Kazimieras Jasėnas. Estetikos reikšmė etiniame žmogaus gyvenime

I. Estetikos įtaka pasaulio moralei. 

 

a) Estetikos sąvoka taip sena kaip pasaulis. Aukščiausias Kūrėjas, padaręs įvairių kūrinių rūšis, vis teikės pridėti: „Et vidit quia esset bonum“. Tas bonum, turįs savyje grožio idėją, buvo Jo kūrimo esmė.

 

Šėtonas, supratęs Dievo mintį, pasiryžo Jo tvarinius subjaurinti, panaudodamas tam tikslui nenuveikiamą estetikos galią. Jis sugundė pirmuosius žmones valgyti draudžiamą vaisių, nurodydamas į jo ypatingą grožį. „Vidit igitur mulier, quod bonum esset lignum ad vescendum, et pulchrum oculis, aspectuque delectabile: et tulit de fructu illius et comedit“ (Gen. III, 6).

 

Grožio veiksnys pasidarė dvi pusiniu etikos kardu, galinčiu išganyti ir pražudyti. Suprastas Dievo idėja, jis visados pakelia žmogų į dangų, bet panaudotas blogam tikslui, veda į pražūtį.

 

Vis dėlto jis pasilieka galingu dorovės faktoriumi.

 

b) Senovės graikai turėjo, be abejonės, klaidingą tikėjimą, bet sustatę savo mitologiją estetikos pagrindais, pasiekė gana aukštą etiką. Koks gražus ir didingas buvo dievų tėvas Dzeusas, metąs žaibo vilyčias į nuodėmingus žemės gyventojus! Kokia skaisti Venera, gimstanti iš jūros putų. Kiek puikių grožio motyvų teikia šviesus Helijas, kas rytą leidžiąsis ugningais arkliais dangaus mėlynėje, o nakties poilsiui pasinėriąs jūros gelmėje, arba Hermis, išnešiojąs vėjo greitumu dievų valią po platųjį pasaulį, arba nekaltoji išminties deivė Palas Atėnė, gimstanti iš aukščiausiojo dievo smegenų. Jos garbei graikai Atėnų Akropolyje pastatė puikiausį templį, vadinamą Partenon, kas reiškia-nekaltos panelės buveinę. Krikščionys jame sumaniai įkūrė šv. Panelės bažnyčią.

 

Ta graikų tikyba, nors kilusi iš grynos fantazijos, buvo labai graži ir todėl davė pasauliui tiek kilnių filosofų, narsių herojų, genialių menininkų, garsių poetų, gerų istorininkų ir pakėlė tautos moralę iki negirdėtų pagonijoj aukštumų.

 

Bet, kad grožio supratimas ėmė nykti, kad Venera pasidarė paleistuve, Hermis vagiu, Dionizas girtuokliu, o menas virto šlykščia pornografija, tuojau įvyko ir dorovės pakrikimas. Iškilmės baigėsi orgijomis, o filosofai virto Epikūrais de grege porcorum.

 

c) Dievo išrinktoji tauta — izraelitai, rodos, negalėjo vadovautis grožio motyvais savo etiniame gyvenime, kadangi Mozė griežtais įsakymais uždraudė darytis skulptūras bei paveikslus, bet, įsigilinę į dekalogo tikrą prasmę, pastebėsime, kad atsargus įstatymų davėjas užgynė turėti tik svetimų dievų atvaizdus. Visi Izraelitų vadovai laikė grožį geriausia priemone paskatinti kietasprandę tautą pasiduoti Dievo valiai ir laikytis šventų tradicijų.

 

Mozė, žinodamas savo tautiečių palinkimus ir norėdamas juos apsaugoti nuo Egipto stabmeldystės, pirmuoju įsakymu uždraudė gamintis jo skulptūras. „Non habebis Deos alienos coram me. Non facies itibi sculptile, nequeomnem similiudinem, quae est in coelo desuper, et quae in terra deorsum, nec eorum, quae sunt in aquisisub terra“ (Ex. XX, 3—5). Reiškia: neturėsi svetimų dievų prieš mane. Nedarysi sau kokios nors skulptūros (suprask, tų svetimų dievų), nei panašumo to, kas yra danguje aukštai( suprask: saulė ir žvaigždės), ir kas žemėje apačioj (paukščiai ir žvėrys) nei to, kas yra vandenyje po žeme (žuvys, vėžiai, kirmėlės). Visa tai garbino egiptiečiai. Aišku, kad Mozė pirmoj įsakymo dalyje draudžia garbinti svetimus dievus dvasia, antroj kūno organais. Jei čia būtų ne vienas, bet du įsakymu, tai dekalogas nustotų buvęs dekalogu ir turėtume ne dešimtį, o vienuolika įsakymų. Kad tai nebuvo, parodė patsai įsakymų davėjas, liepdamas ant sandoros skrynios pastatyti du cherubimu, o tyruose vario žaltį. Jis dargi dvejose knygose — Exodus ir Leviticus — smulkmeniškai aprašė kunigų rūbų, šventnamio, apeigų, vario altoriaus, aukso žibinto ir kitų bažnytinių reikmenų puikumą. Taigi, grožio negalėjo ginti.

 

Dovydas karalius surengė net 7 didžiulius chorus ir patsai šokdamas ir grodamas lydėjo sandoros skrynią į Sijono šventnamį. O jo psalmės, tai gražiausia poezija, tebeaidinti ir šiandien per visą žemės rutulį.

 

Saliamonas, pastatęs Dievo įsakymu Jeruzalės bažnyčią, išpuošė ją įvairiomis skulptūromis, būtent: cherubimais, palmėmis, liūtais, lelijomis ir vario jūra, stovinčia ant dvylikos jaučių. Vis tai patsai Dievas pašventė stebuklingu būdu. „Nebula implevit domum Domini, et non poterant sacerdotes stare et ministrare propter nebulam; impleverat enim gloria Domini domum Domini.“

 

Jei žydams būtų buvę draudžiami bet kokie paveikslai, tai jie nebūtų galėję turėti nė pinigų su Romos ciesorių atvaizdais. Tačiau skaitome pas Matą XXII sk., kad ir pats uolusis pariziejus Kristui parodė monetą su valdovo portretu.

 

d) Bet štai atėjo tiek amžių laukiamas Mesijas. Gimė tvarte, vargingai gyveno ir mirė prie kryžiaus kartuvių. Rodos, čia ir kalbos nebegalėjo būti apie grožį ir jo įtaką moralei. Tačiau šv. Augustinas, vienas geriausių Kristaus pasekėjų ir Jo mokslo žinovų, rašo, aiškindamas 44 psalmę: „Pulcher rego in coelo, pulcher in terra; pulcher in manibus parentum; pulcher in miraculis, pulcher in flagellis; pulcher invitans in vitam, pulchier non curans mortem; pulcher deponens animam, puloher recipiens; pulcher in ligno, pulcher in sepulchro, pulcher in coelo.“ Gražus Kristus danguje ir žemėje, gražus kentėdamas, mirdamas ir prisikeldamas.

 

Iš tikrųjų, kas daugiausia davė grožio motyvų ir meno siužetų vaizdybai ir muzikai, jei ne Kristaus ir Jo Motinos gyvenimas. Sunku rasti galeriją, kur nebūtų Madonos ir Jos dieviško Kūdikio paveikslo. Didžiausi krikščioniškos eros genijai stengėsi kuo tiksliausiai atvaizduoti Išganytojo kilnius ir puikius darbus. Visos vaizdybos mokyklos savo pajėgumus išmėgino ir išvystė ant krikščionystės pagrindo.

 

Neseniai šventėme Kalėdas ir matėme, kad įvairiausių pakraipų laikraščiai savo skaitytojams nesurado brangesnės dovanos, kaip užgimusio Kristaus atvaizdą, o mūsų šventovėse iškilmingai skambėjo puikios Kalėdų giesmės, žavėdamos didelius ir mažus.

 

e) Visa Bažnyčios liturgija susikūrė grožio motyvais. Šventos apeigos, rūbai, indai, altoriai, paveikslai ir statulos, sakyklos ir klausyklos, vis tai estetikos padarai. Mūsų bažnyčias drąsiai galima pavadinti sakralinio meno muziejais bei galerijomis. Gal nebetoli tas laikas, kad Lietuvą ims lankyti anglai ir kiti turistai ir, neklysdamas pasakysiu, — daugiausia jie domėsis mūsų šventyklomis.

 

Nėra nė mažiausios abejonės, kad puikios apeigos ir puošnūs Dievo namai veikia žmogaus dvasią, padeda sukaupti mintis, užmiršti kasdieninius reikalus ir rūpesčius, pakelia širdis į dangiškas sferas, įkvepia kilnių norų ir pasižadėjimų, tariant, sudvasina kūną, atnaujindami Dievo paveikslą.

 

Nors estetika neatstoja religijos, kaip tai mano Šileris, Hegelis ir kiti vokiečių poetai, tačiau, išreikšdama abstrakčias mintis kūniška forma, ji yra geriausia jos talkininkė ir stipriausia atrama. Habitus non facit monachum — rūbai dar nedaro vienuolio — bet ir vienuolis be habito nedaug turėtų reikšmės visuomenei.

 

f) Pirmųjų krikščionių pamaldos dėl sunkių aplinkybių negalėjo pasižymėti iškilmingumu ir puikumu. Gavę laisvę, į pagonių bazilikas jie sutraukė senovės templių liekanas ir susikūrė puikius Dievo namus, padengdami jų sienas gražia mozaika, iš kurios neapribotai viešpatauja Kristus.

 

Netrukus benediktiniai visą meną paima į savo rankas. Jie architektoriai, plastikai ir tapytojai. Visos romantiško stiliaus liekanos — jų padaras. Tik į gotišką stilių įsibrovė ir pasauliniai kūrėjai.

 

g) Sakralinė vaizdyba, kitos beveik ir nebuvo, taip išsiplatino, kad Oriente VIII ir IX šimtmetyje sukilo prieš ją ikonoklastai ir negirdėtu žiaurumu, tikru vandalizmu naikino ikonas ir statulas, o menininkus baudė baisiausiu būdu, išdurdami akis, nupjaudami nosis ir nukirsdami rankas.

 

Vieną vienuolį, atsisakiusį mindyti kojomis Dievo Motinos paveikslą, įsiuvo į maišą ir paskandino jūroje.

 

h) Nenuostabu, jei tokiomis aplinkybėmis menas ėmė žlugti ir Italijoj visai sustojo. Bet XII-o amžiaus pradžioje šv. Pranciškus Asižietis jį ir vėl prikėlė iš letargo. Apsivilkęs storu maišu, susijuosęs pančiu, jis, kaip Jonas Krikštytojas, smerkia prabangingą pasaulį, kviesdamas visus į aukštesnį sielos gyvenimą. Jį labiau jaudina nekalti žvėreliai, gėlės ir žuvelės, negu sugedę ir ištvirkę žmonės. Jis rašo himną saulutei, draugaujasi su vilku ir sako pamokslus paukščiams. Pagaliau pasitraukia į kalną ir toli nuo pasaulio triukšmo vienijasi su Dievu ir kaipo Jo malonės ženklą gauna Kristaus stigmatus.

 

Šv. Pranciškus tai naujas meno istorijos etapas. Jis aptiko seniai pamirštą gamtos grožį. Viduramžiais gamtą laikė prakeiktą ir niekas nedrįso jos vaizduoti. Tik dabar žmonės suprato, kad Išganytojas, atpirkdamas Adomo ir Ievos vaikus, nuėmė ir nuo gamtos, prakeikimo antspaudą. Prašvito nauja era, prasidėjo renesansas. Kaip iki šiolei nebuvo paveikslo su peizažu, taip dabar sunku buvo rasti piešinį be gamtos vaizdo. Grožio reikšmę dvasiniame gyvenime geriausiai įvertino pranciškonai, didžiojo šventojo pasekėjai.

 

i) XV ir XVI šimtmetyje Italijoj, o netrukus ir visoj Europoj praplito humanizmas. Studijuodami klasikų raštus, mokslininkai pastebėjo antikinio meno grožį ir pasidavė jo įtakai. Prisikėlė senovės graikų ir romėnų dievai, genijai, mūzos ir satyrai. Deja, su klasicizmo atgimimu, įsiveisė ir stabmeldžių dvasia. Veltui scholastikai pakėlė prieš ją savo balsą, veltui kunigai šuliniuose skandino pagonių statulas, renesanso grožio veikla pasidarė nenugalima. Prikelti dievai nė nemanė pasitraukti. Pasiliko tik viena priemonė laimėti toj pavojingoj kovoj: pakrikštyti dievus ir sukrikščioninti mitologiją. Tai ir padaryta. Meno formos palikta kaip ir buvusios, bet joms duota krikščioniška prasmė. Genijai virto Dievo pasiuntiniais, amūrai angelais, Kristus ir apaštalai gavo romėnų togas, o švenčiausia Panelė Junonos išvaizdą. Krikštas pavyko kuo geriausiai ir sakralinis menas niekados nepasiekė tokių aukštumų kaip renesanso metu. Atsirado genialūs kūrėjai: Leonardo da Vinci, Michelangelo, Rafaelis, Correggio, Ticianas, Veronezė. Jiems vadovavo vienuoliai: Fra Angelico, Fra Filippo Lippi, ypač gi Fra Bartholomeo. Popežiai Julijus II. ir Leons X. pasidarė didžiausiais meno mecenatais, supirko antikės radinius ir pripildė Vatikano muziejus stabmeldžių dievais. Mitologija nustojo savo reikšmės. Į ją imta žiūrėti kaip į gražią pasaką, bet klasikinio meno forma pasiliko ir du šimtmečiu žavėjo naujos kūrybos mėgėjus. Estetika šventė triumfus, pratiesdama kelią krikščioniškai dorai.

 

Garsiajam laikotarpiui uždėjo vainiką puikiausia visame pasaulyje šventykla — San Pietro Romoje.

 

k) Deja, gražioji popiežiaus katedra tapo priežastimi pasipriešinimo ir sukilimo prieš Bažnyčią. Liuteris, Kalvinas, Cvinglis ir kiti vadinami reformatoriai, apsimesdami dievobaimingumu, paskelbė karą Kristaus įpėdiniui ir jo valdomai Bažnyčiai. Tyros evangelijos priedanga jie ėmė kovoti su pagonijos liekanomis, pasmerkdami visą vaizduojamąjį meną.

 

Jų pasekėjai nepaprastu įnirtimu ėmė naikinti visus sakralinės kūrybos padarus: deginti altorius, skaldyti statulas, pjaustyti ikonas, tepalikdami plikas mūro sienas. Tai buvo Vokietijoj, Prancūzijoj, Šveicarijoj, deja, ir pas mus Lietuvoje. Aštuonios devintosios mūsų bajorų buvo pasidavusios reformacijos srovei. Katalikų bažnyčios, išmetus visus liturginius reikmenis, buvo paverstos į novatorių templius.

 

O kas gi sulaikė tos pavojingos lavos srovę? Niekas kitas kaip grožis. Mat, jėzuitai sumanė puikųjį baroką, kurs teisingai buvo pavadintas jėzuitų stiliumi. Puikūs Dievo namai, kaip matai, prisipildė maldininkais ir dauguma suklaidintų krikščionių vėl grįžo į Kristaus avidę, o reformatoriams kelias buvo užkirstas. Pas mus Vilniuje, Kaune, Pažaisly, Jezne ir kitur pastatyta puikių bažnyčių ir iš Kalvino pasekėjų teliko kelios nedidelės oazės.

 

Keliaukite per pasaulį ir kur pamatysite baroko bažnyčias, galite neklysdami pasakyti, kad ten katalikų gyvenama.

 

l) XVIII šimtmetyje Austrijoj tikybos priedanga paplito jozefizmas bei ateizmas, o Prancūzijoj kilo didžioji revoliucija. Užviešpatavo bedievystė ir vietoj Dievo įvesta proto religija. Tik per didelį protą žmonės visai nustojo proto. Ant altoriaus pastatė pusplikę paleistuvę, prieš ją klaupėsi, degino smilkalą ir nešiojo ją iškilmingoj procesijoj. Ir dabar religija laimėjo per grožį. Grįžta prie viduramžių meno. Ima statyti romaniškas bažnyčias. Po visą pasaulį paplito romantika. Pirmųjų krikščionių gili tikyba išblaivė apsvaigintus protus, atgaivino religiją ir vėl pakėlė pakrikusią moralę.

 

m) Šitai keli istorijos bruožai, pakankamai parodą estetikos reikšmę etiniame gyvenime. Paprastai, kokia estetika, tokia būna ir etika. Niekas taip gyvai nepaskatina žmogaus į dorovę, kaip tikro grožio auklėjimas. Pavarčius meno istoriją, vien iš paveikslų galima nustatyti tam tikro laikotarpio dvasios kultūrą ir moralės lygį. Svetimšalis, keliaudamas per Lietuvą, neabejodamas pasakys, kad čia gyvena dori ir gilios tikybos žmonės. Kodėl? Jam tai pasako mūsų menas: puikios bažnyčios, kryžiai ir koplytėlės šalia kelio.

 

Mūsų kalboje žodžiai gražus ir doras beveik sinonimai. Jei motina sakė savo vaikui: „Tu, vaikeli, negražiai darai“, tai reiškia nepadoriai elgiesi, esi nedoras, ištvirkęs, pasileidęs.

 

Apribotas paskaitos laikas čionai neleidžia apsvarstyti kasdieninio gyvenimo estetikos ir etikos problemas. Apskritai, reikia pasakyti, kad žmogus, mėgstąs grožį, dažniausiai turi gražią sielą ir padoriai elgiasi.

 

II. Estetikos ugdytojai

 

Čionai žemėje grožis ir jo reiškinys menas negali būti tobulas. Ir didžiausi genijai neįstengė duoti absoliučiai gražių kūrinių. Net geriausias šedevras turi savo ydas ir trūkumus. Tik amžinas grožis tegali būti tobulas. Apie jį šv. Paulius ap. rašo: „Akys neregėjo, ausys negirdėjo, į širdį žmogaus neįėjo, ką Dievas paruošė tiems, kurie Jį myli.“ Jeigu mūsų kūno organai negali nuvokti dangiško grožio, tai jo atvaizduoti neįstengs kad ir veikliausias talentas.

 

Vis dėlto menas, nors tik reliatyviai tobulas, yra amžinio grožio geriausias reiškinys ir skatina į etinį gyvenimą, kuris vienas tegali mus padaryti vertus pasiekti amžiną grožį danguje.

 

Paaiškėjus, kad estetika yra geriausia etikos talkininkė ir rėmėja, kas gi reikėtų daryti? Aišku, reikia ją ugdyti ir auklėti. Ypač tai privalo vykdyti visuomenės vadovai: kunigai ir katalikai rašytojai.

 

a) Dvasinkija visais amžiais labai rimtai žiūrėjo į tą prievolę. Popiežiai visados buvo uoliausiais meno mecenatais ir savo rūmuose — Vatikane — kūrė didžiausi pasaulio muziejų. Vyskupai rūpinosi pastatyti kuo puikiausias katedras, o vienuoliai, ad maiorem Dei gloriam, puošė, kaip įmanydami, savo šventyklas. Atsiminkime kartūzų puikiąją bažnyčią Certozoj pas Pavią, jėzuitų Romoj ir Venecijoj, benediktinų Weingartene (Wūrtembergijoj), Ottobeurene (Švabijoj) ir Melke (Austrijoj), kamendulių Pažaislyje, domininkonų ir pranciškonų Vilniuje, karmelitų Kaune. Bet kas čia gali jas visas suminėti? O jų dauguma tikri architektūros ir vaizdybos šedevrai, galį lenktyniauti su puikiausiomis katedromis. Parapijų kunigai nemažiau stengiasi pagražinti sau užtikėtas bažnyčias.

 

Kad šventykla būtų tikrai graži, jos administratoriai privalo žinoti estetikos dėsnius, stilių savumus ir išsidirbti estetinį skonį

 

Turime nepamiršti, kad šiandien kunigas labiau reikalingas estetikos mokslo negu praeitais amžiais. Mat, seniau statė bažnyčias magnatai. Jau geras tonas reikalavo iš jų estetikos pažinimo. Milžiniški turtai dargi leido jiems pasikviesti menininkų iš Italijos ir kitų kultūringų kraštų. Dabar laikai pasikeitė. Bažnyčias stato ne didžponiai, o pilkoji liaudis, visai maža tenusimananti apie estetiką. Kunigai pasiliko vieninteliais meno sargais ir vykdytojais. Todėl jau savo pašaukimu jie privalo būti meno žinovais.

 

Tik gaila, kad mūsų dvasiškija meno atžvilgiu ne visada stovi savo aukštumoj

 

b) Dar platesnį darbo lauką estetikos resp. etikos atžvilgiu turi katalikai rašytojai. Kada kunigas vadovauja vienai kuriai parapijai, rašytojas rašo visai tautai. Todėl jo darbas turi didesnę plotmę ir yra patvaresnis. Kunigo pamokslus žmonės mažai teapsvarsto ir greitai užmiršta, bet spausdintas žodis pasilieka ir juo daugiau pasitikima. Šv. Paulius ap. labiau praplėtė Kristaus mokslą, negu kiti, nepalikę raštų, apaštalai ir vyskupas Valančius savo raštais dorovingų žmonių padarė daugiau, negu savo apaštalavimu.

 

Kadangi estetika yra geriausia etikos atrama, tai katalikai rašytojai, ją aplenkdami, tik pusėtinai išpildo savo misiją.

 

Ir jų pačių interesas reikalingas estetikos. Raštai, nepapuošti grožio gėlėmis, neturės pasisekimo ir nesuras skaitytojų. Jie bus sausi ir nuobodūs ir pasiliks knygynų lentynose.

 

Bet rašytojas estetikas visuomet pasieks savo tikslą. Jo darbas bus sėkmingas ir populiarus, pakels proto ir širdies kultūrą ir kurs civilizaciją, pagrįstą moralės dėsniais.

 

Atausdamas savo raštus puikiais estetikos siūlais, katalikas rašytojas pataps švyturiu, vedančiu skaitytojus į amžino grožio uostą.

 

Jis geriausiai pateisins šv. Augustino žodžius: Pulcher rego in coelo, pulcher in terra... pulcher in ligno, pulcher in coelo.

 

Jis panašus į Evangelijos sėjėją, kurio grūdai vieni krito šalia kelio, kiti į uolingą vietą, kiti tarp erškėčių, bet kiti į gerą žemę ir davė vaisių: vieni šimteriopą, kiti šešiasdešimteriopą, kiti trisdešimteriopą. Labor improbus omnia vincit.

 

Tiesa, estetika nėra religija, bet ji amžino grožio versmė, kurios srovė kaskart plėsdamosi, didėdama ir tobulėdama pasiekia dieviško grožio jūrą.

 

 

Republikuota iš: „Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai“, 1933 m.