Lawrence Mary. Katalikų mokymas apie teisingą karą

Redaktoriaus [catholicism.org - vert. past.] įvadas: Katalikų doktrina niekada nėra skelbiama „netinkamu“ laiku. Tačiau tam tikros doktrinos kartais iškyla į pirmą planą dėl aplinkybių Bažnyčioje ir pasaulyje. Šiuo metu vyksta „nuolatinis karas už nuolatinę taiką“, kaip juokingai pastebėjo vienas protingas komentatorius, todėl katalikų doktrina apie teisingą karą atsiduria dėmesio centre – arba bent jau turėtų atsidurti.

Liūdna realybė yra ta, kad ne tik kad labai nedaugelis ją supranta, bet daugumai ji visai nerūpi. Jų mintis valdo ne doktrina, o šūkiai.

Katalikai nėra nei pacifistai, nei karo šaukliai. „Mano šalis, ar ji teisi, ar neteisi“ arba „Nužudykite juos visus, Dievas atsirinks“ yra lygiai tokia pat nekatalikiška pozicija kaip ir kvakerio ar hipio, manančio, kad karas yra savaime blogis. 

Mes turime principus, kurie veda mus tarp šių kraštutinumų. Kalbant apie šūkius, reikia pasakyti, kad aukščiausio rango kariniams pareigūnams sakant visuomenei, kad „žudyti yra smagu“, mes įžengėme į ideologinio barbarizmo etapą, kuris išgąsdintų netgi agresyvų, musulmonus žudantį kryžiuotį iš praeities tikėjimo amžių. 

Šio straipsnio aprėptis yra labai ribota. Tai nėra kontroversiškas straipsnis. Tai nėra „taikomoji teologija“. Jis tiesiog pateikia pagrindinius principus. Tačiau tai yra principai, kuriuos reikia taikyti praktikoje. Mūsų redaktorius – žmogus, kuris mėgsta kruopštumą – man priekaištavo, kad šis straipsnis yra nepakankamas, atsižvelgiant į šiuolaikinio karo realijas. 

Iš tiesų yra daugybė klausimų, kuriuos reikia spręsti: „masinio naikinimo ginklai“, kurie neskiria kombatantų ir nekombatantų, moterys mūšio lauke, agresyvūs karai, vadinamieji „prevenciniai“ karai, JAV kariai, kurie rizikuoja savo gyvybe dėl antiamerikietiškos, antikatalikiškos ir giliai rasistinės ^* Izraelio valstybės, ir t. t. 

Viename trumpame straipsnyje negalime aptarti visų šių dalykų. Vietoj to pateiksime rekomendaciją. Leidykla „Light in the Darkness Publications“ ką tik išleido dviejų tomų veikalą apie karą Irake, Neo-Conned ir Neo-Conned Again, kuriuose surinkti katalikų ir kai kurių ne katalikų esė, kuriuose teisingo karo doktrina taikoma dabartinėms realijoms. 

Tarp autorių yra šio redaktoriaus asmeninių pažįstamų, žmonių, kurie giliai apmąstė tradicinį Bažnyčios socialinį mokymą ir tarnavo šiai šaliai kaip karininkai – vienas iš jų tarnavo Vietname kaip „žaliųjų berečių“ narys.

 

 

Karas: kas gali nuo jo pabėgti? Žiniasklaida mus užverčia ryškiais priminimais – kiekvieną vakarą naujienų laidoje, kiekvieną dieną laikraštyje – sunaikinto turto, suluošintų kūnų, sielvarto apimtų šeimos narių vaizdais.

Ši apgultis yra slegianti. Žmogaus prigimtis yra tokia, kad pernelyg didelis bet ko poveikis turi neigiamą pusę. Jei smurtas mūsų tiesiogiai nepaliečia, galiausiai tampame jam atsparūs. Tiems iš mūsų, kurie jaučiasi saugūs ir užtikrinti, ką reiškia dar vienas žuvęs karys, dar vienas mirštantis vaikas, dar viena tėvo netekusi šeima? Daugumai iš mūsų tai yra būtina psichologinė reakcija.

Mus supančioje saugioje aplinkoje per didelė tokio pobūdžio įtaka gali mus priversti nusiminti ir prarasti drąsą. Dėl šio emocinio sąstingio lengva pradėti tikėti, kad visi konfliktai yra blogis, o visi karai turi būti pasmerkti. Tie baisūs mirties ir sunaikinimo vaizdai atrodo tokie bereikalingi.

Kodėl žmonės negali gyventi taikiai? Kodėl jie turi žaloti ir žudyti? Mirties ir sunaikinimo vaizdų apsuptyje, ekstremalus pacifizmas gali būti tikra pagunda šiuolaikiniam amerikiečiui katalikui. Tačiau ar visų karų pasmerkimas yra tikrasis katalikų mokymas? Dievo Motina mums be išlygų pasakė, kad karas yra bausmė už nuodėmę. Nedaugelis išprususių katalikų tuo abejotų. Dauguma žmonių taip pat žino posakį „Karas yra pragaras“. Kiekvienas, kuris patyrė baisią karo realybę, lengvai patvirtins, kad taip ir yra. Kita vertus, nuo seniausių laikų Bažnyčia mokė, kad yra toks dalykas kaip „teisingas“ karas. Kai pagalvojame, kad „teisingas“ yra apibrėžiamas kaip atitinkantis dieviškus ar žmogiškus įstatymus, o „geras“ apibrėžiamas kaip turintis puikias savybes, pamaldus, moralus, atrodo, kad turime problemą. Iš tiesų, terminai „geras“ ir „teisingas“ gali būti vartojami kaip sinonimai. Tai atrodo reiškia, kad karas taip pat gali būti geras. Kaip karas gali būti geras ir blogas tuo pačiu metu? Ar tai nėra akivaizdus prieštaravimas?

Šiame straipsnyje išnagrinėsime, ko Bažnyčia tradiciškai mokė apie karą ir kada jis yra pateisinamas. Apsvarstysime elementus, kurie yra būtini, kad karas būtų vadinamas „teisingu“. Galiausiai šiuos principus pritaikysime neseniai įvykusiems konfliktams ir aptarsime kovos už savo šalį moralumą mūsų istorijos momentu.

Pagrindinė „teisingo karo“ teorija

Moralės teologai karą apibrėžia kaip „ginkluotą konfliktą tarp suverenių valstybių ar bendruomenių, turinčių šiuo atžvilgiu valstybių teises“. Šv. Augustinas (354–430 m. po Kr.) pateikė pagrindinius principus, kuriais šiandien grindžiamas katalikų mokymas apie karą. Kad šios smurtinio konflikto būklės sąvoka būtų aiškesnė, afrikiečių mokytojas pirmiausia palygina „karą“ su „taika“, apibrėždamas pastarąją kaip „tvarkos ramybę“.

Taika yra valių vienybė, o ne nuomonių harmonija. Jis Šventuoju Raštu įrodė, kad Kristus nepasmerkė karo. Be to, Senajame Testamente tam tikrus karus įsakė ir vadovavo pats Dievas. Ekleziasto knygoje (Koh 3, 3) aiškiai sakoma, kad yra „laikas žudyti“. Pagrindinis dalykas buvo tas, kad tikslas buvo taika, net jei jos nebuvo galima pasiekti kitaip, kaip tik ginklu.

XIII a. šv. Tomas Akvinietis nurodė tris minimalias sąlygas, kad karas būtų laikomas „teisingu“:

• Jis turi būti vykdomas teisėtos viešosios valdžios, ginant bendrą gėrį;
• Jis turi būti vykdomas dėl teisingos priežasties;
• Jis turi būti vykdomas su teisingu ketinimu – ne kerštaujant ar siekiant padaryti žalą.

Šv. Tomas pridūrė, kad vyskupams ar dvasininkams kariauti yra neteisėta – jie gali dalyvauti, bet tik tokiu mastu, kuris atitinka jų pareigas, pavyzdžiui, tenkindami kareivių dvasinius ir medicininius poreikius. Neteisinga, kad tos pačios rankos, kurios pašventintos pralieti Kristaus kraują, pralietų ir žmonių kraują. Ginant bendrąjį gėrį, teisingas karas yra teisėtas net sekmadieniais ir švenčių dienomis. Pasalos yra leidžiamos, nes jos savaime nėra neteisingos.

Po šv. Tomo buvo toliau tobulinami jo pagrindiniai principai. Nepaisant to, šv. Tomo idėjos tebėra teisingo karo diskusijų pagrindas. Tai akivaizdu dabartinėje katalikų sluoksnių diskusijoje dėl to, ar teisingas yra Jungtinių Valstijų karas Irake.

Teisės kariauti šaltinis

Teisės kariauti šaltinis yra prigimtinis įstatymas ¹.

Katalikų enciklopedija (1912 m. leidimas) šią teisę apibrėžia taip: „Kiekviena tobula ²teisė, t. y. kiekviena teisė, kuri kitiems sukuria teisingumo pareigą (arba reikalauja atitinkamos pagarbos jai), kad būtų veiksminga ir dėl to tikra, o ne tariama galia, savo esme apima papildomą prievartos teisę kaip paskutinę priemonę. Tad tobula teisė reiškia teisę naudoti fizinę jėgą siekiant apsiginti nuo pažeidimo, atgauti neteisingai pasisavintą teisės objektą ar reikalauti jo ekvivalento, ir taikyti žalą vykdant šią prievartą, kai — kaip beveik visada būna — prievarta negali būti veiksmingai įgyvendinta be žalos padarymo.“ Kitaip tariant, suvereni valdžia gali pasinaudoti ginkluota jėga, kad įgyvendintų arba apgintų savo teisėtas teises. Be galimybės naudoti prievartą joms apginti, visos kitos teisės yra tik iliuzija.

Karas paprastai skirstomas į dvi rūšis – gynybinį ir puolamąjį. Pirmasis kyla, kai taiki visuomenė patiria ginkluotą puolimą ir ginklai imami savigynai. Antroji kategorija, puolamasis karas, yra ginkluotas atsakas į žalingą veiksmą, kuris nėra tiesioginis puolimas ar invazija. Teologai tradiciškai laikosi nuomonės, kad gintis ginklu nuo ginkluoto puolimo nereikia jokio specialaus moralinio pateisinimo. Nors puolama tauta karo metu turi laikytis tam tikrų moralinių apribojimų, karo veiksmai atsakant į tiesioginį puolimą yra, grynai ir paprastai tariant – prigimtinės savigynos teisės įgyvendinimas.

Kita kategorija, puolamasis (taip pat vadinamas „agresyvus“) karas, turi būti pateisintas. Būtent šiai antrajai kategorijai prieš nusprendžiant pradėti karą turi būti įvertintos šios teisingo karo sąlygos. Visos šios sąlygos turi būti įvykdytos vienu metu.

• Teisinga priežastis: jėga gali būti naudojama tik tam, kad būtų ištaisyta ilgalaikė, rimta ir neabejotina žala valstybei ar bendruomenei.
• Visos kitos priemonės, skirtos jos teisėms užtikrinti ar ginti, turi būti pasirodžiusios nepraktiškos ar neveiksmingos.
• Turi būti didelė tikimybė, kad karas bus sėkmingas.
• Proporcingumas: tikėtinas gėris turi būti didesnis už sunaikinimą ir netvarką, kuriuos sukels jėgos panaudojimas. (Vertinant šią sąlygą, reikia rimtai atsižvelgti į šiuolaikinius masinio naikinimo ginklus).
• Jėga gali būti naudojama tik kaip paskutinė priemonė.

Pirma, „teisinga priežastis“ reiškia, kad bendruomenei ar tautai gresia ilgalaikis, sunkus ar neabejotinas pavojus. Nėra pateisinama kariauti siekiant užimti naujas teritorijas, padidinti turtus, pavergti kitas tautas ar išplėsti įtakos sferą. Tai nereiškia, kad agresorius privalo smogti pirmas. Pakanka moralinio įsitikinimo, kad agresija įvyks. Tai ypač svarbu, kai agresorius gali pulti iš tolo beveik be įspėjimo. Prigimtinės tautos teisės egzistuoti, išlikti, turėti nuosavybę ar laisvai veikti savo sferoje pažeidimas gali būti pakankama priežastis karui.

Antra, jėga gali būti panaudota, kai visos taikios alternatyvos buvo išbandytos ir pasirodė neveiksmingos arba nepraktiškos. Tai apima diplomatiją, embargus, blokadas, slaptus veiksmus, reidus ir kitas priemones, leidžiančias išvengti visiško karo. Nebūtina, kad visos šios priemonės būtų išbandytos ir pasirodytų neveiksmingos. Pakanka, kad jos būtų rimtai apsvarstytos ir, jei pasirodytų nepraktiškos, nebūtų faktiškai panaudotos.

Trečia, turi būti rimta sėkmės perspektyva. Žinoma, nėra būdo iš anksto žinoti karo baigtį. Daug veiksnių gali pakeisti baigtį – kitos šalys, netikėtai įsitraukiančios į konfliktą, visuomenės valios praradimas, vidinė išdavystė, naujos politinės aplinkybės, vyriausybės pasikeitimas ir pan. Prieš pradedant karą, būtina rimta sėkmės galimybė.

Ketvirta, numatomos blogos karo pasekmės neturi būti didesnės už blogį, kurį reikia pašalinti. Karas visada žudo žmones ir niokoja turtą. Atsiradus šiuolaikiniams masinio naikinimo ginklams, žala žmonėms ir turtui gali būti milžiniška – visiškai neproporcinga tikslui, kurį galima pasiekti karu. Be to, karas sukelia ekonominę naštą ir keičia nacionalinių aljansų sudėtį. Tie, kurie yra atsakingi už sprendimą pradėti karą, turi dėti visas pastangas, kad numatytų, ar karo pradėjimo padaryta žala bus didesnė nei leidžiant įvykiams vykti savaime arba taikant kitus, nors ir netinkamus, konflikto sprendimo būdus.

Penkta, jėga turėtų būti naudojama tik kaip paskutinė priemonė. Tai panašu į antrą punktą. Prieš priimant sprendimą pradėti karą, turėtų būti išnagrinėtos ir, jei įmanoma, panaudotos visos kitos taikios priemonės.

Nors teisingas karas grindžiamas prigimtine teise į savigyną, karą vedanti tauta labai skiriasi nuo individo, kuris gina save nuo agresoriaus. Individas, ketinantis gintis, yra teisus, jei nelaimės atveju nužudo savo užpuoliką. Tačiau individas nėra teisus, jei savo nuožiūra pradeda žudyti užsieniečius, kuriuos laiko savo šalies, valstybės ar miesto priešais. Sprendimas pradėti karą priklauso suvereniai valstybei, konkrečiai tiems, kurie valdo valstybę. Valstybė, vedama teisingumo pareigos, turi teisę naudoti fizinę jėgą, kad apsaugotų ar apgintų savo piliečių teises. Kai užsieniečiai pažeidžia šias teises, valstybė privalo apsaugoti savo piliečius. Elgtis kitaip reikštų neteisingumą valstybės piliečių atžvilgiu.

Valstybė pati nusprendžia, kada pasinaudoti savo prievartos teise, atsižvelgdama į šiame straipsnyje išdėstytus apribojimus ir aplinkybes. Bažnyčia pripažįsta valstybei visišką prigimtinę teisę paskelbti karą.

Karo veiksmų apribojimai

Bet kokio tipo ginkluotuose konfliktuose, gynybiniuose ar puolamuosiuose, turi būti laikomasi tam tikrų taisyklių. Pirma, šventos vietos neturi būti pažeidžiamos, išskyrus atvejus, kai tai yra tikrai būtina karo tikslais.

Antra, nekombatantai, tokie kaip civiliai, kunigai, kapelionai, medicinos personalas ir neutralūs žmonės, neturi būti sąmoningai puolami. Tyčinis šių žmonių žudymas yra žmogžudystė. Kita vertus, netiesioginis nekombatantų ar neutralių žmonių žudymas patenka į natūralios savigynos teisės sritį. Toks žudymas yra neišvengiamas ir netyčinis. Kai karo metu netyčia nužudomi nekalti žmonės, tai susiję su principu, vadinamu „dvigubu poveikiu“. Tai reiškia, kad morališkai geras ar pateisinamas veiksmas gali būti atliktas net ir žinant, kad bus sukeltas papildomas blogas poveikis. Veiksmo atlikėjas siekia gero poveikio, bet ne blogo. Be to, geras poveikis sukurtas nepriklausomai nuo blogo, o ne jo pasekmė. ³Karo belaisviai neturėtų būti kankinami ar naudojami kaip žmogiškieji skydai savo kariams apsaugoti. Nors jie turi būti maitinami ir elgiamasi su jais humaniškai, nebūtina elgtis su jais geriau nei su savo kariais. Niekada negalima sąmoningai taikyti smūgių į civilius. Paimti belaisviai neturi būti žalojami, net jei priešas nesilaiko pažadėtų nuolaidų ar pažeidžia ankstesnius susitarimus.

Trečia, privati nuosavybė turi būti gerbiama ir gali būti paimta tik tada, kai tai būtina karui vykdyti. Plėšimas nėra pateisinamas. Kita vertus, priešo karinė nuosavybė gali būti konfiskuota arba sunaikinta. Viešoji, nekarinė nuosavybė taip pat gali būti užimta arba konfiskuota.

Kovoti tik dėl patinės padėties yra amoralu. Nors turėtų būti naudojamos tik teisėtos priemonės, karo tikslas turėtų būti pergalė. Jei karas yra pateisinamas ir jo tikslas yra atkurti taiką, tai bet kas mažiau nei pergalė yra neteisinga. Versti savo pavaldinius kentėti karo sukeltas kančias, kai karo pabaigos sąlygos mažai skirsis nuo sąlygų prieš karą, yra didžiulė neteisybė.

Spręsdamas dėl karo pradėjimo, valdovas turėtų taikyti tokį pat moralinį tikrumą, kokį taiko prisiekusiųjų kolegija, nagrinėjanti įtariamąjį dėl sunkaus nusikaltimo. Karo priežastys turėtų būti neabejotinos. Jei vyriausybė nusprendžia pradėti karą, ji iš esmės pasmerkia daugelį žmonių mirčiai.

Nors asmeniui nėra teisinga bandyti pradėti karą, atskiros provincijos ar didesnės šalies valstijos gali tai daryti, jei jų piliečiai yra pavojuje dėl užsienio valstybės veiksmų. Paprastai atskira valstija pati neturėtų imtis ginklų, nebent nėra pakankamai laiko laukti, kol šalis pradės karą, arba jei yra nuspręsta, kad valstybė negalės arba nesuteiks pagalbos.

Pavyzdžiui, jei Meksika staiga įsiveržtų į Arizoną, valstija galėtų pradėti karą gindama savo piliečius, net jei visa šalis nedalyvautų.

Prieš pradedant karą, jei įmanoma, priešininkės šaliai turėtų būti pateiktas ultimatumas, kuriame būtų pasiūlytos galutinės sąlygos ir paskutinė galimybė patenkinti reikalavimus arba pateikti reikiamą atsiprašymą. Nekaltiems užsieniečiams ir ambasadoriams turėtų būti suteikta galimybė per protingą laikotarpį sutvarkyti savo reikalus ir išvykti iš šalies.

Gali būti pateisinama kariauti su trečiąja šalimi, siekiant padėti gyventojams, kuriuos tironizuoja valdančioji vyriausybė, arba padėti silpnesnei šaliai, kurią terorizuoja stipresnė šalis. Taip pat gali būti teisėta kariauti su kita valstybe, siekiant įvesti tvarką šalyje, kurioje vyrauja chaosas ir nėra civilizuotos vyriausybės, kuri būtų naudinga žmonėms. Kita vertus, jei necivilizuotoje šalyje yra tvarkinga ir taiki vyriausybė, karas nėra teisėtas. Karas taip pat nėra pateisinamas vien dėl komercinės naudos, „jėgų pusiausvyros“ išlaikymo ar sunkumų savo šalyje prevencijos.

Kaip nuspręsti, kada yra teisinga kovoti už savo šalį?

Bažnyčia moko, kad teisę priimti sprendimą dėl karo turi tik suverenas. Jei nėra rimtos priežasties manyti kitaip, asmenys gali manyti, kad jų valdovo sprendimas yra pateisinamas. Asmenys retai žino visus faktus, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą. Jie neturi prieigos prie daugybės informacijos, kuri gali būti jautri ir konfidenciali.

Asmenys, kurie nėra tikri, ar karo priežastis yra teisinga, gali turėti tam tikrą pasirinkimo laisvę dėl to, ar tarnauti, tačiau, jeigu jie yra pašaukti kovoti už savo šalį, jie turėtų tai daryti – net ir abejonės atveju. Paprastai daroma prielaida, kad vyriausybė yra teisingoje pusėje. Kita vertus, savanoriai, kuriems dar nėra privaloma karo tarnyba, gali nuspręsti nesiūlyti savo paslaugų kariaujančiai pusei, nebent jie yra tikri, kad karo priežastis yra teisinga. Net jei vyriausybė neturi pakankamo pateisinimo, atskirų asmenų veiksmai paprastai laikomi gera valia, nes jie paprastai neturi išsamaus supratimo apie ginčo faktus ar esmę.

Peržiūrėjus katalikų raštus apie teisingą karą (ar net daugumą protestantų ir pasaulietinių raštų), tampa akivaizdu, kokia ištvirkusi yra mūsų tautos ir šiuolaikinio pasaulio moralė. Iki XX a. pabaigos moralės teologai, aptardami šią temą, rėmėsi tam tikru krikščioniškos moralės pagrindu. Pavyzdžiui, šventos vietos, religinių ordinų nariai ir dvasininkai turėjo likti nenukentėję. Kai tik įmanoma, reikėjo vengti kovoti sekmadieniais ir šventadieniais. Su belaisviais reikėjo elgtis humaniškai. Nekombatantai neturėjo būti tyčia žalojami. Buvo laikomasi pagrindinės krikščioniškos teisingumo idėjos. Žmonės buvo laikomi atsakingais savo Kūrėjui. Karas nebuvo smerkiamas, bet ir nešlovinamas.

Pernelyg didelis pacifizmas morališkai blogo priešo akivaizdoje buvo laikomas sunkia nuodėme. Susidūrus su priešu, kuris buvo pasiryžęs elgtis amoraliai ir žiauriai, pulti krikščionybę, karas buvo ne tik pateisinamas, bet ir dorybingas. Tokie karo motyvai kaip puikybė, pavydas ir godumas buvo visuotinai pripažįstami kaip amoralūs. Nors visi moralės autoriai pripažino baisias karo pasekmes, jie vengė abiejų kraštutinumų – jo nereikalingo šlovinimo ir besąlygiško pasmerkimo.

Kai nagrinėjame pastarųjų kelių dešimtmečių karus ir mažesnes „policines operacijas“, esame priversti daryti išvadą, kad mūsų šalis, mūsų civilizacija, faktiškai atsisakė savo krikščioniško paveldo. Mes matėme, kaip buvo naudojami atominiai ginklai ir oro bombardavimai, nukreipti prieš nekaltus civilius, kaip buvo kankinami ir žudomi kaliniai, kaip karai buvo sąmoningai vedami į aklavietę, kaip konfliktai buvo pratęsiami dėl asmeninės ir politinės naudos. Visi šie baisūs nusikaltimai buvo Katalikų Bažnyčios įtakos sumažėjimo rezultatas. Vakarų pasaulis susiduria su smurtinio pamišimo, vadinamo „islamiškuoju džihadu“, atgimimu, bet neturi jokių priemonių su juo kovoti, išskyrus brutalią jėgą. Neturint tikrai moralių priežasčių karui pradėti ir visuotinai pripažintų gairių jam vykdyti, sėkmės „kare su terorizmu“ tikimybė atrodo, geriausiu atveju, niūri.

Šie veiksniai apsunkina katalikų apsisprendimą kovoti ar ne.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ar katalikas gali kovoti už savo šalį, žinodamas, kad ji iš esmės tapo pagoniška imperija? Atsakymas randamas teisingo karo principuose. Net pagoniška šalis gali gintis ir, didesniu ar mažesniu mastu, kovoti už tai, kas teisinga, ir ginti savo piliečių teises. Asmuo gali manyti, kad jo vyriausybė apskritai laikosi seniai pripažintų teisingo karo principų, nebent tai aiškiai nėra tiesa. Jei motyvai ir faktai nėra aiškūs, jis gali manyti, kad jo valdovas yra teisus, ir, jei reikia, kovoti už savo šalį.

Net jei jo šalis, vykdydama karą, daro morališkai nepateisinamus veiksmus, jis gali kovoti, jei bendras tikslas atrodo geras. Klaidos ir kraštutinumai yra kiekvieno karo dalis, net jei jo tikslas yra kilnus.

Šio straipsnio pradžioje buvo užduotas klausimas, kaip įmanoma, kad Švenčiausioji Mergelė be išlygų teigia, kad karas yra bausmė už nuodėmę, o Bažnyčia pripažįsta, kad karas gali būti ne tik pateisinamas, bet ir dorybingas.

Karas yra mūsų nuodėmingos, netvarkingos prigimties rezultatas. Pagrindinė karo priežastis yra nuodėmė – nesvarbu, ar tai būtų godumas, geismas, puikybė, pavydas ar bet kas kita. Kita vertus, ginti tai, kas gera ir teisinga, ginti tuos, kurie yra bejėgiai ir kurių Dievo duotos teisės yra pažeidžiamos, yra gera ir dora. Kryžiaus karai buvo paskelbti Bažnyčios, siekiant apginti krikščionybę nuo žiaurių mahometonų antpuolių. Kova už vienintelio tikrojo tikėjimo gynimą yra privaloma visiems pakrikštytiems katalikams. Kaip dorybinga yra ginti bejėgius, taip pat dorybinga gali būti padėti savo šaliai ginti silpną sąjungininką nuo galingesnio, neteisėto agresoriaus.

Asmenys, kovojantys kare, net jei jie priversti tarnauti neteisingoje pusėje, gali būti dori. Jei jie ketina daryti tai, kas yra teisinga, ir elgiasi pagal katalikų moralės principus, jie gali įgyti malonę ir augti dorybėje.

Jei jie kovoja, bet ne iš pykčio ar keršto, jei jie tinkamai elgiasi su belaisviais, nekombatantais, šventomis vietomis, asmenimis ir nuosavybe pagal katalikų moralės principus, jie gali iš tiesų augti šventumu, kovodami už savo suvereną. Jei jie aukoja savo gyvybes tarnaudami mūsų Viešpačiui ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai ir elgiasi su draugais ir priešais pagal katalikų meilės principus, jie gali ne tik augti dorybėje, bet ir atversti kitus į vienintelį tikrąjį tikėjimą – tiek mūšio lauke, tiek už jo ribų.

Jie gali krikštyti ar melstis su mirties pavojuje esančiais. Jie gali praktikuoti bet kokius ir visus kūniškus ir dvasinius gailestingumo darbus – patarti abejojantiems, guosti liūdinčius, lankyti ligonius, laidoti mirusiuosius ir pan. Jei kas nors skaito ankstyvųjų krikščionių šventųjų gyvenimus, jį nustebina kareivių skaičius jų garbingoje kompanijoje.Reikia apsvarstyti dar vieną rimtą klausimą. Ką turi daryti katalikas, jei nusprendžia kovoti už savo šalį ir karo metu gauna įsakymą padaryti kažką, kas, jo nuomone, yra morališkai neteisinga arba prieštarauja jo katalikų tikėjimui? Pavyzdžiui, tarkime, jam įsakoma nušauti karo belaisvius arba sunaikinti nekaltus nekovojančius žmones.

Duok, Dieve, kad jis niekada neturėtų priimti tokio sprendimo. Tačiau jei atsitiktų taip, kad jis turėtų rinktis tarp paklusimo įsakymui padaryti nuodėmę (arba kažką, kas, jo nuomone, yra neteisinga) ir pasekmių, kurias patirtų atsisakęs paklusti įsakymui, katalikas privalo pasirinkti paklusti aukštesniam įstatymui – Dievo ir Bažnyčios įstatymui. Jam gali tekti patirti sunkias pasekmes dėl savo sprendimo paklusti Dievo įstatymui, o ne įsakymui atlikti amoralų veiksmą. Jis gali būti nuteistas karo tribunolo ir netgi nužudytas už nepaklusimą tiesioginiam įsakymui. Tai nėra lengvi sprendimai. Šie pasirinkimai nebuvo lengvi ir didiesiems kankiniams-kariams, tokiems kaip šv. Sebastijonas, šv. Žana d'Ark, šv. Morisas, Viktoras ir Tebų legiono nariai, taip pat daugybė kitų, kurie nusprendė likti ištikimi savo tikėjimo tiesoms, nepaisydami sunkių bausmių – netgi mirties.

Tiesa, kad karas yra bausmė už nuodėmę. Tačiau, kaip ir visokio blogio atveju, ištikimas katalikas, padedamas Dievo malonės, gali iš blogio išgauti gėrį. Juk mes esame kovojančios Bažnyčios nariai. Priėmę Sutvirtinimo sakramentą, tapome „Kristaus kariais“. Bažnyčia turi puikių sumetimų naudoti šiuos karo terminus. Norėdami išgelbėti savo sielas, turime „kovoti gerą kovą“. Realybė yra tokia, kad mūsų puolusiame pasaulyje yra ir karų. Dvasine prasme, norėdami išgelbėti savo sielas, turime kariauti su Šėtonu ir jo legionais.

Jei esame įtraukti į karo tarnybą ar priversti tarnauti, galbūt turėsime kažkaip dalyvauti kare ar net kovoti. Katalikai nėra kraštutiniai pacifistai. Mes galime kovoti už savo šalį, net jei joje vis labiau stiprėja pagoniškos ir antikatalikiškos įtakos. Tačiau turime tai daryti kaip katalikai – teisingai, morališkai, drąsiai, praktikuodami meilę ir Dievo įstatymą statydami aukščiau visų savanaudiškų sumetimų.

Mes matėme, kad nors karas yra bausmė už nuodėmę, kai kurie karai gali būti teisingi – netgi dorybingi. Be to, yra įmanoma, kad kaip geri katalikai mes galime būti netgi apvalyti ir pašventinti karo bausmės metu ir sudėtingomis sąlygomis, kurias mums primeta toks baisus konfliktas. Jei liksime ištikimi savo tikėjimui, mes galime išgelbėti savo ir kitų sielas.

Baigus trumpą apžvalgą apie katalikų mokymą dėl teisingo karo, mums, kaip amerikiečiams, gyvenantiems šiandieniniame pasaulyje, svarbu toliau prisidėti prie taikos mūsų šalyje ir pasaulyje. Esame skolingi savo kariams maldą už jų saugumą ir, svarbiausia, už jų dvasinį gerbūvį. Nesvarbu, ar mūsų šalis dalyvauja kare, ar ne, ar mes tarnaujame, ar ne, ar mūsų giminaičiai yra įtraukti į karą, ar ne, turime melstis už savo tautos atsivertimą – kasdien – be išimčių. Tik tada, kai mūsų tauta taps katalikiška, galėsime tikėtis iš tiesų įvykdyti teisingo karo reikalavimus.

Dievo Motina sakė, kad karas yra bausmė už nuodėmę. Ji taip pat davė mums sprendimą – kasdien melstis rožinį ir kolegialiai [popiežius ir vyskupai] pašvęsti Rusiją, įvardinant ją vardu, jos Nekaltajai Širdžiai. Melskimės rožinį kasdien už Amerikos atsivertimą ir Rusijos pašventimą. Mes privalome tai daryti dėl savo tautos, savo vaikų ir pačių savęs. Kaip geri katalikai, mes žinome, kad Dievo Motina yra mūsų vienintelė viltis.

 

 

* Šio straipsnio autoriaus teiginio nesiimame nei patvirtinti, nei paneigti.

1. Prigimtinis įstatymas yra visuotinis, praktinis, privalomas proto sprendimas, žinomas visiems žmonėms kaip įpareigojantis daryti gera ir vengti blogio. Šv. Tomas teigia, kad tai „niekas kita kaip racionalios būtybės dalyvavimas amžinajame įstatyme“.

2. „Tobulas“ reiškia visiškas ar pilnas, visiškai veikiantis, turintis visas tikras savybes ir gerus bruožus, kurie yra būtini jo prigimčiai ar rūšiai.

3. Pavyzdys, kai blogas veiksmas buvo panaudotas siekiant gero rezultato, yra atominės bombos numetimas ant Nagasakio ir Hirosimos. Jungtinės Valstijos norėjo nužudyti didelį skaičių nekaltų piliečių, siekdamos užbaigti karą su Japonija. Nors ketinimas užbaigti karą buvo geras, tyčinis civilių žudymas šiam tikslui nebuvo pateisinamas ir todėl turi būti laikomas žmogžudyste.

 

Išversta:  Katalikų Tradicija 

Šaltinis:   Catholicism.org