Zigmas Zinkevičius. Mindaugo krikštas ir lietuviški poteriai

www.katalikutradicija.lt Suvienijęs Lietuvą Mindaugas skubėjo krikštytis. Jis suprato šio akto reikšmę. Anuomet į Europos valstybių bendriją...

Suvienijęs Lietuvą Mindaugas skubėjo krikštytis. Jis suprato šio akto reikšmę. Anuomet į Europos valstybių bendriją galėjo patekti tik krikščioniška šalis. […] Suvienytą Lietuvą jis privedė prie krikšto.

Mindaugas kartu su šeima ir didikais buvo pakrikštytas greičiausiai 1251 m. pavasarį. Tai įvyko anksčiau negu kryžiuočiai kalaviju pakrikštijo netolimus lietuvių kaimynus sembus (1255 m.). Manoma, kad Mindaugą krikštijo kalavijuočių kunigas Kristijonas, atrodo, pranciškonas, būsimasis Lietuvos vyskupas (yra manančių, kad tai atliko Kulmo vyskupas Henrikas Heidenreichas), pats mokęs Mindaugą tikėjimo tiesų, taigi mokėjęs lietuvių kalbą. Šaltiniuose rašoma, kad „savo atsivertimo metu jis (Mindaugas) Kristijoną su savimi turėjo“. Atkuriant 1926 m. Lietuvos bažnytinę provinciją buvo nukaltas medalis, kuriame pavaizduotas ir Kristijonas – taip pažymėti didžiuliai jo nuopelnai krikščioninant Lietuvą. Kiek lietuvių tada su Mindaugu buvo pakrikštyta, tiksliai nežinome. Popiežiaus Inocento IV bulėse ne kartą tvirtinama, kad Mindaugas buvo pakrikštytas „su dideliu skaičiumi pagonių“ (cum numerosa multitudine paganorum). Vėliau Rygos arkivyskupas Albertas, bylinėdamasis su Kalavijuočių ordinu, rašė, kad tada su Mindaugu pasikrikštijo daugiau negu dvidešimt tūkstančių žmonių. Kur įvyko krikštas, nėra aišku. Kadangi dar prieš tai buvo pastatyta katalikų bažnyčia Naugarduke, tai galbūt ten ir krikštyta. Įžiebta krikščionybės ugnis turėjo plėstis. Livonijos eiliuotoje kronikoje Mindaugo krikšto prašymo paskutinių eilučių vertimas skamba taip:

Ir taip pabaigus šį dalyką, 

Magistras Lietuvoj paliko

Nemaža dvasininkų, brolių,

Kad jie darbuotųsi ten uoliai Ir taip išmokytų jie tautą,

Kad ji dangaus palaimos gautų

(iš kn. Nemarioji žemė. Lietuva pasaulinės poezijos posmuose, Boston, 1970, 27). 

Popiežius Inocentas IV rūpinosi krikščionybės platinimu Lietuvoje. 1251 m. liepos 26 d. bule Rygos, Tartu ir Saremos vyskupai buvo paraginti, kad drauge su Kalavijuočių ordinu padėtų Mindaugui sukrikščioninti jo šalį. Paskutinį sykį atvykęs į Lietuvą atsisveikinti su Mindaugu (išvykdamas į Vokietiją) Andrius Štirlandietis rado Lietuvoje Mindaugo sudarytas geras misionierių darbo sąlygas.

Lietuvių tautai tai buvo nepaprastos reikšmės įvykiai. Praėjus septyniems šimtmečiams žymusis Štuthofo kankinys kun. Stasys Yla taip šį įvykį įvertino savo maldyno Tikiu Dievą įžangoje: „Didžiausio įkvėpimo teikė nepakartojamas istorinis įvykis, nuo kurio prasidėjo mūsų tautos „Tikiu Dievą“. Pirmas karališkas Mindaugo Credo, įsiūbavęs tautos dvasią nerimui ir ilgesiui, tolydžio augdamas, dabar žengia į aštuntą savo šimtmetį.“

Popiežiui reikalaujant Mindaugas pastatydino mūrinę katedros bažnyčią ir aprūpino vyskupo rezidenciją, užrašė jai žemių. Kur toji katedra buvo pastatyta, šaltiniai nenurodo. Anais laikais vyskupas, jeigu jam buvo pavesta centrinė diecezija, paprastai reziduodavo ten, kur ir valdovas. Nors dėl Mindaugo sostinės lokalizavimo dar tebėra daug neaiškumų, tačiau tikėtina, kad svarbiausias Lietuvos centras dar prieš Mindaugą buvo Vilnius, strateginiu požiūriu Lietuvos geografijoje užimantis ypatingą vietą. Archeologų duomenimis, V–XII a. Vilniaus apylinkės buvo gausiai gyvenamos. Aptikta senų įtvirtinimų, statytų gerokai prieš Gediminą. Vilniaus pilių teritorijoje atkasti Mindaugo laikų mūro fragmentai. Naujausi Vilniaus Arkikatedros pastato tyrimai verčia manyti, kad toje vietoje Mindaugas buvo pastatydinęs gotikinę mūrinę katedrą. 

Tada buvo įsteigta pirmoji Lietuvoje vyskupija, kurią po pakartotinų Mindaugo pastangų 1254 m. popiežius Inocentas IV savo bule subordinavo tiesiogiai Šventajam Sostui. To pasiekti buvo nelengva. Rygos arkivyskupas Albertas, priešingai popiežiaus nurodymui, įšventindamas pirmąjį Lietuvos vyskupą Kristijoną, prisaikdino jį sau. Mindaugui tik po trečio kreipimosi į Romą pavyko įveikti Rygos arkivyskupą, siekiantį taip savo valdžion paimti Lietuvos žemes. Inocentas IV 1254 09 03 raštu įpareigojo Neuenburgo vyskupą panaikinti Kristijono priesaiką Rygos arkivyskupui ir jį prisaikdinti pačiam popiežiui. Tuo būdu siekta įsteigti savarankišką Lietuvos bažnytinę provinciją. Jos Mindaugas atkakliai reikalavo ir iš esmės pasiekė. Jis gerai suprato savarankiškos bažnytinės provincijos, priklausančios tiesiog popiežiui, o ne kokiam kitam bažnytiniam vienetui, svarbą. 

Tačiau įsteigtoji Lietuvos vyskupija neapėmė visų Mindaugo valdomų žemių. Pietuose ji greičiausiai tesiekė Nemuną ir Nerį, už kurių, jotvingių žemėse, tada buvo įsteigta kita vyskupija, valdoma vyskupu įšventinto dominikono Vito (po mirties tapusio palaimintuoju), kuri, matyt, Mindaugui reikalaujant taip pat greičiausiai buvo pavaldi Šventajam Sostui (ją pasiglemžti siekė lenkų Gnezno arkivyskupas). Tai pietinės Lietuvos vyskupija. 

Mindaugo laikais buvo įsteigta dar ir trečia vyskupija – Kurše. Ši apėmė visą dabartinį šiaurės vakarų žemaičių kraštą, anuomet vadintą Cekliu. Šios vyskupijos pietrytinės dalies žemės priklausė Mindaugui, Kuršo vyskupu tapo Henrikas Liuksemburgietis. Jis Klaipėdoje nesėkmingai stengėsi įkurti savo rezidenciją ir pastatyti katedrą. 

Taigi Mindaugo laikais Lietuvoje oficialiai veikė net trys vyskupijos, iš kurių Mindaugas, matyt, stengėsi sudaryti savarankišką, tiesiogiai Šventajam Sostui priklausančią Lietuvos bažnytinę provinciją. Tos vyskupijos negalėjo būti gausios. Jose gyveno dar nedaug krikščionių, kurių padėtis pagonių apsuptyje turėjo būti nelengva. Apie tai laiškuose Šventajam Sostui rašė patys vyskupai.

Mindaugas siekė sukurti krikščionišką Lietuvos karalystę, atitinkančią to meto Europos karalystes. Tuo reikalu į Romą jis siuntė pasiuntinius, kurie pranešė popiežiui Inocentui IV apie savo valdovo krikštą, jo vardu pareiškė paklusnumą Šventajam Sostui ir prašė karaliaus karūnos. Tai atitiko popiežiaus siekius. Roma tada privalėjo remti kiekvieną valdovą, pajėgų atsispirti iš rytų atslenkančiai mongolų-totorių grėsmei, kėlusiai siaubą Europos šalims. Dėl to Mindaugui, vos dvejiems metams praėjus nuo jo krikšto, buvo suteikta išimtinė privilegija tapti katalikų karaliumi, kai seniai katalikiška Lenkija savo karaliaus tada neturėjo (karalystės statusą atgavo tik 1295 m.). Popiežius įsakė Kulmo vyskupui Henrikui karūnuoti Mindaugą ir popiežiaus vardu priimti paklusnumo priesaiką. Karūnavimas, kaip tvirtina prof. E. Gudavičius, įvyko 1253 m. liepos 6 d., kurią dabar švenčiame kaip Lietuvos Valstybės dieną. Tais pačiais (1253) metais popiežiaus nurodymu buvo karūnuotas ir HaličoVoluinės kunigaikštis Danielius (Danijilas), taip pat popiežiui siekiant atsparos prieš totorius. Mindaugą karūnavęs Kulmo vyskupas dominikonas Henrikas buvo tiesiogiai popiežiaus įgaliotas asmuo, kiti du iškilmėse dalyvavę vyskupai – Kuršo (pranciškonas) ir Osilijos (dominikonas) – turėjo tik jam asistuoti (kaip Mindaugo privilegijų saugotojai). Karūnavimo iškilmėse dalyvavo ir Livonijos ordino magistras Andrius Štirlandietis, taip pat daugybė svečių: dvasininkų, riterių. Apeigos turėjo būti atliktos pagal vokišką ritualą, žinomą nuo X amžiaus. Kur tos iškilmės vyko, ne visai aišku. Paprastai manoma, kad Naugarduke, nes ten dar prieš Mindaugo krikštą buvo pastatyta katalikų bažnyčia. Tačiau neatmestina ir karūnavimo Vilniuje galimybė, jeigu ten tada jau buvo pastatyta katedra.

Mindaugo krikštas ir karūnavimas – didžios svarbos įvykiai. Tai Lietuvos krikštijimo tikroji pradžia ir Europos modelio lietuvių valstybės sukūrimas. Tada krikščioniška betampančios Lietuvos vardas plačiai nuskambėjo per Europą. Paprastai pirmasis bet kurios šalies valdovo krikštas laikomas ir tos šalies, tos tautos bei valstybės krikštu. Remiantis tokia nuostata, 1988 m. buvo surengtas Rusijos 1000 metų krikšto jubiliejus, nors 988 metais buvo pakrikštytas tik tuometinis Kijevo, taigi mūsų laikų Ukrainos, o ne Rusijos, valdovas. 1186 m. lybių žemėje, išskyrus Meinhardą, jo tarnus ir iš Vokietijos atvykusius pirklius, jokių krikščionių dar nebuvo, tačiau 1986 m. paskelbta, kad Latvija bei latvių tauta buvo pakrikštyta 1186 metais. Jeigu po Mindaugo mirties Lietuvą būtų užgrobęs Vokiečių ordinas, tai šiandien niekas neabejotų, kad Lietuva buvo pakrikštyta 1251 metais. Dabar tokios abejonės keliamos, nors ir stengiamasi nepamiršti 1251 m. krikšto. Antai Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Skvireckas 1951 m. Šv. Kazimiero kolegijoje Romoje celebravo 700 metų krikščionybės įvedimo (ir 25-erių metų Lietuvos bažnytinės provincijos atkūrimo) sukaktį. Toji sukaktis tada įvairiomis iškilmėmis buvo paminėta lietuvių gyvenamuose kraštuose dalyvaujant vietos bažnyčių hierarchams. 1976 m. vėl daugelyje kraštų buvo švenčiamas Lietuvos krikšto 725-erių metų jubiliejus. 1987 m. Lietuvos krikštui paminėti JAV lietuviai išleido medalį, sukurtą skulptoriaus Vytauto Kašubos, kuriame įrašyta: Karalius Mindaugas 1251 m. apsikrikštijo. Tai yra Valstybės Krikšto data. 

Pažymėtina, kad Mindaugo laikais Šventasis Sostas traktavo Lietuvą kaip krikščionišką šalį ir laikė ją lygiateise tuometinio katalikų pasaulio nare. Tokia ji ir buvo. Iki tol egzistavusi de facto, Lietuvos valstybė Mindaugo dėka tapo savarankiška šalimi de jure. Tai įvyko tuo metu, kai Europoje kūrėsi klasikinės tautinės Prancūzijos, Anglijos, Ispanijos monarchijos. Pagal viduramžių sampratą karalystė laikyta aukštesnio rango valstybe negu kunigaikštija. Į pastarąją buvo žiūrima kaip į vasalinę šalį, o karalystė traktuota kaip visiškai suverenus kraštas. Visos Vidurio ir Rytų Europos valstybės atsirado kaip kunigaikštijos. Tik vėlesni jų valdovų įpėdiniai išsikovojo karaliaus rangą. O pirmasis jau sujungtos Lietuvos kunigaikštis tapo ir jos karaliumi. 

Lietuva gerbia ir didžiuojasi savo valstybės karališka kilme. Mindaugo išrūpintas karalystės statusas Lietuvai anuomet vertė niekais Vokiečių ordino norą padaryti ją savo vasale ir dabar mums duoda imunitetą nuo bet kokios priklausomybės kitoms šalims. Nepabrėždami viso to prarandame savo valstybės kilmės teisėtumą ir sudarome sąlygas kitiems savintis mūsų valstybę, atveriame duris gudų, rusų ir lenkų užmačioms į mūsų šalies valstybingumą. Prisimintinos Bernardo Brazdžionio eilės, skirtos karaliaus Mindaugo karūnai:

Uždėjote karaliaus titulo karūną.

Ne man uždėjot, Lietuvai, su ja,

Nenuimta, lietuvis šimtmečiais tebūna

Ar švies diena, ar naktys siaustų ją.

(bus daugiau)

Šaltinis: Zigmas Zinkevičius, Lietuvių poteriai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000.



Susiję

Zigmas Zinkevičius 795557466313072505
item