Danutė Šepetytė. Atsakymas lietuviui Audriui Antanaičiui

www.respublika.lt Kaip žinome, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narius ir pirmininką Seimo Švietimo ir mokslo komiteto teikimu t...

www.respublika.lt

Kaip žinome, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) narius ir pirmininką Seimo Švietimo ir mokslo komiteto teikimu tvirtina Seimas. Jau praėjusią savaitę komitetas planavo išrinkti naujos kadencijos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) vadovybę, tačiau atsirado problema dėl netikėtai atsistatydinusio jau išrinkto komisijos nario. Problema būtų nedidelė, jei komitetas būtų pasielgęs pagal Seime ir savivaldoje susiklosčiusią praktiką, kai netikėtai atsilaisvinusią parlamentaro ar tarybos nario vietą užima likęs „už brūkšnio", t.y. dėl mažesnio balsų skaičiaus iki tol nepatekęs tarp išrinktųjų.

Tačiau Švietimo ir mokslo komitetas sukūrė precedentą - nusprendė skelbti naujus vieno komisijos nario rinkimus, vėl kreiptis į institucijas, kad šios pateiktų papildomų asmenų kandidatūras, ir, galima numanyti dėl ko: kai kam, matyt, labai dūrė akis „už brūkšnio" likusio dabartinio komisijos pirmininko Audrio Antanaičio pavardė.

Matyt, numanydama tą patį opozicija kreipėsi į Seimo etikos ir procedūrų komisiją dėl galimų komisijos rinkimų procedūros pažeidimų, tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, ši Seimo statuto pažeidimų nenustatė, pagaliau ir rinkimų tvarkos komitetas iki tol nebuvo apsibrėžęs. Komiteto pirmininko pavaduotoja prof. Vilija Targamadzė stebėjosi, kad komitete iki tol nesvarstytos galimos VLKK pirmininko ir jo pavaduotojo kandidatūros, kad komisijos nariai renkami neatsižvelgiant į jų profesionalumą, kad „už brūkšnio" palikti tokie žinomi autoritetai kaip kalbininkė prof. Rita Miliūnaitė.

V. Targamadzė „Respubliką" patikino, kad A. Antanaičio darbas Seime buvo vertintas gerai ir ji vienintelė jam priekaištavusi dėl strategijos slavų kalbų antplūdžio sąlygomis nebuvimo.

Tikriausiai mažai kas turėjo iliuzijų, kad A. Antanaitis galėtų vėl pretenduoti į VLKK pirmininko postą jau vien dėl to, kad jis pasirodė besąs visa galva aukščiau už Seimo daugumą ir patį prezidentą, nekalbant apie Dobrowolskos lygio ministrus. Jis sąžiningai ir principingai gynė valstybinės lietuvių kalbos statusą, kai visi minėtieji, mano manymu, jos atžvilgiu pasielgė išdavikiškai, metų pradžioje pateisinę ir įteisinę originalią vardų ir pavardžių rašybą („x", „w", „q") lotyniško pagrindo rašmenimis asmens dokumentuose, kitaip tariant, priimdami antivalstybišką įstatymą.

A. Antanaičio vadovaujama komisija laikėsi išvadų, priimtų ankstesnėse komisijos kadencijose: asmenvardžiai nevalstybine kalba prieštarautų valstybinės kalbos statusui. Matyt, valdantieji su jiems pritariančiais Švietimo ir mokslo komitete negalėjo tokio žmogaus įsileisti net eiliniu komisijos nariu, juo labiau, kad pasakius „a", norima pasakyti ir „b": Seime jau ruošiama dirva ir diakritinių ženklų įteisinimui.

Jų atžvilgiu valdantieji ir premjerė Ingrida Šimonytė palankumą demonstravo jau priimant išdavikišką įstatymą, sakydami, jog tai tik laiko klausimas, tik techninio pasirengimo ir papildomų lėšų skyrimo reikalas. Neabejoju, A. Antanaitis pasisakytų prieš. Jis per savo kadenciją nežalojo savo stuburo uoliai lankstydamasis įtakingiesiems valdžioje.

Jo kadencijos metu tiek komisija, tiek jis visuomenėje buvo gerai matomi.

Jis nenutylėjo, ką galėjo nutylėti. Tuo metu, kai mūsų valdžią buvo ištikusi isterija ir kiekvienas varžėsi „višivankomis" ir spraudėsi nusipaveiksluoti prie Ukrainos vėliavos, o Seimo pirmininkė šypsojosi rusiško keiksmažodžio fone, nedaug trūko, kad būtų inicijuota Valstybinio lietuvių kalbos įstatymo pataisa.

VLKK pirmininkas A. Antanaitis suokalbiškai nenutylėjo, kas buvo politikų planuose. Jis iškėlė į viešumą, jog buvo ketinama išbraukti reikalavimą, kad policijos, teisėsaugos tarnybų pareigūnai, tarnautojai privalo mokėti valstybinę kalbą, kad aptarnavimo įstaigų vadovams buvo siūloma užtikrinti, jog tik pageidaujantys būtų aptarnaujami valstybine kalba...

A. Antanaitis viešai piktinosi, kad minint Birželio 23-iosios sukilimą, Vilniaus meras Remigijus Šimašius atidarė paplūdimį sostinės Lukiškių aikštėje ir dar pasityčiojo iš lietuvių kalbos.

Jis išdrįso mesti pirštinę Rimvydui Valatkai, pragariška žodžių ugnimi svilinančiam visus oponentus, raginusiam pagalvoti apie tokios komisijos egzistavimą apskritai. Susiradau tą atvirą laišką, neatsispiriu pagundai pacituoti, - juk valdančiųjų ruporui niekas nedrįsta atsikirsti.

„Žinoma, jūs turite teisę rašyti, kaip norite, - triuškinamai dėstė A.Antanaitis, - net ir įžeidinėti kitaminčius, iškraipyti jų mintis. Turite teisę jaustis visažiniu pusdieviu. Lietuvos demokratija tokius tekstus iškęs, nors jie ir dvelkia stalininės epochos dvasia. Paskaitykite 1937 m. sovietų spaudą, gal dar ko nors galėsite pasimokyti. Ten „liaudies priešų" ir kitaminčių ujimo metodika buvo ištobulinta iki begalybės.

Kažkodėl kirba mintis, kad Andrejus Januarjevičius Vyšinskis, jei jau 66 metai nespirgėtų pragare, džiaugsmingai patapšnotų jums per petį. Ir toliau neieškokite per daug argumentų. Užteks kitaminčius gerai pakeikti. Įžeidinėkite ir klijuokite etiketes. Tai kuria savitą, tik jums būdingą publicistinį stilių ir buria jūsų skaitytojų ratą. Niekada neužmirškite klasikinės dviejų standartų taisyklės: kas galima Šimašiui, negalima Karbauskiui."

A.Antanaičio principingumas neliko nepastebėtas net kito elitinių marginalų dainiaus Andriaus Užkalnio, apgailėjusio, kad tenka turėti reikalą su tokiais kalbos saugotojais, kurie, anot jo, nesupranta laisvės esmės.

Tai tik keli fragmentai, charakterizuojantys principinę buvusio VLKK pirmininko laikyseną.

Na, reikėtų pridurti, kad Seimo Švietimo ir mokslo komitetui vadovauja Laisvės partijos narys Arturas Žukauskas. Prieš kelerius metus jis išgarsėjo pareiškimu, esą aukštųjų mokyklų vadovams neturėtų būti taikomas reikalavimas mokėti valstybinę lietuvių kalbą. O ne per seniausiai išgarsėjo antrąsyk, taręs, jog neketina suteikti tribūnos Stambulo konvencijos kritikai, neketina diskutuoti su žmonėmis, „kurie žviegia, kad negalima tvirtinti Stambulo konvencijos". Apskritai su jo atstovaujama Laisvės partija siejami visi „progresyvieji" valdančiųjų tikslai: vienalyčių šeimos įteisinimas, narkotikų dekriminalizavimas, Stambulo konvencijos patvirtinimas ir pan.

Gerai pamenu, tik paskirtas komisijos pirmininku A. Antanaitis pajuokavo nesuprantantis, kodėl būti homoseksualu yra garbinga, o lietuviu - ne.

Tikiuosi, šiandien jis jau supranta, kodėl. Regis, tiems, kurie stumia partnerystes, Stambulo konvencijas ir priiminėja antivalstybiškus įstatymus, būti homoseksualu yra daug svarbiau, nei būti lietuviu. O A. Antanaitis yra lietuvis.



Susiję

Kalbos politika 7334927282074244082

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item