Valdas Sutkus. Kultūrinis marksizmas (II). Nuo marksizmo prie bolševizmo (1883–1920)

Mirus Karlui Marksui, jo idėjos neišsisklaidė. Priešingai – jos tapo organizuota jėga. Friedrichas Engelsas perėmė redaktoriaus ir propagandisto vaidmenį: sistemino, aiškino, rašė įvadus, ginčijosi su oponentais, formavo ideologiją. Bet būtent po Markso mirties prasidėjo procesas, kuris marksizmą paverčia politine technologija: teorijos tampa programomis, programos – organizacijomis, o organizacijos – valdžios siekiančiais instrumentais. Nuo teorinės doktrinos iki lenininio bolševizmo, kurio kulminacija tapo 1917-ųjų perversmas Rusijoje, įtvirtinęs naujos valstybės gimimą.

XIX a. pabaigoje marksizmas plito per socialdemokratines partijas. Vokietijos socialdemokratų partija (SPD) tapo didžiausia ir geriausiai organizuota. Jos spauda, profesinės sąjungos, švietimo klubai kūrė alternatyvią visuomenę. Dalis šio judėjimo tikėjo evoliucija: politinė kova parlamente, reformos, socialinės apsaugos plėtra, progresyvūs mokesčiai. Tačiau ortodoksai pabrėžė, kad reformos – tik „laukiant revoliucijos“. SPD priėmė Erfurto programą, kuri jungė kasdienę taktiką su galutiniu tikslu – kapitalizmo panaikinimu. Engelsas, stebėdamas šiuos procesus, stengėsi išlaikyti teorinę liniją. Jis tvirtino, kad „mokslinis socializmas“ nepasiduoda utopijoms, nes remiasi istorijos dėsniais.

Rusijos imperijoje brendo savitas marksizmo variantas. Imperija buvo daugiausiai agrarinė, industrializacija vėlavo, politinė sistema – autokratinė. Tačiau miestuose augo darbininkų sluoksnis, o inteligentija skaitė europines socialistų knygas. Rusų revoliucinėje tradicijoje gyvavo „narodnikų“ (liaudininkų) idėja – valstiečių komunų dvasia kaip alternatyva kapitalizmui. Jie tikėjo, jog Rusijoje dar gyva bendruomeninė kaimo santvarka – „obščina“, kurioje žemė valdoma bendrai, o tai esą yra natūralus pagrindas socializmui. Leninui reikėjo atsakyti į klausimą: kaip pritaikyti materialistinę klasių kovos teoriją šaliai, kurioje proletariatas sudaro mažumą? Jo atsakymas suformuos bolševizmo šerdį: revoliuciją padarys ne „spontaniškos masės“, o nedidelė profesionalių revoliucionierių partija, galinti veikti kaip istorijos katalizatorius.

Leninas polemizavo su nuosaikiais marksistais, kurie siūlė apsiriboti profesinių sąjungų kova dėl atlyginimų ir darbo dienos trukmės. Jo knyga „Ką daryti?“ tapo programiniu manifestu: be „profesionalių revoliucionierių“ partijos darbininkų klasė pasieks tik „profsąjunginį sąmoningumą“. Politinė sąmonė turi būti „įnešta iš išorės“ – intelektualų ir revoliucionierių, kurie išmano istorijos logiką. Tai esminis lūžis: Leninas sulieja marksistinę istorinės neišvengiamybės idėją su valios kultu – „avangardas“ tampa jėga, galinčia priversti pačią istoriją judėti greičiau.

Organizacinis modelis buvo griežtas. Partija – tai „geležinės drausmės“ organizmas su konspiracinėmis kuopelėmis, centralizacija ir ideologine kontrole. 1903 m. Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos (RSDDP) suvažiavime susikerta dvi vizijos: menševikai siūlo platesnę, demokratišką partiją; bolševikai, vadovaujami Lenino, – siaurą ir kovinę. Skirtumų centre – ne tik organizacija, bet ir istorijos tempas. Menševikai manė, kad Rusija turi pereiti per buržuazinę demokratiją, bolševikai – kad galima ją „prašokti“, jei valdžią paims disciplinuotas revoliucionierių avangardas.

1905 m. revoliucija tampa praktine laboratorija. Darbininkų streikai, kaimų maištai, karas su Japonija – visa tai išbalansuoja imperiją. Atsiranda „sovietai“ – darbininkų tarybos, spontaniškos savivaldos formos. Leninas iš pradžių matė juose taktinį įrankį, vėliau – būsimos valdžios embrioną. Carui pažadėjus sušaukti parlamentą ( Dūmą ), dalis kairiųjų įsitraukė į parlamentinę kovą, tačiau bolševikai liko tam skeptiški.

Bolševizmo santykis su smurtu formavosi anksti. Revoliucinė tradicija Rusijoje jau buvo prisodrinta nihilistų ir eserų teroro aktų. Leninas pabrėžė, kad smurtas – ne tik moralinė dilema, bet ir „politikos tąsa kitomis priemonėmis“. Jo tekstuose gausu argumentų apie „pilietinio karo neišvengiamumą“ ir „klasinės kovos paaštrėjimą pereinamuoju laikotarpiu“. Taip bolševizmas paveldi marksistinę tikslų ir priemonių logiką, tačiau perkelia ją į nuolatinės kovinės parengties būklę

Kai Europa paniro į Pirmąjį pasaulinį karą, Leninas įžvelgė istorijos „didžiąją progą“. Jo tezė apie imperializmą kaip „kapitalizmo aukščiausią stadiją“ sujungė karą su sistemine ekonomine logika: monopolijos, finansinis kapitalas, kolonijos – visa tai veda į globalų konfliktą. Išvada: karas yra gera proga revoliucijai.

Rusijoje karas sudraskė paskutinius lojalumo siūlus – subyrėjo senoji valdžios ir tautos jungtis. Pralaimėjimai fronte, ekonominė krizė ir pasitikėjimo praradimas ištirpdė caro režimo legitimumą. 1917 m. vasario revoliucija nuvertė carą, susidarė dviejų valdžių sistema – Laikinoji vyriausybė bei darbininkų ir kareivių atstovų organas - Petrogrado sovietas ( taryba ). Leninas, sugrįžęs balandį su „Tezių“ paketu, pasiūlė šuolį: „visa valdžia sovietams“, „žemė valstiečiams“. Jo retorika skambėjo kaip moralinis ultimatumus – arba revoliucija iki galo, arba mirtis.

Balandžio–spalio mėnesiais bolševikai kūrė reikiamą aplinką: agitacija, revoliucinė spauda, šūkiai, alternatyvios valdžios struktūros. Partija perėmė Petrogrado sovieto kontrolę, suformavo Raudonąją gvardiją, užmezgė ryšius su fronto daliniais. Rugsėjį jėgų žemėlapis pakinta: bolševikai pasirodo kaip vienintelė jėga, galinti pasiūlyti radikalų sprendimą. Spalio 25-osios nakties perversmu jie perima kontrolę: įtvirtina faktinę savo valdžią ir prasideda naujas režimas, kuriame partija sutapatinama su valstybe.

Kuo lenininis bolševizmas skiriasi nuo klasikinio marksizmo? Pirma – istorinis tempas. Markso schema akcentavo nuoseklų ekonominių jėgų brendimą, o Leninas tikėjo ginkluota revoliucija, galinčia „peršokti“ stadijas. Antra – organizacija. Vietoj plataus darbininkų judėjimo – kovinis aktyvistų avangardas su profesine revoliucine tapatybe. Trečia – valdžios samprata. Marksui valstybė turėjo „išnykti“, Leninui – ji tampa revoliucijos instrumentu, kuris „laikinai“ privalo būti kietas, centralizuotas ir ideologiškai vienalytis. Ketvirta – moralė: priemonės vertinamos pagal rezultatą; teroras ir cenzūra pateisinami kaip „pereinamojo laikotarpio“ būtinybė.

Tačiau bolševizmas nebūtų nugalėjęs be ideologinės aplinkos. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje visuomenėse atsirado politinių religijų poreikis: masinė mobilizacija, pasaulinio teisingumo mitai, simbolių kalba. Bolševikų raudona, kraujo spalvos vėliava, simboliai su kūju ir pjautuvu, teatrai, revoliucinės dainos, plakatai, ritualai – viskas kuria naują liturgiją. Tai įformina moralinį perauklėjimą: „senasis pasaulis“ turi būti sunaikintas ne tik institucijose, bet ir sąmonėje. Vėliau ši logika virs kultūrinio perauklėjimo programa – nuo literatūros iki mokyklų, nuo kalbos reformų iki „naujo žmogaus“ projekto.

Ekonominė programa taip pat kito. 1917–1918 m. dekretai dėl žemės, taikos, fabrikų kontrolės suteikė momentinį populiarumą. Bet „karinis komunizmas“ atvedė šalį į ūkio griūtį ir badą. Todėl buvo reikalingas priverstinis atsitraukimas - „Naujoji ekonominė politika“ (NEP), kuri grąžino kapitalizmo elementus. Tai rodo nuolatinę bolševizmo įtampą: tarp ideologinės vizijos ir realybės. Vis dėlto svarbiausia, kad režimas išlaikė politinę monopoliją ir represijų aparatą – tai leido ideologijai tapti institucine tikrove.

Bolševizmo pergalė svarbi kultūrinių transformacijų prasme. Bolševikų partija paveldėjo Markso idėją apie „antstatą“, bet užuot laukusi, kol jį suformuos istorija, ėmė pati jį kalti – ideologijos, moralės ir kultūros plaktuku. Švietimas buvo politizuotas, menas pajungtas ideologijai, religija – marginalizuota. Kalba tapo kovos lauku: nauji terminai, nauja istorijos interpretacija. Tai pradžia procesų, kuriuos vėliau Gramsci aprašys kaip kultūros hegemoniją. Bolševizmas įrodė, kad kultūra gali būti beveik mechaniškai valdoma lyg pramonės šaka.

Bolševikų atakos smaigalyje viena pirmųjų atsidūrė tradicinė šeimos struktūra. 1917 m. dekretais „Dėl santuokos panaikinimo“ bei „Dėl civilinės santuokos“ šeima iš pagrindinio visuomenės instituto buvo teisiškai paversta tik atsitiktinių partnerių trumpalaike sąjunga, kuri nutraukiama tiesiog informuojant partnerį pašto pranešimu. Tai atvėrė kelią masiniam moterų ir vaikų nesaugumui, atsirado gausybė beglobių vaikų ( беспризорники ), tačiau bolševikų strategams tai buvo būtina sąlyga „asmenybės išlaisvinimui iš buržuazinių prietarų“.

Pavyzdžiui, 1918 m. Saratovo tarybos „Dekretas dėl moterų socializavimo“ iliustruoja radikaliausią šios socialinės inžinerijos formą. Jame nurodyta, kad moterys nuo 18 iki 32 metų tampa „bendruomeniniu turtu“. Pagal šį modelį komunistai ir komjaunuoliai vyrai, norintys lytinių santykių su „socializuota“ moterimi, turi gauti profesinės sąjungos ar partinės kuopelės išduotą orderį. Nors šis dekretas sukėlė lokalų chaosą ir galiausiai buvo pristabdytas dėl visiško visuomenės pakrikimo, jis deklaravo principą: kūnas priklauso ne individui, o proletariatui. Jei mergina atsisakydavo lytinių santykių su komjaunuoliu, ji galėjo būti viešai pasmerkta darbo kolektyve už „neproletarišką elgesį“. Kaltinimas skambėdavo maždaug taip: „Draugė Ivanova demonstruoja buržuazinį individualizmą ir savininkiškumo instinktą savo kūnui, užuot padėjusi draugui numalšinti revoliucinį troškulį.“

Seksualinis nihilizmas buvo skatinamas per judėjimą „Šalin gėdą!“ ( Долой стыд! ). Maskvos ir Petrogrado gatvėmis žygiuodavo nuogalių kolonos, dėvinčios tik raudonus kaspinus. Šios eisenos buvo ne pramoga, o sąmoningas demonstravimas, kad „buržuazinė moralė“ ir gėdos jausmas yra kliūtys naujai tvarkai. Rusija tapo pirmąja šalimi, valstybiniu lygmeniu deklaravusia visišką lytinių normų atsisakymą. Buvo diegiamas principas, kad moteriai atsisakyti lytinių santykių su komunistu yra lygu sabotažui.

Agresyvųjį feminizmą įkūnijo „Ženotdel“ ( Женотдел ) – 1919 m. įkurtas moterų reikalų padalinys. Jo užduotis buvo „ištraukti moterį iš namų vergovės“ ir paversti ją industriniu partijos sraigteliu. Propaguojama „stiklinės vandens“ teorija teigė, kad lytinis aktas revoliucinėje visuomenėje turi būti toks pat paprastas dalykas kaip troškulio numalšinimas gurkšniu vandens. Revoliucinė Rusija motinystę traktavo ne kaip vertybę, o kaip laikiną fiziologinę kliūtį darbininkės darbui fabrike.

1920-ųjų pradžioje „Ženotdel“ aktyvistės gavo konkrečias gaires, kaip veikti kaimo bendruomenėse ir fabrikuose. Pagrindinis uždavinys buvo įtikinti moterį, kad jos vaikas yra ne jos asmeninė atsakomybė ir džiaugsmas, o proletariato „visuomeninis turtas“. Buvo nurodyta aiškinti, kad „motina-auklėtoja“ yra „tamsios buržuazinės praeities liekana“. Instrukcijose buvo rašoma: „Viena motina negali suteikti vaikui to, ką suteikia valstybinis darželis. Namų aplinka – tai prietarų ir religinių nuodų perykla. Tik kolektyve vaikas taps tikru proletaru.“ Propaganda piešė vaizdus apie šviesius valstybinius vaikų namus, kur vaikai rūpestingai prižiūrimi, o tuo tarpu šeimose jie „skęsta purve ir tėvų neišprusime“. Tai buvo naudojama kaip moralinis spaudimas: jei motina nori pati auklėti savo vaiką, ji esą jam linki blogo.

„Ženotdel“ aktyviai kovojo prieš „šeimos puodą“. Buvo teigiama, kad gaminimas namuose yra kontrrevoliucinis veiksmas, nes jis „uždaro moterį virtuvėje“. Todėl bolševikai steigė viešas valgyklas, kur visi turėjo valgyti kartu su kolektyvu. Per eilę metų šie eksperimentai Rusijos miestuose sukūrė naują socialinį sluoksnį – moteris, kurios nebeturėjo šeimos atramos, ir vyrus, kurie nebejautė jokios atsakomybės už savo vaikus.

Bolševizmo pasekmės moraliniu požiūriu – dramatiškos. Kadangi tiesa yra nubrėžiama partijos, o moralė matuojama „istoriniu komunizmo kūrimo tikslu“, atsakomybė iš individo perkeliama į struktūrą. Žmogus tampa funkcija, kalba – propagandos medžiaga, teisė – politinės valios įrankiu. Tai ne atsitiktinės klaidos, o sistemos logika. Nuo Gulago iki spaudos cenzūros ir kalbos reformų – visur veikia tas pats principas: „kas netarnauja tikslui, tas trukdo istorijai“, „kas ne su mumis, tas prieš mus“.

Kyla klausimas: ar bolševizmas buvo neišvengiama klasikinio marksizmo išdava ? Istoriškai – ne, nes egzistavo ir kitokios interpretacijos. Tačiau struktūriškai – taip, nes marksizme slypi moralės, paverstos įrankiu, sėkla: tikslas pateisina priemones, jeigu jos atitinka „pažangą“. Leninas tik sukonkretino tai, kas slypėjo marksizme, ir pavertė tai veikiančia mašina – partijos ir valstybės vienove. Ši technologija pritaikyta ne tik Rusijoje, ji tapo šablonu kitoms revoliucijoms ir intelektualinėms madoms, kurios siekia „perauklėti“ kultūrą.

1917 m. bolševizmas parodė, kaip galima sujungti intelektinę doktriną, organizacinę discipliną ir politinę galimybę. Tačiau kartu jis atskleidė pavojų: kai istorijos eiga paverčiama į teologiją be Dievo, valdžia perima dvasininko funkciją. Ten, kur anksčiau stovėjo altorius, dabar stovi partijos tribūna. Ten, kur buvo sąžinės argumentas, atsiranda ideologinis naratyvas. Šis virsmas – nuo marksizmo prie bolševizmo – yra raktas į XX amžiaus patirtį ir mūsų laikų kultūrinių kovų ištakas.

Taigi, Markso doktrina virto technologija: Engelsas ją sukanonizavo, socialdemokratija išplėtė, o Leninas pavertė instrumentu, kuris virto į absoliučią politinę galią konkrečioje šalyje. Šis kelias ne tik paaiškina 1917–ųjų įvykius, bet ir pateikia modelį, kaip ideologija, užėmusi institucijas, įsivyrauja ir kultūroje.

Bolševikų pergalė 1917–1918 m. ne tik atvėrė kelią naujai valdžiai, bet ir įtvirtino politinį vienmatiškumą: viena partija, viena „tiesa“, vienas tikslas. Partija, tvirtinusi turinti „moksliškai“ patikrintą istorijos viziją, su ginklu rankoje vertė „tikėti mokslu“ ir negalėjo pakęsti lygiaverčių varžovų, netgi - savarankiškų profsąjungų ar tikrų savivaldos formų. Politinė įvairovė buvo traktuojama kaip grėsmė, kurią būtina „neutralizuoti“.

Šį vienmatiškumą įteisino nuolatinė „ypatingos padėties“ būsena: vidaus karo retorika, mobilizacinė laikysena ir administracinės galios, kurioms nereikėjo teisinės kontrolės. 1917 m. pabaigoje įkurta Ypatingoji komisija (ČK) tapo įrankiu areštuoti, tremti ar sušaudyti už „kontrrevoliuciją“ be įprastų teisinių įrodymų. Teisinę valstybę pakeitė revoliucinė teisenos samprata: svarbu žmogaus priskyrimas „klasei“ ir tariamai jo keliamas pavojus siekiamam tikslui.

Ekonominė politika taip pat stiprino prievartą. „Karinis komunizmas“ – prievartiniai rekvizicijų reidai, draudimai, smulkmeniška centralizacija – kėlė badą ir suirutę. Natūrali visuomenės kritika buvo užgniaužta, nes valdžia rinkosi represijas vietoj paskatų ir susitarimų. Lengviau buvo konfiskuoti turtą negu jį kurti, lengviau uždrausti negu tartis. „Mokslinis komunizmas“ suteikė tam moralinį pagrindą.

Ideologizuota kalba gimdė priešus. „Klasinis priešas“ iš ideologinio termino virto teisiniu statusu ir moraline stigma. Kas priskirtas „buožėms“, „buržuazijai“, Bažnyčiai, tas neteko pilnateisio žmogaus teisių. Prevencinė prievarta buvo pateikiama kaip dorybė: geriau „užkirsti kelią“ kontrrevoliucijai, negu leisti priešams veikti. Kuo platesnė „grėsmės“ sąvoka, tuo platesnis represijų ratas.

Silpnas valdžios teisėtumo pagrindas dar labiau vertė remtis jėga. Bolševikų viešpatavimas nebuvo grindžiamas rinkiminėmis procedūromis ar konstitucinėmis garantijomis, jo atrama – galios turėjimo faktas („mes paėmėme valdžią“) ir pažadas („mes sukursime šviesų rytojų“). Kai materialinės gerovės pažadai strigdavo, likdavo tik prievarta ir kaltųjų paieška. Tokia sandara savaime skatina „valstybės priešų“ gamybą: nesėkmę visada galima aiškinti „sabotažu“ ir neva veikiančiu „klasiniu priešu“. Net ir vėlyvojo brežnevizmo laikotarpiu buvo plėtojama teorija, kad „socializmui vystantis, klasių kova aštrėja“.

Informacijos vienvaldystė uždarė savikritikos langus. Cenzūra, vienpartinė spauda, statistikos slėpimas panaikino grįžtamąjį ryšį. Sistema nebegalėjo taisyti savo klaidų, nes klaidos buvo slepiamos. Kuo prastesni rodikliai, tuo didesnė prievartos dozė. Taip susiformavo represinė spiralė: trūkumai aiškinami priešo veiksmais, todėl varžtai veržiami dar labiau, o aparatas, gimęs „laikinajam pereinamajam laikotarpiui“, virto nuolatiniu valdžios įrankiu.

Moralinė inversija – „tikslas pateisina priemones“ – suteikė ideologinę licenciją smurtui. Jei istorijos „tiesa“ laikoma iš anksto žinoma, tuomet opozicija – ne nuomonė, o sisteminis blogis. Teroras įgauna moralinę prasmę: jis esą „gelbsti revoliuciją“. Net kompromisai, tokie kaip „Naujoji ekonominė politika“, buvo tik laikini ir lydimi įtarumo – „nukrypimas“, kurį vėliau reikės „ištaisyti“.

Kultūrinis pažadas „sukurti naują žmogų“ reiškė visuotinio perauklėjimo programą – nuo darželio, mokyklos ir universiteto, teatro ir leidybos iki kalbos pertvarkų ir religijos stūmimo paraštėn. Ten, kur ugdymas neveikė, įsijungdavo draudimai, kvotos, bylų fabrikavimas ir tremtys. Kasdienybės kontrolė – leidimai, pažymos, „charakteristikos“, slaptųjų informatorių tinklai – tapo ne mažiau svarbi nei politiniai sprendimai partinėse viršūnėse. Laisvos sąžinės erdvė buvo traktuojama kaip „ideologinė tuštuma“, kurią privalu užpildyti „teisinga“ ideologija.

Todėl bolševikų režimo posūkis į represijas atsirado ne dėl pavienių „perlenkimų“, o dėl sistemos sandaros: politinio vienmatiškumo, silpno teisėtumo, mobilizacinio ūkio, „priešų“ gamybos ideologijos, informacinio uždarumo ir moralės, kuri priemones matuoja ne pagal teisę ir teisėtumą, o pagal naudą deklaruojamam komunizmo statybos tikslui. Represijos čia yra sistemos veikimo principas. Kartą įjungtas, jis sukūrė standartus, nulėmusius XX amžiaus Sovietų Sąjungos politinę kultūrą.

Bolševikinis–sovietinis marksizmo modelis iš prigimties greituoju būdu vedė tiesiai į skurdą. Ūkio raida buvo rišama prie kažkokio mistinio plano, o ne prie vartotojo. Svarbiausia buvo „įvykdyti rodiklius“, kuriuos nustatė partija, o ne sukurti tikrą vertę. Privačios atsakomybės ir konkurencijos neliko išvis, todėl plito veiklos imitacija, švaistymas, deficitas, technologinis atsilikimas. Cenzūra ir vienvaldė informacijos kontrolė uždarė grįžtamąjį ryšį: klaidos slėptos, tiesa filtruota pagal sprendimus partijos funkcionierių kabinetuose. Taip kasdienė žmonių, įskaitant ir partijos aktyvistus, patirtis vis labiau prieštaravo iškilmingiems lozungams.

Galiausiai sistema žlugo ir dėl ūkio silpnumo, ir dėl prarasto tikėjimo. Net sistemos ideologiniai ir represiniai sargai ja jau nebetikėjo – tai išjudino režimo moralinį pamatą. „Perestroika“ buvo viešas prisipažinimas, kad valstybė serga, bet ji nebeturėjo būdų atsinaujinti: nebuvo nepriklausomų teismų, nuosavybės teisių, politinio pliuralizmo ir taisyklių, kurios leistų keisti tvarką be Gulagų. Todėl griūtis buvo dėsninga: ekonominis žlugimas ir prarastas tikėjimas pačia sistemos ideologija pribaigė šį visuomenės pertvarkos eksperimentą.