Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas (I). Marksas ir Engelsas: revoliucijos teologija (1840–1883 m.)

Karlas Marksas niekada nedirbo fabrike. Niekada nestovėjo prie staklių, niekada nekvėpavo anglies dulkėmis. Jis buvo advokato sūnus, laisvas publicistas be nuolatinio uždarbio, daugiausiai gyvenęs iš turtingo bendražygio Friedricho Engelso pinigų. Būtent šis žmogus – nuolat skolingas, sėdintis Londono bibliotekoje ir rašantis apie proletariatą, pats nejudinęs nė piršto prie jokio realaus darbo – parašė tekstą, kuris pakeitė pasaulio politinį žemėlapį.

XIX amžiaus vidurio Europa buvo civilizaciniame lūžyje. Feodalinis pasaulis traukėsi, o garo mašinos, anglis ir geležis skelbė naują epochą. Į miestus plūdo darbininkai iš kaimo, kūrėsi nauja visuomenės klasė – proletariatas. Senasis tikėjimas silpo, pažangos kultas kilo. Šioje terpėje ir pasirodė Markso siūlymas: religijos vietą turi užimti ekonominė „išnaudojamųjų“ ir „išnaudotojų“ teorija su revoliucijos pažadu.

Marksas perėmė tuomet populiarią Hegelio teoriją – kad istorija yra dvasios raida per dialektinius prieštaravimus, bet perdirbo ją savaip. Pagal Marksą istorijos eigą lemia ne dvasia, o materija. Ne idėjos formuoja ekonomiką, o ekonomika formuoja idėjas. Posūkis buvo lemtingas: moralės ir religijos klausimai nuo šiol tapo išvestiniais „antstato“ elementais iš ekonominės „bazės“.

Marksas darė išvadą, kad kapitalizmas yra ne tiesiog netobula sistema, o sisteminė neteisybė, blogis pats savaime. Visą istoriją jis matė kaip klasių kovą: feodalizmas pagimdė buržuaziją, buržuazija – proletariatą, o šis galiausiai nušluos kapitalizmą. Tokia schema buvo ne tik ekonominė – ji buvo moralinė. Ji žadėjo išganymą per revoliuciją. Paprastai tariant: nori pakeisti moralę – pirma pakeisk ekonomiką. Visa kita – tik išorinė dekoracija.

Jo bendražygis Engelsas suteikė šiam projektui pinigų ir organizacinį stuburą. Kartu jie suformavo tai, ką galima vadinti revoliucijos teologija – sekuliarią, bet iš esmės religinio pobūdžio pasaulėžiūrą, kurioje išganymas siejamas ne su dorybe, o su klasių kova.

1848 m. Marksas ir Engelsas paskelbė „Komunistų partijos manifestą“. Tekstas trumpas, tačiau sprogo kaip granata: privati nuosavybė turi būti išvis panaikinta, klasės – sunaikintos, o proletariatas tampa naująja „išrinktąja tauta“. Manifesto retorika priminė sekuliarią liturgiją – su savo tikslais, savo pažadėtąja žeme. Dokumentas suteikė judėjimui ne tik programą, bet ir emocinį užtaisą: pasaulį paaiškinantį pasakojimą su veiksmų programa.

Markso sukurta konstrukcija laikėsi ant trijų ramsčių. Pirmasis – istorinis materializmas: ekonominė „bazė“ nulemia ideologinį „antstatą“ – religiją, moralę, meną, teisę. Antrasis – dialektika: istorija vystosi per prieštaravimų kovą, kurioje sena forma žlunga gimstant naujai. Trečiasis – revoliucijos neišvengiamumas: kai kapitalizmo sistema pasieks prieštaravimų viršūnę, proletariatas perims valdžią. Šis modelis paliko menkai vietos laisvai valiai, asmeninei atsakomybei ar tradicijai. Gėris – „pažanga“, blogis – „reakcija“. Paprasta kaip gatvės plakatas.

Marksas prisidėjo prie Tarptautinės darbininkų asociacijos kūrimo. Organizacija bandė suvienyti skirtingas socialistines kryptis: marksistus, anarchistus, įvairius kitų atspalvių revoliucionierius. Ideologinių konfliktų nereikėjo ilgai laukti. Marksas atmetė anarchistų idėją, kad po revoliucijos valdžia turi išnykti tuoj pat. Jis tikėjo pereinamuoju etapu – „proletariato diktatūra“, kuri turi sutelkti galią ir panaikinti senąją visuomenės sanklodą.

„Proletariato diktatūra“ – skambus lozungas, kuris vėliau taps bolševizmo šerdimi, nes atvers duris centralizuotai partijai ir politiniam terorui, kaip „istorinei būtinybei“. Marksas pats galėjo ir nenumatyti visų pasekmių. Bet formulė buvo parašyta – ir ja pasinaudojo visi, kam reikėjo moralinio alibi prievartai.

Savo ekonominę teoriją Marksas išplėtojo veikale „Kapitalas“. Knyga aiškina, kaip darbo jėga sukuria pridėtinę vertę, kurią kapitalistas neva neteisėtai pasisavina. Nors dėstymas persmelktas ekonominių terminų, knygos tonas – moralinis: kapitalizmas vaizduojamas kaip struktūrinis blogis, kurį privalu sunaikinti. Vertės teorija skambėjo įtikinamai: prekės vertę lemia jai pagaminti sunaudotas darbo laikas, tačiau kapitalistas pagamintą prekę vėliau parduota už kainą, kurios tik dalį sumoka darbininkui, kaip atlyginimą, o skirtumas tampa pelnu. Tai yra darbininko „išnaudojimas“ ir tas „išnaudojimas“ – ne asmeninis žmonių tarpusavio santykis, santykis, o struktūrinis visos sistemos reiškinys.

Tačiau čia slėpėsi ir didžiausia spraga. Vertę juk kuria ne vien darbo laikas gamyboje. Ją taip pat kuria žinios, rizika, kapitalo kaina, išradimai, vadyba. Verslininkui, kuris rizikuoja savo turtu, kad įsteigtų įmonę, Markso teorijoje vietos nėra. Pagal Marksą jis tiesiog parazitas, nes prie staklių nestovi ir rūdos kasykloje kirtikliu nemosuoja. Kapitalas ( investicijos į gamybą ), Markso požiūriu, yra tik iš ankstesnio išnaudojimo etapo sukaupta „pridėtinė vertė“, kuri naudojama naujoje gamyboje. Todėl būtų teisinga, jei fabrikus perimtų tie, kas juose realiai dirba – darbininkai.

Formaliai būdamas antireliginis, marksizmas perėmė religijos struktūrą. Privačios nuosavybės atsiradimas – „nuopuolis“. Kapitalizmas – „pragaras“. Revoliucija – „atpirkimas“. Proletariatas – „išrinktoji tauta“. Istorijos dėsniai – apvaizda. Visa tai suteikė mesianistinį patosą ir moralinį radikalizmą: bet kokios priemonės neteisybei panaikinti yra pateisinamos. Markso santykis su Bažnyčia buvo priešiškas. Garsioji jo frazė „religija – opiumas liaudžiai“ paprastai cituojama be konteksto. Marksas nesakė, kad religija yra bereikšmė, jis pripažino, kad ji teikia paguodą skausmo akimirką. Bet čia pat pridūrė: ta paguoda užliūliuoja sąmonę, neleidžia suprasti tikrųjų kančios priežasčių. Todėl, pasak Markso, ją reikia panaikinti ir pakeisti „moksline“ versija.

Friedrichas Engelsas buvo ne tik finansinis rėmėjas, bet ir Markso idėjų sistemintojas. Jo veikalai, ypač „Šeimos, privačios nuosavybės ir valstybės kilmė“ išplėtė revoliucijos tikslą už ekonomikos ribų. Šeima apibūdinta kaip ekonominės priklausomybės sistema. Monogamija – kaip patriarchalinės galios įrankis. Išvada: proletariato išsilaisvinimas turi paliesti ir intymųjį gyvenimą, ir vaikų auklėjimą. Čia atsiranda kultūrinio marksizmo sėklos. Jeigu moralė – tik visuomeninės tvarkos antstatas, tai ją galima ir reikia keisti, pakeitus bazę. Šeima, lytis, auklėjimas – ne prigimtiniai dalykai, o priespaudos sistemos konstruktai, kuriuos galima ir reikia perkurti.

Svarbi Markso teorijos dalis – susvetimėjimo koncepcija. Jis teigė, kad kapitalistinė gamyba atskiria darbininką nuo jo kūrinio, tai yra nuo paties savęs ir nuo bendruomenės. Žmogus apibrėžiamas ne santykiu su Dievu ar tiesa, o santykiu su gamyba. Pasikeitus gamybos santykiams išnyks ir susvetimėjimas. Tai pasaulėžiūra, paverčianti dorybę ekonominės tvarkos išvestine. Jei esi geras – tai ne todėl, kad rinkaisi gėrį, o todėl, kad sistema taip sureguliavo. Jei esi blogas – ne tavo kaltė: sistema sugadino. Pažįstama logika? Ji šiandien valdo akademiją, teismus ir socialinę politiką Vakaruose.

1871 m. pavasaris, Paryžius. Prancūzijai pralaimėjus karą, mieste įvyksta sukilimas. Komunarai perima valdžią, stoja prie barikadų. Dega aristokratų rūmai, dega Paryžiaus rotušė. Komunarai ima įkaitus – tarp jų Paryžiaus arkivyskupas Darboy, kuris buvo sušaudytas. Vyksta masinės žudynės. Marksas simpatizavo Komunai ir pateisino net žudynes, aiškindamas, kad istorija „brangiai moka už pažangą“. Ši logika – „kaina“, „istorinė būtinybė“ – vėliau taps moraliniu skydu kiekvienam totalitariniam režimui. Milijonai gyvybių – ne tragedija, o būtina investicija į šviesią ateitį. Tokia logika atveria pragaro vartus, bet buvo pavadinta „pažanga“.

Marksas polemizavo su vadinamaisiais utopiniais socialistais – Owenu, Fourier, Saint-Simonu. Šie veikėjai kūrė komunas ir bandė reformuoti visuomenę per švietimą ir filantropiją. Marksas juos vadino „smulkiais buržua“ – mat, trūko „mokslinio“ pagrindo ir beatodairiškos klasių kovos logikos. Žmones, kurie tuo metu realiai kūrė įstaigas darbininkams ir mokyklas jų vaikams, teoretikas iš bibliotekos išvadino reakcionieriais. Už tai, kad reformavo, užuot griovę. Ši polemika svarbi, nes parodo, jog marksizmas nuo pradžių nepripažino nuosaikių reformų ir moralinio ugdymo kaip tikro kelio. Jis rinkosi tik revoliucinį lūžį – turi įvykti radikalus perversmas, per dieną sugriaunantis viską, kas buvo prieš tai.

Kitas kertinis Markso tekstas – „Gotos programos kritika“. Marksas čia užsipuolė vokiečių socialistų bandymą suderinti įvairias kryptis. Jis kritikavo „teisingo pasiskirstymo“ teoriją ir pabrėžė, kad net ir principas „kiekvienam pagal darbą“ vis tiek išlaiko buržuazinį matą. Aukštesnėje – komunizmo fazėje, pasak jo, galiotų principas „iš kiekvieno pagal sugebėjimus, kiekvienam pagal poreikius“. Ši formuluotė tapo vienu žaviausių utopijos šūkių, bet atvėrė ir praktinę dilemą: kas nustatys poreikius, kas matuos sugebėjimus, kokia institucija garantuos teisingą paskirstymą.

Markso ir Engelso tekstuose randame ir politinės organizacijos gaires. Partija turi būti intelektualinis avangardas, gebantis aiškinti istorinę kryptį masėms. Marksistai pasitiki „istorinio teisingumo“ monopolininkais – profesionaliais revoliucionieriais, kurie žino, kada ir kaip „paspartinti“ dialektiką. Taip gimsta paternalistinė, beveik ganytojiška partijos figūra. Ji perima moralinio autoriteto vaidmenį ir įteisina terorą „vardan istorijos“. Vėliau šią mintį iki kraštutinumo išplėtos Leninas. Bet sėkla buvo pasėta tuomet.

Lyginant su krikščioniškąja pasaulėžiūra, skirtumai esminiai. Krikščionybė pripažįsta asmens orumą kaip Dievo dovaną – todėl neteisybė taisoma per atgailą, artimo meilę, dėmesį silpniausiajam, o valstybės galia ribota. Marksizme orumas priklauso nuo klasinės pozicijos, o teisingumas suvokiamas kaip visų asmenų rezultatų sulyginimas, pasiektas politine prievarta.

Krikščionybėje priemonės vertinamos moraliniu matu, net jei tikslas taurus. Marksizme tikslas vienareikšmiškai visada nusveria priemones, nes tikslas esąs „istorinis“. Tai pakerta dorovinį pamatą ir atveria kelią tiesiai į Gulagą.

Kodėl, nepaisant akivaizdžių spragų, marksizmas traukė protus?

Pirma – jis siūlė didingą istorijos schemą, paaiškinančią kančių priežastis ir žadančią laimingą pabaigą. Modernėjanti miestų visuomenė, prarandanti religinius ir bendruomeninius ryšius, troško aiškios naujos gyvenimo schemos kaip dykumoje atsidūręs žmogus vandens. Antra – jis suteikė moralinę licenciją pykčiui. Neapykanta nebėra yda, jei nukreipta į „išnaudotojus“. Trečia – organizacinis potencialas: internacionalai, programos, spauda, ideologijos rateliai. Ketvirta – jis veikė per universitetus ir mokyklas, palaipsniui skverbdamasis į intelektualų sluoksnį. Taip gimė naujas kultas, kurio ženklas – kūjis ir pjautuvas vietoj kryžiaus.

Marksas nematė bendruomenės smulkiosios ekonomikos – šeimos verslo, tarpusavio pagalbos, savanorystės, profesinių tinklų, kurie kuria tikrą solidarumą be prievartos. Jis nevertino privačios nuosavybės kaip atsakomybės ugdymo mokyklos: turėti reiškia rūpintis, kaupti, taupyti, perduoti. Panaikinus nuosavybę, dingsta šie motyvai, gimsta deficitai, o sistemą palaiko vien baimė.

Markso vienmatė ekonominė teorija nepaaiškina, kodėl kai kurios bendruomenės, turėdamos panašias materialines sąlygas, sugeba sukurti aukštą pasitikėjimo kultūrą, šeimos stabilumą ir verslumą – o kitos ne. Ji nepaaiškina, kodėl dorybės – pagarba įsipareigojimams, saikas, dosnumas – istoriškai siejosi su sėkmingomis institucijomis. Kitaip tariant: moralė nėra „antstatas“. Ji pati yra kurianti jėga.

Markso ir Engelso epochos pabaigoje doktrina atrodė pasirengusi žygiui. Idėjos susistemintos, organizacijos sukurtos, moralinė retorika parengta. Liko laukti geopolitinės progos. Ji atsirado Rusijoje, kur industrializacija vėlavo, valstybė buvo autokratinė, o inteligentija – revoliucinga. Ten marksizmas rado dirvą, leidusią teoriją paversti režimu.

Marksas ir Engelsas suteikė Vakarams galingą pagundą – tikėjimą, kad teisingumą galima greituoju būdu nukalti istorijos kalvės ugnyje, atmetus „senuosius prietarus“. Jie sukūrė doktriną, kur tiesa paverčiama politikos įrankiu. Ši doktrina neišnyko – tik laikui bėgant mutavo ir keitė išvaizdą. XX amžiaus pradžioje ją perėmė profesionalūs revoliucionieriai, kurių tikslas buvo nebe kritikuoti kapitalizmą, o užimti valdžią ir „pagreitinti“ istoriją.

Juos vedė Leninas. Bet tai bus jau kitas pasakojimas.