Arvydas Šliogeris. Grėsmės Lietuvai

www.respublika.lt

Negali sakyti, kad didžiausio šių dienų lietuvių filosofo Arvydo Šliogerio vardas po jo mirties (1944-2019) buvo ištiktas visuotinės tylos, - net nesuinteresuotas pilietis interneto platybėse tyčia ar netyčia užeidavo ir jo esė, citatų ar komentarų, tačiau profesorės Viktorijos Daujotytės knyga „Arvydas Šliogeris: mano elementorius buvo Homeras" yra pirmasis leidinys, pasirodęs laiko ratui sukantis be šios iškilios asmenybės. Vienur kitur jau sutikta ir apkalbėta knyga praėjusią savaitę buvo pristatyta ir filosofo gimtajame Panevėžio mieste, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Vietos meilė

Čia, Šermukšnių gatvėje, kurioje tebestovi A. Šliogerio tėvų namas, kur jis gimė (1944), augo ir gyveno iki studijų Vilniaus universitete, jau vyksta parengiamieji A. Šliogerio vardo skvero darbai. G.Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai filosofo žmona Zita Šliogerienė patikėjo ne tik rankraščių, bet ir asmeninę jo biblioteką. Ne veltui renginio metu nuaidėjo mintis būtent Panevėžyje steigti ir A. Šliogerio studijų centrą.

„Gal ateis laikas, kai jis bus svarbus pasauliui, - kalbėjo A.Šliogerio mokinys, VU filosofijos doktorantas Justas Kučinskas, - ir kils klausimas, kur viskas prasidėjo, kur yra ta vieta. Mes žinome, kad šiandien tyrinėtojai važiuoja į tas vietas, kur mąstė Nyčė, Heidegeris, Sartras, nes vis aiškiau, kad vieta, kurioje mąstoma ir žmonės, su kuriais mąstoma, yra ta aura, neatsiejama nuo to, kas sumąstoma." Apie ypatingą vietos reikšmę žmogaus gyvenime kalbėjo ir pats filosofas, sugalvojęs ir atitinkamą terminą filotopija, reiškiantį vietos meilę arba meilę vietai. Jo manymu, užmiršdamas tėvynę žmogus sugyvulėja. Knygos autorė V.Daujotytė, priminusi filosofo veikalą, „Būtis ir pasaulis", kuriame ir įtvirtintas vietos meilės terminas, sakė: „1977 m. Šliogeris ima ant pečių tą kryžių išvesti savo tautą iš pačių tamsiausių brežnevizmo laikų. Ar tauta suvokia, kad A.Šliogeris yra paskutinis didis mūsų rašytojas, kalbos rašytojas, rankos rašto kūrėjas? Todėl jo rankraštynas turi tiek daug reikšmių ir prasmių, apie kurias dera galvoti... Kol mes turėsime mylimą lauką, žemę, kol mes jausime buvimą savo vietoje, kol suvoksime, kad tas buvimas iš tiesų ir yra vienintelis galimas atvirumas būčiai, vienintelis žmogaus įsišaknijimo būdas. Jam atrodė, kad filotopija yra bent jau vienas išėjimo iš tamsiųjų amžių būdas."

Knygos viltis

Literatūros tyrinėtoja V.Daujotytė kalbėjo, savo knyga vykdžiusi užduotį: pamatyti, suvokti, suprasti ir pabandyti kiek įmanoma paprasčiau pasakyti, ką matė ir suprato A.Šliogeris. „Nesu turėjusi jokių didelių tikslų, jokių didelių iliuzijų, kad pasakysiu apie Arvydą kažką, kas nebūtų žinoma, bet vis nedidelė mane paguodžianti viltis: o gal?.. O gal iš tiesų nebūtų niekam atėjusi į galvą mintis apie iškelti į centrą lyg nereikšmingą epizodą, lyg fragmentą apie Čiurlionį ir pasakyti, patvirtinti, kad tai likimo, arba vienos sielos istorija. Atskira mintelė apie sielą: sielos problemos, sielos minties atnaujinimas arba sugrįžimas prie sielos buvo gal ir paskutinioji vėlyvoji Arvydo pasija..."

Filosofas J.Kučinskas naują knygą pavadino gaivaus oro gurkšniu iš tuštėjančio ir beprasmėjančio pasaulio; anot jo, atsiranda knyga, kuria vėl keliamas tikslas mąstyti kartu su A.Šliogeriu, autorei „saikingai švelniai įterpiant, paliekant vietos ir trečiajam (skaitytojui) pamąstyti kartu". Tai ypač aktualu mūsų dienomis, kai žmonių pasirenkama pozicija dažniausiai nėra savarankiško mąstymo išdava. „Mūsų karta šį gebėjimą baigia prarasti", - sakė J.Kučinskas.

Knygos sutiktuvėms dirigavęs kultūros istorikas Darius Kuolys sakė, jog knyga „Arvydas Šliogeris: mano elementorius buvo Homeras" esanti profesorės pokalbis su bičiuliu filosofu, į kurį bandoma įtraukti ir skaitytoją, ir ne tik jį, bet ir Homerą, Bronių Radzevičių, Sigitą Gedą, Alberą Kamiu (Albert Camus), Francą Kafką (Franz Kafka)..."

Dėl autorės pasirinktos autentiškos ir itin originalios prieigos, anot filosofo Naglio Kardelio, ši knyga gali patarnauti kaip nestandartinis įvadas ne tik į paties A.Šliogerio filosofiją, bet ir į filosofiją apskritai.

Filosofo įžvalgos

D.Kuolys minėjo ir garsųjį A.Šliogerio esė „Apie vieną kitą grėsmę Lietuvai", kur filosofas kalbėjo rūsčiai, net šokiruodamas publiką. Prof. V.Daujotytė paliudijo, kad prieš dešimtmetį šis filosofo esė buvo sukėlęs tikrą šaršalą, buvo žmonių, manančių, kad ši publikacija pakenks Mokslų akademijos įvaizdžiui, tačiau vis dėlto jis buvo išspausdintas 2012 metų straipsnių rinkinyje „Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos" („Tyto alba"). Siūlome skaitytojui keletą šio A.Šliogerio esė fragmentų.

„Dvidešimt nepriklausomybės metų parodė visišką mūsų bejėgiškumą beveik visose gyvenimo srityse - ekonomikos, technologijų, administracijos, politikos, kultūros ir intelektinėje. Galutinai įsitvirtino kleptokratinės pseudopolitinės struktūros ir biurokratinio teroro alinama pseudovalstybė. Demoralizuojamą įtaką Lietuvai daro netgi tai, kas - pagal vadinamąjį europrojektą - turėtų ją kelti, gaivinti ir lemti neva pasakišką ateitį: tai iš Vakarų pumpuojami tušti pinigai ir tariamosios paskolos (o iš tikrųjų pašalpos). Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas - rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais. Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai - per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą. (...) kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, aš manau, kad pati didžiausia grėsmė Lietuvai- Europos Sąjungos pašalpos ir paskolos, per keletą metų Lietuvoje sukūrusios ištisą parazitų kastą ar netgi kartą."

„Jokia bendruomenė negali normaliai egzistuoti ir tikėtis išlikti, jeigu ji neturi dviejų pamatinių dalykų: nerašyto garbės kodekso (ne vadinamųjų įstatymų ir teisės kodeksų) ir kritinės masės žmonių, šį garbės kodeksą įkūnijančių, saugančių ir ginančių savo laikysena, elgesiu ir kalbėsena. Graikai tokius žmones vadina aristos, romėnai nobiliais, patricijais, kitos tautos kitaip, bet be išimties galioja tokia taisyklė: jeigu sunaikinama savaime nunyksta arba išsigimsta tokių pavyzdinių žmonių kritinė masė, bendruomenė pasmerkta žlugti, ji lėtai supūva arba išnyksta dėl kokio nors katastrofiško įvykio ar tokių įvykių grandinės. Be aristos, bendruomenė suserga imunodeficito sindromu ar tiesiog praranda paprasčiausią savisaugos instinktą; godžiai gerdama nuodus, ji naiviai mano, kad geria kilnų vyną. Aristos, pavyzdinio žmogaus, portretą nutapyti nesunku: tai drąsus, taurus, kilniaširdis, laisvas, išdidus, autonomiškas, galingo intelekto, išsilavinęs žmogus, sąmoningai egoistinio intereso sritį atskiriantis nuo bendruomenės arba bendrojo intereso srities, bet aiškiai žinantis, jog negalima bendrojo intereso be saiko aukoti, kad patenkintum egoistinius savo poreikius, t. y. jį traktuoti tik instrumentiškai, nes, griaudamas bendruomenę, jis griauna ir savo paties galimybės išlikti sąlygas, vadinasi, kenkia sau pačiam ir savo palikuonims."

„Antras lietuvio sielą naikinantis ir Lietuvą griaunantis veiksnys, taigi ir grėsmė Lietuvos išlikimui, irgi susijęs su Ekranu, tačiau šiuo atveju ne su formaliąja Ekrano informacinės ideologijos struktūra, o su ideologinės informacijos turiniu, rymančiu ant trijų banginių: prabangos ir parazito apoteozės, pornografijos ir smurto propagandos ir vadinamųjų lygių galimybių fantomo. Jeigu Ekrano stabmeldystė turėtų savo dekalogą, jo pirmasis įsakymas skambėtų maždaug taip: „Tu privalai (ir gali) gyventi prabangiai!" Pagrindinė lietuviškojo Ekrano tema - „linksmybės visą parą!", kaip teigia kažkoks olia-lia zvonkinės-valinskinės gaujos personažas. Šių linksmybių ašis - atvirai, ciniškai, naiviai, netgi, sakyčiau, mužikiškai propaguojama vulgarybė pačiais šlykščiausiais jos pavidalais - atvirai propaguojama arba dažniau figos lapeliais pridengiama pornografija, kurios centrinis stabas yra vadinamasis seksualumas, tapęs tikrų tikriausiu globaliniu gobtuvu, maukšlinamu ne tik ant hominido, bet ir ant niekuo dėtų nežmogiškųjų daiktų ar įvykių: viskas tapo seksualu, pradedant Ekrano kekšės pasturgaliu, baigiant karve ir buldozeriu".

„Kadaise elitu buvo vadinama, kaip sako graikai ir romėnai, geriausių - gabiausių, tauriausių, drąsiausių, garbingiausių, atsakingiausių, aukščiausio išsilavinimo, kilniakalbių kilniaveiksmių tauraus elgesio ir kilnios laikysenos - visuomenės narių kritinė masė, be kurios neįmanomas joks normalus visuomenės egzistavimas. Beje, jei pasakysiu labai tiksliai, pagrindinė elito žmogaus teisė, pavyzdžiui, Graikijos poliuose, Romos respublikoje ar net Vakarų monarchijose buvo teisė mirti, nes tik kilmingasis turėjo teisę nešioti ginklą ir juo naudotis, pirmiausia kaip karys, gindavęs savo tėvynę pačiuose žiauriausiuose mūšiuose ir galiausiai žūdavęs. Patricijai, eupatridai, kraujo ir kalbos aristokratija - štai kas sudarydavo tikrąjį elitą. Dabartinio elito, ir ne tik Lietuvoje, populiaciją sudaro visiška klasikinio elito priešingybė, „žemasis" hominidas, savo egzistenciją ir mąstyseną nukreipęs į mano jau minėtus vulgariausius žmogaus ir bendruomenės gyvenimo pavidalus - seksą, lėbavimą, skudurų, brangių žaisliukų, mados, pornografijos - galų gale į vulgariausiu pavidalu demonstruojamo turto apoteozę, podiumo sindromą („žvaigždė", „įžymybė", „garsenybė"), banditiškai suprantamą galią ir jos demonstravimą ciniškai išlaidaujant, užsiimant korupcija ir grūmojant kumščiu. Mūsiškio elito provaizdis, deja, ir vėl yra holivudiškojo stiliaus Ekrano žvaigždė, stropiai mėgdžiojanti prostitutės ar bandito gyvenimo stilių, gestus, elgseną ir net kalbėseną".

„...po penkiasdešimties metų Lietuvos vardu vadinama bendruomenė nebeegzistuos, bus likę nebent Amerikos indėnų stiliaus rezervatų, kuriuose tautiškai aprengtos, bet lietuvių kalbos nebemokančios lietuvaitės gryname ore šoks tautinius šokius žiopliams turistams, o specialiai įrengtose kaimo stiliaus gryčiose teiks kitokio pobūdžio paslaugas pinigingiems globaliniams kuiliams".

Parengė Danutė Šepetytė