Jūratė Sofija Laučiūtė. Ar Lietuvos piliečiams ką nors reiškia 1990 metai?

Prasideda agitacija už  daugybinę pilietybę. Priešreferenduminė. 

Ką gi. Norėti nedraudžiama. Tik gaila, kad agitatoriai, bent kol kas, nelabai vykę. Būtų pasamdę mane, būčiau suradusi geresnių argumentų. O dabar man belieka pakalbėti apie tuos argumentus, kuriuos kovo 30-sios rytą per LRT pateikė jaunas advokatas, jaunųjų advokatų,  gal sąjungos, o gal asociacijos - juk dabar asociacijos labai madingos, antai ir LRT Generalinė direktorė savo pavaldinius ir rėmėjus subūrė į asociaciją, - kažkoks vadovas bei Dalia Henkė, atstovaujanti Pasaulio lietuvius. 

Kai ponios Dalios buvo paklausta, kodėl naujiesiems emigrantams – užsienio lietuviams taip reikia  antros ar trečios pilietybės, neprarandant ir Lietuvos pilietybės, ji pradėjo aiškinti, kad norint ką nors gero nuveikti „vardan tos...“, prisireikia lankytis JAV Senate. O ten neva palankiau žiūrima į žmogų su pilietybe. 

Gal ir žiūrima, negaliu nei teigti, nei paneigti, nes iki šiol nemačiau nė vieno JAV senatoriaus, žiūrinčio į JAV lietuvį. Bet tik žinau, kad yra vienas klausimas, į kurį JAV lietuviai turėtų atsakyti  „tiesiai šviesiai“: kokia pilietybe viliojo JAV senatorius mūsų garbingoji pokario emigracija, nuveikusi prarastos, ne, okupantų atimtos tėvynės labui tiek didžių darbų, kokie dabartiniams ekonominiams migrantams nė sapne nesivaidena? 

Deja, ne pilietybė, brangieji, yra tas variklis, kuris uždega tikrai svarbiems darbams, ne dokumentas  sulaužo (žinoma, kartais praverčia ir jis, bet dažniausiai galima apsieiti ir be jo) biurokratines ir kitokias užtvaras, o meilė ir tvirtas tikėjimas, kad tai labai reikalinga tam/tiems/toms, ką labai myli!

Žinau, ką sakau, nes ir man yra tekę įveikti ne vieną užtvarą, ir dar tokioje valstybėje, kuri niekada nebuvo nusiteikusi taip geranoriškai Lietuvos atžvilgiu, kaip, pavyzdžiui, JAV. Todėl spekuliuoti kažkokiais didžiais darbais, kuriuos vienas kitas lietuvis (galbūt?) galėtų nuveikti užsienyje Lietuvos labui mainais į sąmoningai išsižadėtos Lietuvos pilietybę, yra spekuliacija tokiais dalykais, kuriais spekuliuoti nedrįstų joks doras, savo tėvynę, savo gimtinę, savo tautą mylintis žmogus.

 Na, o jaunasis advokatas pasirodė esąs tikras „slidus“ advokatas, kuris, siekdamas tikslo, priemonių nesirenka. Tokiam tinka viskas, tame tarpe – ir tiesos iškraipymas. Jis mėgino sugraudinti klausytojus, kaltindamas Lietuvos Respublikos pilietybės politiką nenuoseklumu ir, kaip iš jo kalbos reikėjo suprasti, nors tai atvirai nebuvo išsakyta, - piliečių diskriminacija. 

Jūs tik įsivaizduokite, dūsavo ponas advokatas: tie, kurie išvyko iš Lietuvos iki 1990 metų, ne tik patys, bet ir jų vaikai išlaikė teisę į pilietybę. O štai kurie išvyko jau po 1990 metų, tokios teisės nebeteko. Kokie neteisinga  politika, kokia negera ta Lietuvos valstybė!

 Ir nė mažiausios užuominos, nė tylut tylutėlio kriuktelėjimo apie tai, kad iki 1990 metų nebuvo nepriklausomos Lietuvos valstybės, kurios pilietybę būtų galėję „išduoti“, paniekinti ar jos atsisakyti tie, kuriems su didžiausiu vargu pavyko išnešti sveiką kudašių iš 1940 metais Rusijos armijos okupuotojo krašto, kažkada buvusio Lietuvos Respublika. Ir kurie savo naujuose gyvenimuose tikrai dirbo paniekintos tėvynės labui, nereikalaudami kažkokių ypatingų sąlygų ar dokumentų. 

O štai išvykusieji iš Lietuvos po 1990 metų paliko laisvą šalį, išvyko laisvu pasirinkimu ir su visais jų kišenei prieinamais patogumais.

Įstatymas, kurį norima priimti, nesvarsto, kas iš Lietuvos išvyko su meile širdyje, o kas  bėgo iš jos, spjaudydamasis iš nuoskaudos ir pykčio, nes emocijos kaipo tokios – ne įstatymų kompetencija. Įstatymas privalo remtis aiškiai ir vienareikšmiškai  nusakomais faktais, ir vienu tokių faktų tapo data, kai Lietuva iš pavergtos šalies tapo laisva, nepriklausoma valstybe. Kodėl advokatas šitokią svarbią datą ignoravo ir pateikė ją kaip kažkokį juridinį nesusipratimą, kurio būtina atsisakyti?

Gal jaunasis advokatas laiko visus piliečius tokiais pat suktais, kaip jis pats – jei jis tai padarė sąmoningai, ar laiko tokiais pat kvailais, kaip jis pats – jei jis taip pasielgė nuoširdžiai, nežinodamas, ką Lietuvai ir lietuviams reiškia 1990-ieji metai?

Iš kokios skylės į Lietuvos advokatūrą lenda tokie, atsiprašant, teisininkai?

Brangieji tautiečiai užjūriuose, ar jums ne gėda, kad jūsų interesus atstovauja toks, atsiprašant, advokatas? Juk jei balsavimo teisę turintys piliečiai pasiduos tokio žemo lygio argumentams ir  referendume  pasisakys „už“, išsaugoti tokios valstybės pilietybę jums turėtų būti nei džiaugsmas, nei garbė. Nebent nauda..., kol Lietuvoje stomatologų paslaugos kainuoja pigiau nei jūsų antrosiose „tėvynėse“?