Vytautas Sinica. Ar mums dar reikalinga Lietuvos valstybė?

www.savaite.lt Tekstas parengtas interviu žurnalui „Savaitė “  pagrindu Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad valstybė nesirūpina savai...

www.savaite.lt

Tekstas parengtas interviu žurnalui „Savaitė“ pagrindu

Pastaruoju metu daug kalbama apie tai, kad valstybė nesirūpina savais, o rūpinasi svetimais. Taip kalbama ne tik Lietuvoje, kalbama ir turtingiausiose pasaulio valstybėse. Tai tapo svarbia tema ir ką tik vykusiuose JAV Kongreso rinkimuose. Taip kalbant minimi „svetimi“ dažniausiai ukrainiečiai, o minimas „rūpestis“ – tai pagalba šiai karo niokojamai šaliai. Klausimai jautrūs ir suprantami, ypač kylančių kainų, energetinės krizės kontekste. 

Tačiau bent keli dalykai neleidžia abejoti pagalbos Ukrainai prasmingumu. Pirma, tikriausiai visi suvokiame, kad Ukraina yra ne tik teisioji pusė šiame kare ir jos kova teisinga bei garbinga. Antra, taip pat suvokiame, kad Ukraina gina ne tik save, bet ir visas kitas šalis, kurias savo pergalės atveju vėliau pultų Rusija. Nors tai makabriška, reikia pripažinti, kad mūsų regionui labai pasisekė, kad Rusija įklimpo Ukrainoje ir kad dabar būtent ten vyksta kova ir už mūsų laisvę, žūsta ne Lietuvos, o Ukrainos kariai ir civiliai. Trečia, milžiniškos Rusijos klaidos šiame kare suteikė unikalią progą iš tiesų reikšmingai ją susilpninti. Tik silpna Rusija gali būti neagresyvi. Būtina išnaudoti šią progą ir visomis išgalėmis prisidėti prie Ukrainos pergalės ir – tokiu būdu – prie tvarios ilgalaikės taikos. Greita, Ukrainai nepalanki taika, neišvengiamai būtų trumpalaikė. 

Taigi „pagalbą svetimiems savųjų sąskaita“ pagrindžia moralinis, pragmatinis ir strateginis argumentai. Bet svarstant tokį klausimą negali būti juoda-balta požiūrio, kad „viskas arba nieko“. Atsakinga valstybė privalo protingai balansuoti tarp savo ir pagalbos poreikių. Tą puikiai iliustravo kariuomenės vado viešas pareiškimas, kad pastarosios Ukrainos prašomos ginkluotės perduoti negalime, nes patys liksime pliki basi. Valstybė turi rasti šį balansą kiekviename žingsnyje. Kuo jai vadovautis?

Čia padėtų suvokimas, o kas apskritai yra valstybė? Kam jos reikia? Valstybės jau mažiausiai šimtą metų, nuo Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, egzistuoja tautų apsisprendimo teise. Tai visuotina norma. Net Afrikos ir Azijos šalys, kur dažnai ir tautinės savimonės trūksta, ir nubrėžti sienas pagal tai neįmanoma, oficialiai perėmė šį principą. 

Valstybės egzistuoja, nes jas įsteigia to norinčios tautos. Įsteigia tam, kad savo valstybėse būtų saugios ir galėtų išgyventi, išlikti, puoselėti savo kultūrą, normas, gyvenimo būdą. Šiuolaikinė valstybė reikalinga tautos išlikimui. Ne tik fiziniam, nors pirmiausia fiziniam, bet ir kultūriniam. Svarbu, kad valstybę įkūrusi tauta ir išliktų savimi, ne kolonizuota ir ne asimiliuota, nepraradusi atminties ir tapatumo, noro toliau egzistuoti istorijoje. 

Paskutinis, nors ne mažiau svarbus momentas: moderni valstybė egzistuoja tam, kad žmonės valdytų patys save. Jie gali, kaip yra daugelyje pasaulio kraštų, tiesiog norėti, kad už juos spręstų viską monarchai ir diktatoriai, tačiau jie gali – ir tai siektina – spręsti savo likimą, įstatymus ir elgesio normas patys. Spręsti ne tik rinkimuose, bet ir tarp jų, reaguodami į politikų elgesį, išsakydami savo nuomonę, nesigėdydami protestų ir peticijų, nes kiekvienoje brandžioje demokratijoje tai kuo normaliausi, savaime aiškūs dalykai. 

Taigi fizinis iškilimas, tapatumo išsaugojimas ir galimybė valdyti save. Trys esminiai dalykai, kuriems ir tarnauja ar bent turėtų tarnauti kiekviena šiuolaikinė valstybė. Visos kovos už laisvę nuo savanorių ir sukilėlių iki partizanų ir galiausiai Sąjūdžio, buvo nešinos šiomis trimis viltimis. Kad išliksime (juk okupuoti išnyktume), kad išliksime savimi (juk okupuoti būtume surusinti) ir kad patys spręsime savo valstybės likimą (juk okupuoti nesprendėme nieko). Tokios viltys diktavo Sąjūdžio reikalavimus, įskaitant valstybinės kalbos grąžinimo ir galiausiai nepriklausomybės atkūrimo. Galime šiais orientyrais pamatuoti, kiek sėkmingai savo darbus atlieka Lietuvos valstybė. Tiksliau valdžia, nes valstybę piliečių akyse įkūnija ir sprendimus už ją priima valdžia. Saldu, norisi ir neretai teisinga ją vertinti ir smerkti. 

Bet kartu galime ir savęs paklausti: kiek dar svarbūs šiandien mums yra visi šie dalykai: ne tik mūsų asmeniškai, bet visos tautos išlikimas, tapatumo išsaugojimas, reali piliečių valdžia savo valstybėje? Nes valstybė, nepriklausomai nuo mūsų norų, yra būtent šiems dalykams išsaugoti. Jeigu jie mums nesvarbūs, nereikalinga ir Lietuvos valstybė. 

Teoriškai atsakinėti lengva, o praktiškai atsakyti leidžia tik kritinės situacijos. Štai karas Ukrainoje ten iškart atsakė į pirmąjį klausimą: žmonėms rūpėjo išsaugoti valstybę ir tautą, kad ji ten gyvuotų net jų pačių vienintelės gyvybės kaina. Ukrainiečiai išlaikė išbandymą. Valstybė jiems tikrai reikalinga. Reikia džiaugtis, kad mes kol kas galime neatsakyti ir nežinoti atsakymo. Tačiau reikia ruoštis ir tokiai dienai. 

Jokios kitos tėvynės ar valstybės, kur galėtume jaustis namie, neturime ir neturėsime. Lietuvai mums yra viskas ir mes esame viskas Lietuvai. 



Susiję

Vytautas Sinica 2180183084506002949

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item