Nacionalinis susivienijimas. Pareiškimas dėl pavojaus valstybinei lietuvių kalbai

Nacionalinis susivienijimas primena, kad Lietuvos kalbų politikos pamatai grįsti Konstitucijoje skelbiamu priesaku lietuvių tautai, šimtmečiais atkakliai gynusiai savo laisvę ir nepriklausomybę ir išsaugojusiai savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius, nevaržomai įkūnyti prigimtinę žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi ir kurti savo protėvių žemėje. Tai reiškia, kad pagrindinis Lietuvos kalbų politikos tikslas yra užtikrinti lietuvių kalbos gyvybingumą ir pirmaeilį vartojimą visose Lietuvos Respublikos gyvenimo srityse, taip siekiant visiems suteikti teisę ir galimybę vartoti lietuvių kalbą Lietuvoje, puoselėti ir stiprinti lietuvių kalbos, lietuvių kultūros ir lietuviškos informacinės erdvės statusą bei prestižą, vertinant ir kitų kalbų mokėjimą. Tuo tikslu 1988 m. lietuvių kalbai buvo grąžintas valstybinės kalbos statusas, o 1992 m. Konstitucijos 14 straipsnyje nustačius, kad valstybinė kalba – lietuvių, buvo įtvirtintas konstitucinis jos statusas. 

Valstybinės kalbos įstatymas (1995) ir kiti susiję teisės aktai reglamentuoja kalbos įgūdžius ir kalbos vartojimą valstybės valdyme ir administravime, švietime ir versle, visuomenės informavimo ir paslaugų teikimo srityse, taip užtikrindamas lietuviškai kalbančios visuomenės tvarumą. Siekiant garantuoti tiek individualų, tiek kolektyvinį lietuvių kalbos vartojimą, organizuojama valstybinės lietuvių kalbos vartojimo teisių ir prievolių įgyvendinimo stebėsena ir priežiūra, kurias pagal įstatymus Lietuvoje vykdo VLKK (1995, redakcija 2002) ir VKI (2001, redakcija 2016). 

Laikui bėgant randasi naujų valstybinės kalbos vartojimo aplinkybių ir ypatumų, todėl NS iškelia tris strateginius Lietuvos kalbų politikos tikslus:

1. Puoselėti ir saugoti valstybinį lietuvių kalbos statusą ir aukštą jos prestižą. 

Lietuvių kalba yra lietuvių tautos tvarumo ir raidos pagrindas, nes saisto bendrą vertybių, priklausymo ir visuomenės sanglaudos erdvę. Lietuvių kalba yra lietuvių kultūros šerdis ir jos kūrimo įrankis, todėl lietuvių kalbai teikiama pirmenybė neformaliajame bendravime, įskaitant skaitmeninę aplinką. Lietuvių kalbos mokėjimas ir informacinė lietuvių kalbos erdvė suteikia geresnes galimybes ir saugumo jausmą Lietuvoje siekiant asmeninės, visuomeninės ir turtinės sėkmės, skatina lietuvius grįžti į tėvynę. 

2. Užtikrinti lietuvių kalbos tyrimus, tobulinti jos infrastruktūrą. 

Lietuvių kalbos tyrimai ir jos infrastruktūra apima viešojo kalbos vartojimo valdymą ir plėtrą, t. y. kalbotyros įrankių (tekstynų, terminų bazių, asmenvardžių ir vietovardžių duomenynų bei žemėlapių, gramatikos, žodyno, rašybos ir skyrybos žinynų ir kt.) rengimą ir atnaujinimą, sklaidą ir palaikymą skaitmeninėje erdvėje, įskaitant skaitmeninių technologijų lietuvinimą ir lietuviško raidyno naudojimą. 

3. Mokyti lietuvių kalbos ir mokytis lietuvių kalba. 

Visiems Lietuvos gyventojams mokėti lietuvių kalbą. Pagrindiniai švietimo strategijos tikslai – 1) lietuviškos pasaulėjautos (lietuviškumo) puoselėjimas; 2) mokymas lietuvių kalba visose valstybės ir savivaldybių mokyklose; 3) Lietuvos švietimo sistemos gebėjimas užtikrinti lietuvių kalbos kaip antrosios ir užsienio kalbos mokymą(si) ir mokėjimą, skatinant kalbinę žmonių, kurių gimtoji arba namų kalba yra kita nei lietuvių, integraciją, taip siekiant, kad visi piliečiai įgytų lygias galimybes dalyvauti šalies ekonomikoje ir kultūriniame gyvenime, ugdant atsakingą, bendradarbiaujančią ir atvirą visuomenę.  

NS reiškia susirūpinimą dėl naujojo konstitucinio Valstybinės lietuvių kalbos projekto, 

kuris epizodiškai pasirodo Seimo tinklalapyje kaip svarstytinas ir dingsta dėl kylančio pasipriešinimo. NS reiškia nepritarimą Seime įregistruotam įstatymo projektui ir pritaria esminėms kalbininkų išsakytoms pastaboms dėl jo turinio ir aprėpties, išdėstytoms 2023 m. vasario 28 d. Lietuvių kalbos instituto Mokslo tarybos nutarime dėl Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos konstitucinio įstatymo 2022 m. projekto Nr. XIVP-880(2) ir paskelbtoms LKI tinklalapyje adresu http://lki.lt/wp-content/uploads/2023/03/DEL-VALSTYBINES-KALBOS-ISTATYMO-PROJEKTO-1.pdf?fbclid=IwAR2SJVa5n_QFD9FeJ04--G5njJ8UvgbdCCwvc2EB6ye2-67b-iNAtllFDko 

NS pritaria svarbiausiai kalbininkų išvadai: šis Įstatymo projektas ne taisytinas, o rengtinas iš naujo. 

NS ypač atkreipia dėmesį į šiuos LKI nutarime išdėstyto negatyvaus Įstatymo projekto vertinimo argumentus ir visiškai pritaria, kad projekte nepagrįstai:

1) panaikinamas Konstitucijos 14 straipsniu įtvirtintas lietuvių kaip valstybinės kalbos statusas, nes sudaromos sąlygos lygiavertei dvikalbystei ar daugiakalbystei Lietuvos valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse ir organizacijose;

2) nepakankamai apibrėžiamas Konstitucijos 14 straipsniu numatytas Įstatymo taikymas visiems viešajame gyvenime dalyvaujantiems Lietuvos gyventojams, neteikiant privilegijų dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų;

3) nesilaikoma Konstitucijos 7 straipsniu įtvirtintos nuostatos, kad negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai;

4) nurodoma, kad Lietuvoje viešąją informaciją valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos, įmonės ir organizacijos teikia ne tik lietuvių kalba, bet ir užsienio kalba (ar kalbomis), taip įteisinant įsipareigojimą lygiagrečiai vartoti užsienio kalbą, nors turi užtikrinti privalomą valstybinės kalbos vartojimą, kaip numato Konstitucinio Teismo nutarimai (1999 m. spalio 21 d., 2006 m. gegužės 10 d. nutarimai, 2014 m. vasario 27 d. sprendimas);

5) atsisakoma valstybės įsipareigojimo garantuoti visose švietimo pakopose (nuo bendrojo ugdymo iki aukštojo mokslo baigimo) įgyti išsilavinimą lietuvių kalba;

6) atsisakoma nuostatos užtikrinti lietuvių kalbos išmokimą, nes sudaromos tik galimybės jos mokymui, o tai neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto valstybinės kalbos statuso palaikymo nuostatos, taip pat prieštarauja Švietimo įstatymo 30 ir 38 str., Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 4 skyriaus nuostatoms dėl lietuvių kalbos. Valstybinės kalbos politikos švietimo srityje siekis išmokyti lietuvių kalbos yra būtinas lietuvių kalbos tęstinumui ir Lietuvos tapatybei išlaikyti. Europos Tarybos dokumentuose pabrėžiama, kad net ir imigrantams turi būti užtikrinama teisė išmokti valstybės kalbą, kad jie integruotųsi priimančioje šalyje;

7) susiaurinamas svarbus reikalavimas dėl Lietuvoje viešai kitomis kalbomis demonstruojamų audiovizualinių produktų, nes apsiribojama tik visuomenės informavimo priemonėmis, neįtraukiant visų audiovizualinės raiškos formų. Ši nuostata labai aktuali švietimo sričiai: jei nebus šio reikalavimo, skaitmeninis mokymo turinys bus daugiakalbis, mokiniai turės ribotas galimybes ugdytis mokomųjų dalykų raišką lietuvių kalba;

8) nekeliami reikalavimai dėl valstybinės kalbos mokėjimo kokybės atsižvelgiant į kvalifikaciją ir einamas pareigas; nenumatomas kvalifikacinių valstybinės kalbos mokėjimo reikalavimų taikymas, neįtraukta informacija apie lietuvių kalbos mokėjimo lygius;

9) neužtikrinamas valstybinės kalbos funkcionavimas moksle, lietuvių kalbos mokslo tyrimų plėtra ir jų rezultatų skelbimas bei sklaida lietuvių kalba;

10) neaptariamas lietuvių kalbos vartojimas skaitmeninėje terpėje, o juk dėmesys dirbtiniu intelektu grįstoms kalbos technologijoms kurti ir palaikyti turi būti vienas iš pagrindinių mokslo politikos uždavinių;

11) siūlomos išimtys retransliuojamoms užsienio valstybių radijo ir televizijos programoms sudaro sąlygas kitoms valstybėms stiprinti savo įtaką Lietuvoje;

12) neužtikrinamos vartotojų teisės būti aptarnaujamiems valstybine kalba, reglamentuotos Vartotojų teisių apsaugos įstatymo, numatančio teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie prekes ir paslaugas;

13) nurodoma pareiga Civiliniame kodekse ir kituose teisės aktuose nustatytą informaciją vartotojams pateikti valstybine ir kita kalba, o tai būtų dvikalbystės įteisinimas;

14) nenumatyta užtikrinti visavertį lietuvių kalbos vartojimą skaitmeninėje terpėje, taip negarantuojant lygių visų Lietuvos piliečių galimybių visose valstybės institucijose ir įstaigose bei viešosios prieigos vietose;

15) nors deklaruojama, kad Įstatymas reglamentuoja „valstybinės kalbos tvarkybą, priežiūrą ir apsaugą“, tačiau nėra nė vieno straipsnio, kuriame būtų apibrėžta, kas sudaro lietuvių kalbos apsaugą ir kokiomis priemonėmis ji turi būti vykdoma;

16) neapibrėžta valstybinės kalbos politikos kūrimo, įgyvendinimo bei priežiūros sistema, nes bendrai nurodoma, kad „Lietuvių kalbos priežiūrą ir apsaugą atlieka, taip pat lietuvių kalbos politiką kuria ir rūpinasi jos įgyvendinimu įgaliota valstybės institucija“, o tai pažeidžia Konstitucijos 5 str. įtvirtintą valdžių padalijimo principą; nenumatyta, kas pagal kompetenciją tiesiogiai atsako už įstatymo nuostatų įgyvendinimą.

Nacionalinio susivienijimo valdyba