siūlo daugiau lietuvių kalbos kursų, daugiau integracijos projektų, daugiau kultūrinių programų atvykėliams. Aišku ne už darbdavių, kurie migrantus atsiveža, o už mokesčių mokėtojų pinigus.

Tarsi problema būtų ne migracijos mastas, o tik tai, kad atvykėliai dar nepakankamai gerai kalba lietuviškai.

Klausimas: ar tikrai integracija turėtų būti pagrindinis mūsų migracijos politikos tikslas? O gal svarbiausia užduotis yra visai kita – mažinti migracijos mastą iki tokio lygio, kurį valstybė realiai gali suvaldyti?

Skaičiai rodo, kad situacija keičiasi daug greičiau, nei spėjame suvokti.

Per pirmuosius tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius sudarė maždaug 58 tūkstančius.

Tačiau per kelerius pastaruosius metus situacija radikaliai pasikeitė. Užsieniečių skaičius Lietuvoje išaugo iki daugiau nei 220 tūkstančių. Vien 2023 metais į šalį atvyko apie 67 tūkstančiai užsieniečių.

Tai reiškia, kad Lietuva, kuri dar visai neseniai buvo laikoma viena homogeniškiausių Europoje, per labai trumpą laiką tampa viena sparčiausiai besikeičiančių šalių.

Švedijoje iš beveik 10 milijonų gyventojų apie 1,5 milijono yra gimę ne šioje šalyje. Ten šiuo metu situacija jau tapo gatvių mūšiais tarp imigrantų gaujų ir jėgos struktūrų.

Lietuva, pagal šiuos skaičius, jau nuėjo 2/3 Švedijos kelio. Tik ne per keliasdešimt, o vos per kelerius metus.

Integracija gali veikti tik tuomet, kai migracijos srautai yra palyginti nedideli ir visuomenė turi pakankamai laiko reaguoti. Kai migracija tampa masiniu reiškiniu, integracija nustoja veikti.

Tai nėra teorinė prielaida – tai patirtis, kurią jau perėjo daugelis Vakarų Europos šalių.

Vokietija, Prancūzija, Nyderlandai ar Švedija dešimtmečius investavo milžiniškas sumas į migrantų integraciją. Buvo kuriamos programos, projektai, socialinės iniciatyvos. Paaiškėjo, kad visa tai veltui.

Kai migrantų skaičius tampa labai didelis, ima formuotis paralelinės bendruomenės. Žmonės gyvena tose pačiose teritorijose, bet jų socialinis gyvenimas vyksta atskirai. Ir jokia integracija to pakeisti negali.

Dėl šios priežasties daugelyje Europos valstybių šiandien jau vyksta diskusija ne apie integracijos stiprinimą, o apie migracijos ribojimą.

Tai nereiškia, kad integracija tapo visiškai nesvarbi. Tačiau ji pripažįstama kaip antrinė priemonė, kuri gali veikti tik tuomet, kai pati migracijos politika yra kontroliuojama.

Lietuvoje sakoma, kad migracija yra ribojama kvotomis. Tačiau verta pažvelgti į pačius skaičius.

Ekonominės migracijos kvota Lietuvoje siekia apie 40 tūkstančių žmonių per metus.

Jeigu tokie tempai išliks dešimt metų, Lietuvoje atsiras beveik pusė milijono naujų gyventojų iš užsienio.

Kitaip tariant, kvotos šiuo metu ne riboja masinę imigraciją, o tiesiog ją legalizuoja.

Verslo organizacijos teigia, kad Lietuvoje trūksta darbuotojų, kad tuoj neliks kam dirbti.

Iš pirmo žvilgsnio šis argumentas atrodo logiškas. Tačiau jis turi ir kitą pusę.

Pigios darbo jėgos importas gali tapti patogia, bet trumpalaike strategija. Įmonėms paprasčiau atsivežti darbuotojų iš užsienio, nei investuoti į automatizaciją, technologijas ar darbuotojų kvalifikacijos kėlimą.

Ilgainiui tai gali sukurti ekonominį modelį, kuris remiasi pigiu darbu, o ne aukštu produktyvumu. Čia nesiplėtojant apie tai, kokias socialines pasekmes sukelia masinė imigracija.

Iš tų verslų, kurie šiandien Lietuvoje uždirba šimtus milijonų migrantų darbo dėka, nėra jokio papildomo indėlio, siekiant investuoti į naujausias technologijas tiek, kad būtų sparčiai optimizuojamas darbo vietų poreikis transporto, statybų, gamybos sektoriuje. Priešingai, verslo lobistai spaudžia valdžią dar labiau didinti imigrantų kvotas arba ieškoti verslui migrantų "kultūriškai tinkamesnėse šalyse".

Akivaizdu, jog siekiant tapti pažangios ekonomikos šalimi, bei išvengti Vakarų migracijos klaidų, turime griežtinti kvotas, bent dvigubai mažinant per metus įleidžiamų migrantų skaičių ir priimti įstatymą, kuris ekonominiams migrantams darbo vizos pratęsti nebeleistų. Tai būtų pirmi realūs žingsniai iš esmės reaguojant į masinės imigracijos problemas.

Integracijos burtažodžiai gali mums suteikti nebent įsivaizduojamą saugumą ir komforto jausmą, kuris staigiai išgaruos susidūrus su realybe. Kurią taisyti jau gali būti per vėlu.