K. Barauskas. Liberalizmo programa ir jos kritika (I)

Čia skelbiama pirmoji straipsnio dalis, antroji, susijusi su liberalizmo kritika, pasirodys kaip atskira publikacija.

Liberalizmo pradžia siekia renesanso laikus. Užėmus turkams Graikiją, daugybė graikų bėgo į Italiją, Prancūziją, Angliją ir kitas Europos šalis. Kartu su savim atnešė į tuos kraštus graikų ir romėnų literatūros pamėgimą. Pradėta gėrėtis jų kalba, o vėliau ir turiniu. Kalba graži, bet turinys pagoniškas. Krikščionių pasauly atgimsta pagonija įvairiose gyvenimo srityse. Tas laikotarpis vadinasi renesansu. Renesansas davė daug gero, bet per jį pasklido ir pagoniška dvasia. Krikščioniškojo gyvenimo sutvarkymas pradėjo irti. Renesanso žmonėms maža rūpėjo, kokios vertės yra pagoniškos mintys ir pasaulėžiūra. Jiems labiau rūpėjo savo pačių „aš“ autonomija. Kartu su renesansu ėmė įsigalėti pagonių filosofų subjektyvizmas, kuris stengėsi išsiveržti ne tik iš po esančio autoriteto, bet ir iš po to, kas yra objektyvaus, realaus ir pastovaus. Subjektyvizmas nori pasaulį ne vien valdyti, bet jis tūlu atžvilgiu tveria savo pasaulį ir stato jį į realaus pasaulio vietą. Tie, kurie skelbė klaidingus santykius tarp minties ir buities, buvo laikomi moksliškiausiais. Tame vėl pasireiškia savotiška individo autonomija. Tokia pat asmens autonomija ėmė reikštis tikybos ir doros srity. Filosofijos srity irgi dideliu žingsniu žengta prie liberalizmo.

 

I. KOKIA YRA LIBERALIZMO PROGRAMA?

Liesiu liberalizmą kultūros srityje. Kaip pradžioj minėjau, liberalizmas siekia renesanso laikų, bet formuluotas buvo tik tada, kai Prancūzijoj 1789 m. buvo paskelbtas: „Žmogaus ir piliečio teisių pareiškimas“.

Kas yra tie „pagrindiniai įstatymai 1789“?

Čia paduosiu svarbesnes vietas:

§ 1. Žmonės gimsta ir pasilieka laisvi ir lygūs teisėse.

§ 3. Visokio autoriteto principas glūdi tautoje.

§ 4. Laisvė yra galia daryti visa, kas nekenkia kitam.

§ 6. Įstatymai yra visuotinės valios išreiškimas. Visi piliečiai turi teisę prisidėti prie jų leidimo, ar patys, ar per savo atstovus. Jie privalo būti visiems lygūs, visus vienodai globoti arba bausti. Kadangi visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymus, visi lygiai pagal savo gabumus turi būti prileidžiami prie aukštesnių vietų. Vien tik dorai ir prakilniam mokslui daroma išimtis.

§ 10. Nė vieno nevalia varginti dėl jo tikybinių pažiūrų, nebent jų propaganda ardytų įstatymų įvestą viešą tvarką.

§ 11. Laisvas minčių ir nuomonių skleidimas yra viena visų brangiausių žmogaus teisių: kiekvienam piliečiui valia kalbėti, rašyti ir laisvai spausdinti, žinoma, jis tik atsako už piktą savo laisvės naudojimą įstatymų nurodytuose atsitikimuose.

Štai kaip rašo Leonas XIII apie 1789 m. principų pradžią ir jų nuodingus vaisius: „Pavojingas ir apverktinas naujumo noras, kuris pasireiškė 16 amž. tikybiniuose klausimuose, greitai logikos nuoseklumu persimetė į filosofijos sritį, o iš čia pasiekė visuomeninę tvarką ir politiką. Štai kur reikia ieškoti dabartinių nepažabotos laisvės principų pradžios, kuriuos svajojo ir paskelbė pereitame amžiuje revoliucionieriai. Jie padavė „naujosios teisės“ pradus ir pagrindus, kurie iki šiol niekam nebuvo žinomi, kurie daugeliu atžvilgių prieštarauja ne tik krikščioniškai teisei, bet ir prigimčiai. Štai jų pirmutinis iš visų principas: visi žmonės būdami tos pačios rasės ir prigimties, yra panašūs ir nuosekliai lygūs tarp savęs gyvenimo praktikoj, kiekvienas taip yra nepriklausomas, kad nieku būdu negali būti po kito valdžia; jis turi neribotą laisvę daryti, ką nori; nė vienas neturi jokios teisės duoti kitam bet kokių įsakymų.  Susitvėrusioji tokiais pamatais draugijoj valdžia yra ne kas kita, kaip tik žmonių valia, kurie nuo niekieno nepriklausydami, patys, kaip jiems patinka, gali save valdyti. Tauta išrenka savo atstovus, bet tuo būdu ji neatiduoda savo teisių, tik įgalioja savo vardu pildyti viešas pareigas. Apie Dievo suverenę valdžią nič nieko nėra kalbama, tarsi Jo nebūtų arba Jam visai nerūpėtų žmonių draugija, arba tarsi paskiri žmonės ir draugija neturėtų jokių pareigų Dievui, arba tarsi galima išsvajoti bet kokią valdžią, kuri neitų iš Dievo ir iš Jo negautų visos galios ir autoriteto. Taigi, matyt, kad valstybė yra ne kas kita, kaip viešpataujančioji dauguma ir pati nuo savęs te priklausančioji. Kadangi tauta yra visos teisės ir valdžios šaltinis, aišku, kad valstybė nejaučia jokios savo pareigos Dievui, neišpažįsta viešai jokio tikėjimo, neturi reikalo ieškoti, kuri tarp daugelio yra viena ir tikra tikyba, nestato vieno tikėjimo aukščiau už kitą. Valstybė laiko savo pareiga visoms suteikti lygias teises vien tik dėl to, kad jos nedrumstų viešos tvarkos. Nuosekliai kiekvienas gali manyti apie tikybą, kas jam patinka, būti tikintis, ar netikintis, jei nė viena jam nepatinka. Viso to yra šios aiškios pasekmės: sąžinė yra laisva nuo doros principų, kiekvienam palikta tarnauti ar netarnauti Dievui, nepažabota žodžio ir spaudos laisvė“ (Imortale Dei).

Taigi aišku, kad liberalizmas reikalauja: 1) neribotos laisvės pripažinimo atskiram individui, 2) teigia, jog kiekviena valdžia eina iš tautos ir joj pasilieka, kitaip sakant žmogus yra nepriklausomas nuo Dievo ir Jo įstatymų.. Ir atskiri asmenys ir visuomenė šituo atžvilgiu yra autonomiški, aukščiausia veikimo taisyklė yra žmogaus valia. 3) Liberalizmas, tai paskelbimas kovos krikščioniškam gyvenimui. Jis griežtai reikalauja religijos ir doros srityje: mąstymą, galvojimą, mokyklas, moterystę, šeimą, visuomenę, bendrai visą gyvenimą išlaisvintį nuo religijos ir Bažnyčios įtakos ir vadovybės. Liberalizmas esmėje yra ateistiškas, nepripažįstąs Dievo, nes reikalauja atmesti kiekvieną religiją, kuri sakosi esanti vienintelė teisinga, kuri sakosi esanti apreikšta. Šios autoriteto religijos einančios prieš proto apsisprendimo laisvę ir ją naikinančios.

Atpalaiduoti visuomenę ir jos institucijas nuo visokios religinės įtakos, nuo religinių praktikų, nuo religinio veikimo, nuo krikščioniškų darbų — štai liberalizmo idealas, kuriam pasiekti siūlomas laicistinės mokyklos neutralumas. Tai yra dvasios disciplina, kurios pasėka turi būti įpratinti vaiką visa ką perkratyti, laisvai išspręsti, išjudinant ir išugdant jame kritikos dvasią. Vaikas privalo būti taip nustatytas, jog jis viską atmeta, kas jam norima primesti tik autoriteto vardu; jis privalo stropiai laikytis savo sprendimų ir atmesti visa, kas tik neišlaiko jo kritikos. Juk ir pas mus buvo pradėta kalbėti, kad jauniems moksleiviams nėra reikalo mąstyti apie pasaulėžiūros klausimus, kai baigs gimnaziją, tai tada galės tuo reikalu svarstyti, mąstyti ir nusistatyti.

Laicistinėse mokyklose religinio auklėjimo nėra dėl jų ypatingo nusistatymo religijai. Jose net mokyti negali tie, kurie su religija yra kuo nors surišti, pavyzdžiui, kunigai ar vienuoliai. Neutralumas yra pagrindžiamas piliečio religine laisve, o laicizmas — valstybės neapykanta religijai.

Liberalai veikimo pagrindan deda egoizmą. Ad. Smith pripažino, kad Dievo išmintis veda žmogų natūralių palinkimų pagalba pasiekti didį gamtos tikslą. Gamtos tikslas yra žmonių laimė. Jei tik žmonės elgiasi natūraliai pagal savo palinkimus, tada jie pasiekia ir savo laimės ir laimės visos žmonijos. Bet veikimo motyvu yra ne tik egoistinis palinkimas. Smith’ui rodės, kad tie palinkimai veikia harmoningai. Bet praktika parodo, jog viskas tėra atsitikimas, kad kas pašvęstų savo egoistinį palinkimą užuojautai kitų, kuri paprastai yra silpnesnė, negu egoistinis žmogaus palinkimas. Kadangi ekonomijos srity egoistinis motyvas yra galingiausias ir beveik visuotinis, kadangi jis yra natūralus palinkimas, dėl to A. Smith’o pasekėjai ir išveda, jei tik seksi savo egoistinį palinkimą, elgsiesi tinkamai ir neši naudą ne tik sau, bet ir visuomenei, ir tokiu būdu įvyks harmonija. Taigi pasiekti visuomenės laimei reikia teikti kiekvienam pilną veikimo laisvę.

Todėl, liberalizmas yra sistema, kuri stovėdama ant egoizmo pagrindo, reikalauja individui perdėtos laisvės politiniame, ekonominiame, socialiniame, tikybos ir doros gyvenime.

Liberalus vadina dar ir individualistais, kadangi jie ¹paliuosuoja atskirus asmenis nuo bet kokių varžymų, jie palieka žmogų pačiam sau, sutraukydami jo ryšius, kurie riša žmogų su kitais žmonėmis, su draugijomis. Jie ragina kito nieko neieškoti tik savo naudos ir visiškai pasiduoti prigimtam palinkimui ieškoti turtų. Ištroškęs smagumų asmuo, turtų gamintojas ir vartotojas — štai klasiškas liberalų žmogus. Bet tokiame žmogystės supratime nieko žmogiško nėra, tai yra greičiau gyvulys, kuris stengiasi vien tik geidulius patenkinti.

 

Republikuota iš: „Ateitis“ 1931 m., nr. 2.

¹Paliuosuoja – atleidžia, laisvina