Vokietijos karinė krizė: karui nepasirengusi tauta
„Turime būti pasirengę karui iki 2029 m.“, – praėjusių metų birželį savo plačiai aptartoje kalboje pareiškė Vokietijos gynybos ministras Bo...
Praėjus mažiau nei trims mėnesiams po šių pareiškimų, atrodo, kad šis didžiulis planas jau yra pasmerktas žlugti.
Chaosas tapo skaudžiai akivaizdus praėjusią savaitę, kai skubiai paskelbta spaudos konferencija turėjo būti atšaukta. Tai, kas turėjo būti ryžtingumo momentas, įrodantis tai, kad abu koalicijos partneriai, krikščionių demokratų sąjunga (CDU) ir socialdemokratai, suvokė Vokietijos saugumui esančios grėsmės rimtumą – virto gandais apie baisius nesutarimus, vidinius konfliktus ir netgi ašarojantį valstybės sekretorių.
Kyla klausimas, į kurį nėra lengvo atsakymo: kaip rasti jaunų žmonių, norinčių stoti į kariuomenę.
Kaip buvo galima nuspėti, vyriausybės atsakas buvo technokratinis. Ji planuoja investuoti milijardus į karinę įrangą – gynybos išlaidos kitais metais turėtų išaugti iki 108,2 mlrd. eurų, o tai yra didžiausia suma nuo Šaltojo karo pabaigos. Ji siekia iki 2035 m. padidinti laikinių ir profesionalių karių skaičių iki mažiausiai 260 000, t. y. 80 000 daugiau nei dabar.
Bet kaip ji gali įgyvendinti šį dešimties metų planą? Viltis, kad jauni žmonės savanoriškai įstos dabartinėmis sąlygomis, yra nelabai pagrįsta – Bundesveras jau kelerius metus nesugeba surinkti reikiamo skaičiaus naujokų (nors 2024 m. pareiškėjų skaičius išaugo iki daugiau nei 51 000).
Tačiau vyriausybė neturi nuoseklaus plano, kaip įtikinti jaunimą karinės tarnybos būtinybe, todėl už uždarų durų ginčijasi dėl privalomosios karinės tarnybos. Pasiūlymai svyruoja nuo bendrosios privalomosios karinės tarnybos, kuriai būtų šaukiami labiausiai tinkami kandidatai, iki loterijos sistemos.
Tauta, kuri nekovos
Visų šių nerimo apraiškų pagrindas yra daug gilesnė problema: didelė dalis Vokietijos visuomenės – ir dar didesnė dalis jaunosios kartos – nemato jokios prasmės kovoti už savo šalį. 2025 m. rugpjūčio mėn. atlikta apklausa parodė, kad tik vienas iš šešių vokiečių (16 %) „tikrai“ būtų pasirengęs su ginklu ginti savo šalį karo atveju. Dar 22 % apklaustųjų pasakė, kad „tikriausiai“ tai darytų. Kitas tyrimas parodė, kad nors du trečdaliai vyresnių nei 70 metų amžiaus žmonių pritaria bendrajai karo prievolei, tik kas trečias 18–29 metų amžiaus žmogus su tuo sutinka.
Dėl to negalima kaltinti vien jaunosios kartos – kartos, užaugusios tikint, kad visas karas yra absoliutus blogis, kurį pasaulis, bent jau Europoje, įveikė didžiąja dalimi dėl tariamų ES taikos palaikymo privalumų. Net dabar, kai vyriausybė bando pakeisti savo retoriką, ji rodo akivaizdžią baimę ir nenorą rimtai diskutuoti su visuomene apie tai, ką iš tiesų reikštų pasirengimas karui.
Tiesa yra ta, kad mūsų elitas jau daugelį metų šalinosi nuo vertybių, kurios kadaise sudarė karinio etoso pagrindą. Tarnyba, pareiga, drąsa, drausmė, lojalumas – visa tai laikoma beviltiškai pasenusia, jei ne iš tikrųjų pavojinga.
Vietoj to viešojoje diskusijoje dominuoja netikras ir tuščias pacifizmas – pacifizmas, kuris klaidina žmones, verčia juos manyti, kad viskas gali likti kaip yra, kad taika nėra kažkas, už ką reikia aktyviai kovoti ir kartais netgi aktyviai ginti. Ši mąstysena išliko netgi ukrainiečiams kaunantis už savo suverenumą ir laisvę.
Prisiminkime 2023 m. apdovanojimus pelniusį dokumentinį filmą, transliuotą Vokietijos visuomeninės televizijos ARD, kuris propagavo pacifistų iš seno mėgstamą šūkį: „Įsivaizduokite, kad vyksta karas, bet niekas į jį neina“. Dokumentinis filmas vos ne ragino jaunimą atmesti kariuomenę ir bet kokį ryšį su ginklais – ir tai vos kelis mėnesius po to, kai tuometinis kancleris Olafas Šolcas paskelbė „Zeitenwende“ (vok. istorinį posūkį), kuri tebuvo dar viena garsi su realybe prasilenkianti deklaracija.
2011 m. klaida
Daugelis vyriausybės narių dabar norėtų, kad šaukimas į karinę tarnybą niekada nebūtų buvęs sustabdytas – vienas žurnalistas tai pavadino didžiausia naujojo tūkstantmečio klaida. Tačiau šis sustabdymas, kuris buvo patvirtintas parlamente beveik be prieštaravimų (453 balsai už, 103 prieš), buvo tik gilaus Vokietijos elito sumaišties simptomas.
Vokietijos politikai nematė prasmės ginti šalį ar net jos sienas, kaip aiškiai parodė Angelos Merkel vyriausybė. Jų įsivaizduojama ateitis buvo atvirų sienų Europa, kurioje konfliktai vyktų tik tolimose šalyse. Pagrindiniai vyriausybės argumentai, išdėstyti 2011 m. Baltojoje knygoje apie saugumą, buvo sutelkti į madingas frazes: „modernizacija“, „efektyvumas“, „strateginis prisitaikymas“.
Sustabdymas taip pat pažymėjo Bundesvero kaip piliečių armijos, kokia ji buvo nuo pat įkūrimo 1950 m., pabaigą – armijos, įsišaknijusios kolektyvinės atsakomybės už šalies gynybą tradicijoje. Visuomenei pasiųsta žinia buvo aiški: normalūs žmonės neturi jaudintis ar rūpintis tuo, ką daro kariuomenė. Jie neturėjo tiesioginio suinteresuotumo ja, todėl nebuvo ir poreikio ją plačiau kontroliuoti demokratiškomis priemonėmis.
Todėl nenuostabu, kad plačioji visuomenė taip menkai vertina gynybos idėją. Tai, kad tiek daug žmonių sako, jog negintų savo visuomenės, rodo, kad Vokietija turi didesnę problemą nei grėsmė iš Rusijos.
Pastaraisiais metais Bundesveras surengė keletą reklamos kampanijų, siekdamas pritraukti jaunimą. Tačiau net ir jos retai kada peržengia siauros apimties asmeninio tobulėjimo ar karjeros galimybių pažadus – ir tikrai negali kompensuoti daugybės pasirodžiusių neigiamų pranešimų.
Gynybos ministrės Ursulos fon der Lejen (2013 m. gruodis – 2019 m. liepa) kadencijos metu „Įvairovė, įtrauktis ir lygybė“ (angl. Diversity, Equity and Inclusion) atsidūrė dėmesio centre. Ji gyrėsi, kad seksualinė įvairovė ir geresnė, saugesnė aplinka moterims turėtų tapti norma armijoje. Tuo pačiu metu ji ėmėsi „apvalyti“ instituciją nuo jos praeities. Po to, kai dviejose vietose buvo rasta Vehrmachto suvenyrų, ji įsakė atlikti kratas visuose Bundesvero pastatuose ir kareivinėse – veiksmas, kuris sudarė Vokietijos visuomenei įvaizdį, tarsi jos kariuomenė būtų kažkoks pavojingas nacių veiklos židinys.
Tai, kad kariuomenė tuo pačiu metu buvo sukrėsta didžiulių viešųjų pirkimų skandalų ir kentėjo nuo rimto bazinės įrangos trūkumo, neturėtų niekieno nustebinti. Vienų NATO pratybų metu kariai naudojo šautuvų imitacijas, nes nebuvo pakankamai veikiančių ginklų. Spauda spausdino pašaipias antraštes: „Bundesveras vykdo manevrus su šluotų kotais“.
„Safe space“, o ne kovinė jėga
Be to, iki šiol skleidžiamas pranešimas, kad Bundesveras yra saugi erdvė jauniems žmonėms. Nuo 2017 m. veikia „diskriminacijos ir smurto kontaktinis punktas“, kur kariai gali pateikti anonimiškus skundus dėl patyčių ar diskriminacijos. Vienas iš padarinių yra tai, kad instruktoriai turi nuolat stebėti savo žodžius, kad nepasakytų nieko įžeidžiančio.
2024 m. metinėje ataskaitoje teigiama, kad naujokai pranešė apie savo viršininką, kuris pasakė: „Ar aš delfinas, kad turiu čia žaisti su neįgaliais žmonėmis?“ – tai užuomina į delfinus, kurie naudojami kaip terapiniai gyvūnai. Nors gal ir ne juokingiausias juokelis pasaulyje, bet tai tikrai nebuvo kažkas, už ką vyras turėjo būti papeiktas ir oficialiai apkaltintas.
Toks jaunuolių individualių jausmų puoselėjimas globėjišku tonu vargu ar padės jiems labiau susidomėti kariuomene. Nuolat užsimenant, kad Bundesveras yra kuo toliau nuo sunkumų ir kovos, jaunuoliai teisėtai jaučiasi apgauti ir apmulkinti.
Vietoj to, kad viliotų žmones melagingais pažadais, vyriausybė turėtų inicijuoti sąžiningą ir aktyvią diskusiją apie tai, kokios gynybos šaliai iš tiesų reikia.
Deja, tai vargu ar yra toks dalykas, kurį ši vyriausybė galėtų padaryti. Jos gretose nėra Vinstono Čerčilio, kuris galėtų aiškiai ir drąsiai vadovauti, įtikinant gyventojus, ko iš tiesų reikia – kristalizuojant ir formuojant žmonių pasiryžimą kovoti už savo laisvę ir demokratiją, jei to prireiktų.
Vietoj to ši vyriausybė jaučiasi patogiau išleisdama milijardus, vildamasi, kad taip bus užtikrintas Vokietijos saugumas ir kad taip netgi gali stimuliuoti sunkumus patiriančią ekonomiką. Tačiau tai yra tik saviapgaulė. Jokia vyriausybė negali išspręsti šalies problemų be žmonių paramos.
Autorė: Sabine Beppler-Spahl
Šaltinis: https://europeanconservative.com/articles/commentary/germanys-military-crisis-a-nation-unprepared-for-war/
Rašyti komentarą