K. Barauskas. Liberalizmo programa ir jos kritika (II)

Čia skelbiama antroji straipsnio pusė, pirmąją rasti galite čia.

II. LIBERALIZMO KRITIKA

Pačioj pradžioj minėjau, kad liberalizmo programą sudaro 1789 m. „pagrindiniai principai“ arba „žmogaus ir piliečio teisių pareiškimas“.

Įdomu girdėti, ką sako žymus prancūzų istorikas pozityvistas filosofas H. Taine’as apie tą „žmogaus ir piliečio teisių pareiškimą“.

„Tautos susirinkimo deklaracijoj daugelis straipsnių yra tik abstraktūs dogmatai, metafiziški sąvokojimai ir mažiau ar daugiau liberališkos aksiomos, t. y. daugiau ar mažiau klaidingos. Kartais jos yra miglotos, kartais sau prieštarauja. Jas galima įvairiai suprasti ir visaip aiškinti. Jomis galima apdumti akis, bet praktiškam gyvenimui jos netinka. Tai paprastas papuošalas, pagražinta iškaba, bet nenaudinga ir sunki. Būdama prisegta prie konstitucijos rūmų ir kasdien traukoma smarkių rankų, ji turi greitai nukristi ant praeivių galvų. Nieko nebuvo padaryta, kad išvengtų to pavojaus. Čia nėra nieko panašaus į šitą Vyriausj Rūmą, kurs Jungtinėse Amerikos Valstijose yra konstitucijos sargas... Paskelbta begalinės ir sau priešingos teisės, bet nepasirūpinta jos išaiškinti, pritaikint, sankcionuoti. Visi deklaracijos straipsniai yra kardas, atkreiptas prieš visuomenę; tik reikia pastumti ir jis įsmigs į socialinio organizmo kūną“

1. Perdėta laisvė. Klysta liberalizmas, reikalaudamas sau neapribotos laisvės, kuri pati savo teises ir pareigas nustatysianti be atodairos į Dievo valią. Manyti, jog viešpataujant laisvei, priešingi reikalai teisingai ir harmoningai susitvarkys, tvirtinti, esą asmeniškos naudos ieškojimas vedąs prie visuomenės labo, yra didžiausias naivumas, dabar jau visai nesuprantamas, kaip pastebi A. Millet.

Be reikalo prancūzų revoliucija ir liberalai dabar reikalauja neapribotos laisvės, kuri anot žinomo vokiečių ekonomisto Roscher’o nėra socialinio klausimo išrišimas: ²Freiheit ist keine Lösung! Tiesa, laisvė yra mums prigimta ir visų brangintina, bet tai yra tik neigiamasis gaivalas, nuo kurio gero ar blogo suvartojimo viskas priklauso. Laisvė yra socialinio klausimo išrišimo būtina sąlyga. Ji leidžia prigimties jėgoms išsiplėtoti, ji palengvina prigimtam arba įgytam palinkimui veikti, bet savy ji neturi jokio organizacinio principo arba pakraipos, kurios reikia ieškoti kur kitur, kaip pabrėžia Ingram.

Gyvenimo faktai rodo, kad, tik suvaržius žmogaus geidulius, einama prie apšvietos, pažangos ir gerovės. Prieš faktus, nėra argumentų.

2. Didžiausias liberalų noras pašalinti religijos įtaką iš visuomenės gyvenimo.

a) Liberalai nepripažįsta suverenios Dievo valdžios, o jo vietoj stato tautos suverenumą ir mūsų pareigų šaltinį temato tik tautos valioj.

Toji teorija mūsų sąžinę ir mus atiduoda daugumos malonei, kuri yra akla, nuolat mainosi ir neturi jokio moralinio pamato. Tai yra brutalios jėgos viešpatavimas, nes jei mažumai pasiseks įgyti valdžią su ginklu rankose, ji lygiai taip pat bus teisėta, kaip ir dauguma, nes yra galinga ir moka priversti kitus pildyti savo valią. Tokių principų besilaikydami, mes gyvename ant vulkano kraterio, kurs nuolat gali išsiveržti. Neturėdamos jokių doros principų ir nepripažindamos sąžinės pareigų, partijos nuolat tarp savęs varžosi, kad įgytų valdžią ir savo valią kitiems diktuotų. Dėl to XIX ir pradžia XX amž. ir yra nuolatinių revoliucijų šimtmečiai. Toks pat turės būti visas XX, XXI amž., jei nepripažins suverenios Dievo valdžios ir pagal jo valios netvarkys visuomenės gyvenimo.

Rousseau ir revoliucionieriai savo teorija svajojo suteikti visiems laisvę ir laimę, bet iš tikrųjų visus pavergė valstybei, kuri turi ant žmogaus absoliučią valdžią, prieš kurią net protestuoti nevalia, nes tai vienintelis teisės ir teisybės šaltinis. Absoliuti laisvė nuosekliai veda prie valdžios arba daugumos absoliutizmo.

Kiekvienas žmogus turi daug prigimties teisių, ir jos privalo gauti pripažinimą. Bet čia baisiai apsirikta liberalų. Tiesa, jei žmogus būtų visai nepriklausomas absoliutas, jis tik teises turėtų; bet dabar jis yra Dievo sutvėrimas, Jo rankų padaras; o juk žinoma aiškiausiai, kad darbo vaisius priklauso tam, kas padirbo darbą. Todėl tik Dievas turi visas teises, o žmogus teturi pareigas Dievo valią pildyti ir eiti prie sau paskirto gyvenimo tikslo. Jis taip pat turi pareigą gerbti savo artimo teises, kurs lygiai, kaip ir mes, turi Dievo valios klausyti. Bet iš tų pareigų gimsta kai kurios teisės, kurias reikia pavadinti šventomis ir neliečiamomis. Turėdamas protą ir laisvą valią, žmogus privalo pats laisvai eiti prie savo gyvenimo paskyrimo. Ir čia gimsta teisė reikalauti, kad niekas jam nekliudytų pasiekti gyvenimo tikslą. Jis turi teisę prie visų tų priemonių, kurios veda jį prie gyvenimo tikslo. Štai visos žmogaus teisės ir jų pagrindas: iš pareigų gimsta teisė; pirma pareiga, paskui teisė, kuri yra proporcinga pareigai. Nuosekliai: kas išsižada savo pareigų, tas nustoja savo teisių, — kaip gražiai pastebi Le Play’is, rimtas sociologes, savo veikale „La rėforme sociale“.

Iš to matyti, kokia nesąmonė kalbėti vien tik apie žmonių teises, neprimenant jiems jų pareigų ir nedarant teises proporcingas pareigoms.

Liberalai per daug duoda laisvės ir asmeniškų teisių, socialistai per maža. Liberalai leidžia tik sau tarnauti, ieškoti asmeniškos naudos, socialistai viską liepia aukoti visuomenei, tik jos labo žiūrėti, bet abu valstybę laiko vieninteliu teisių šaltiniu.

Vengdami tų dviejų kraštutinumų (t. y. liberalų neribotos laisvės, kuri suskaldo visuomenę ir tik atskiram asmeniui teleidžia klestėti be atodairos į visuomenės labą ir socialistų vienpusiškumo, kurie konfiskuoja visas privataus žmogaus teises ir jas atiduoda visuomenei) sociologai krikščionys eina aukso vidurio keliu. Jie stoja už žmogaus laisvę ir ją gina nuo valstybės pasikėsinimo pavergti pilietį, primindami paprastą ir visiems suprantamą tiesą, jog ne žmogus valstybei, bet valstybė yra žmogui įkurta, kad palengvintų siekti gyvenimo tikslą, t. y. amžiną laimę. Kadangi žmogus yra visuomenės dalis, o dalis priklauso visumai, tai pagal krikščionis sociologus kiekvienas asmuo privalo rūpintis visuomenės labu, nes tai yra surišta ir su jo laime. Solidarizmas yra viso pasaulio dėsnis: vienas už visus, visi už vieną. Pilietinė bei legali teisybė (iustitia legalis) yra valstybinio organizmo siela, kuri jam duoda gyvybę, visus asmenis ir organus suveda vienybėn ir sudaro energijos pilną kūną. Ji reikalauja iš mūsų darbo pagal išgales ir gabumus visuomenės naudai, net aukojant savo gyvybę, nes ir gamta daro skriaudą savo daliai, kad išgelbėtų visumą. Kam daugiau duota, iš to teisybė daugiau ir reikalauja. Dėl to yra sakoma, kad teisės yra proporcingos pareigoms.

b) Liberalai šalina religijos Įtaką iš visuomeninio gyvenimo. Nešališkas istorikas jau seniai yra įrodęs girtinus krikščionybės vaisius ir pasmerkęs prancūzų 1789 m. skelbiamuosius principus, kuriais remiasi liberalizmas. Klausykime prancūzų pozityvisto filosofo įrodinėjimų: „Dar šiandien, praslinkus 18 amž., krikščionybė 400 mil. žmonių tebėra dvasiškas organas, kurį galima prilyginti prie dviejų didžių sparnų, be kurių žmogus negali pakilti viršum savęs... Visur ir visuomet per 1800 metų, kai tik tie sparnai apsilpdavo, ar kieno būdavo sužeisti, tuoj nupuldavo privatinė ir viešoji dora. Taip buvo Italijoj renesanso metu, Anglijoje restauracijos laiku, Prancūzijoj revoliucijos laikais; tada žmogus tapo stabmeldžiu... Begėdiškumas ir kraugerystė išeina viršun; tada visuomenė atrodo pasmaugta... Įsižiūrėjus arčiau į šitokias apraiškas, galima geriau įvertinti krikščionybės naudą dabartinėje visuomenėje... Nei filosofija, nei dailė ir kūryba... jokia valdžia negali atstoti krikščionybės. Ji tik viena mus tegali sulaikyti ir suvaldyti prigimtą pageidimą... Ir senoji Evangelija, ar ji tokiame ar kitokiame pavidale pasirodytų, dar šiandien pasilieka geriausia visuomenės gyvenimo parama“

„Tikyba yra aukščiausias politikos veiksnys, vienintelis valstybės pagrindas“, — rašo prancūzų teisės istorikas E. Laboulay’is. „Tikyba ir dora yra vieninteliai visuomenės labo ramsčiai. Tas nemyli tėvynės, kas tą tvirčiausią žemiškos laimės paramą ardo. Kiekvienas tikras politikas ją gerbia ir myli taip pat, kaip ir visi dievobaimingi žmonės... Protas ir patyrimas rodo, kad visuomenėje negali būti doros be tikybos. Ji demokratijai suteikia gyvybės jėgų“, — sako Amerikos politikas Washington’as.

„Krašto ir visuomenės ūkis turi žlugti, nupuolus dorai ir tikybai... Kada žmonės nustoja aukštesnės nuovokos, kai doriškai ištvirksta ir praranda tikėjimą, tada iširsta valstybinis aparatas ir žlunga krašto gerovė, kaip matyti iš žmonijos istorijos“ — tvirtina žinomas protestantų politikas ir ekonomistas Alb. Schaffle

Bet kam čia įrodinėti visiems gerai žinomą tiesą? Nieko nepadės, jei kas tyčia nenori pripažinti aiškiausios tiesos. Anot prancūzų priežodžio, nėra didesnio kurčio už tą, kurs, turėdamas ausis, nenori pats klausyti. 

Republikuota iš: „Ateitis“ 1931 m., nr. 2.

²Freiheit ist keine Lösung! - Laisvė nėra sprendimas!