Vytautas Sinica. Nevaržomas genocido aukų juodinimas Lietuvoje

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas Ne vienas žmogus atkreipė dėmesį, kad LRT paskelbė Liet...

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Ne vienas žmogus atkreipė dėmesį, kad LRT paskelbė Lietuvą ir rezistentus šmeižiantį interviu su čia besilankančiu ir aiškiai į Lietuvos specifiką neįsigilinusiu istoriku Benu Tsiyonu Klibanskiu. Paskelbtas ir lietuvių, ir anglų kalbomis, taigi subalansuota valstybės juodinimui ir užsienyje. Interviu teigiama, kad Vilniuje yra paminklas Noreikai ir kad tai gėdinga, nes Noreika atsakingas už žydų suvarymą į getus nužudymui. Ne visiškai tiesiogiai apie jie, bet pasakoma, kad „naujieji herojai [Lietuvoje] yra žmogžudžiai“. Kontekstas – klausimas apie Noreiką, taigi Noreika žmogžudžio pavyzdys. 

Neįmanoma dalykiškai reaguoti į šmeižikiškus teiginius, kai nesivarginama jų pagrįsti. Tai tiesiog juodinantys lozungai. Tarkime, kad Noreika buvo atsakingas už žydų perkėlimą į Žagarės getą, nes perdavė „žemyn“ vokiečių okupacinės administracijos įsakymą. Tai didelis „tarkime“. Bet net jeigu taip, ponas Klibanskis padaro tris dalykus: 

1) Pasako, kad žydai suvaryti į getus nužudymui („to kill them“ – specialiai remiuosi anglišku tekstu, jis pristato Lietuvą pasauliui), nors tuo metu, kai Noreika perdavė šį okupantų įsakymą, getai žydams buvo saugesnė vieta nei laisvė, nacių okupuotų kraštų valdininkai ir net patys naciai dar nežinojo „galutinio sprendimo“. Laisvėje žydai buvo masiškai žudomi, o didmiesčių getuose visgi gyveno. Teigti, kad Noreika pasirašė jų perkėlimą nužudymui yra labai esminis ir labai melagingas ar bent neįrodytas teiginys. 

2) Nutyli (arba nežino), kad Noreika organizavo ir globojo žydų gelbėjimo tinklą Šiaulių apskrityje, verbavo į jį žmones, ką liudija ne kokie naciai, o patys pripažinti žydų gelbėtojai, pasaulio teisuoliai. Pasakyti, kad žmogus iš esmės dalyvavo žydų žudynėse, bet nutylėti, kad tuo pačiu metu dalyvavo ir jų gelbėjime, yra ne istoriko kalba, o ideologinė propaganda. Dar svarbiau – toks makabriškas disonansas, kaip žmogus gali vienu metu ir sąmoningai dalyvauti žudyme, ir dalyvauti gelbėjime, turėtų padėti skaitytojui suabejoti ir sąmoningu dalyvavimu žudyme. Bet kai nutylima, abejonių nekyla. 

3) Apibendrina, nors ne visiškai eksplicitiškai, kad Noreika yra žmogžudys. Reikia suprasti, kad dėl to, jog perdavė įsakymą perkelti žydus į Žagarės getą „žudymui“, nors įsakymo metu laisvėje žydai jau buvo žudomi, o didmiesčių getuose – gyvendavo. Noreika nenužudė nė vieno žydo kaip žydo, nebent kaip okupacinio režimo kolaborantą nežiūrint tautybės. Bet „žmogžudys“ („murderer“). 

Tokiais išvedžiojimais nuolatos juodinami dažniausiai nuo sovietų, o kartais ir nuo nacių okupacinių struktūrų rankų mirę rezistentai. Noreika yra toks rezistentas. Sovietai jį nukankino ir nužudė 1947 metais. Kaip toks jis yra sovietų vykdyto lietuvių tautos genocido auka. Europos Žmogaus Teisių Teismas (kaip ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) yra įsigaliojusiu sprendimu pripažinęs, kad sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas laikytinas lietuvių tautos genocidu, siekiant paveikti lietuvių tautos demografinę padėtį. Taigi žuvusių ginkluotos antisovietinės rezistencijos dalyvių juodinimas yra ne bet ko, o genocido aukų juodinimas. 

Save gerbianti valstybė neturėtų to leisti ar juo labiau skatinti, pati iš biudžeto finansuodama tokio šmeižto skleidimą. Save gerbianti valstybė turėtų visomis teisėtomis priemonėmis ginti savo patirto genocido aukų atminimą. Tiesą sakant, valstybė, kurią tarptautiniai teismai pripažįsta patyrus genocidą paprastai apie tai šaukia visam pasauliui, kad tas faktas nusėstų žmonijos sąmonėje, kad visi žinotų buvus lietuvių genocidą, kaip kad žino žydų, armėnų ar tutsių genocidą. Lietuva nieko panašaus nedaro. Lietuvos LRT pats lietuvių ir anglų kalbomis skelbia straipsnius, kuriuose be jokių įrodymų žmogžudžiais vadinamos ir selektyviai neigiamai pristatomos sovietų vykdyto genocido aukos. 

Tokiame kontekste Nacionalinis susivienijimas šią gegužę paskelbė viešą laišką dėl Lietuvoje vykdomos „minkštosios denacifikacijos“, t.y. bandymo išnaikinti lietuviškąjį nacionalizmą, tautinę istorinę atmintį, stabdymo. Ši denacifikacija, kitaip nei Ukrainoje, vykdoma tik propagandos ir socialinio spaudimo, šališko akademinio ir žiniasklaidos darbo priemonėmis. Beveik niekas išskyrus visokias tremtinių ir laisvės kovotojų organizacijas nedrįsta to deramai įvardyti. Bet šuns balsas į dangų neina. 

Nacionalinio susivienijimo viešame laiške teigiama, kad viešos abejonės dėl tautos didvyrių įamžinimo privalo būti paremtos nacionalinių ar tarptautinių teismų sprendimais. Nepagrįsti išpuoliai prieš rezistencijos dalyvius laikytini išpuoliais lietuvių tautos genocido aukas. Tą darantieji kaip tokie turėtų būti metodiškai viešinami. Kas reiškia, kad nei Klibanskis, nei Venclova negali tiesiog išstoti viešai su sovietų vykdyto genocido aukas šmeižiančiais teiginiais ir be jokio teismo sprendimo reikalauti didvyrius paskelbti žmogžudžiais, o jų viešo įamžinimo ženklus pašalinti. Nori tą padaryti? Reikėtų teismo pripažintų įrodymų. Neturi? Susilaikyk nuo šmeižto. Kad žodžiai pagaliau pradėtų kažką reikšti, o žmonės už juos atsakyti. 

Mano galva, labai geras pasiūlymas, Foti knygos ir kito tarptautinio Lietuvos juodinimo fone itin aktualus. 

P.S. LRT pašnekovas Klibanskis net nežino, kad Vilniuje nėra jokio paminklo („monument“) Jonui Noreikai, nors viešai ragina jį pašalinti. Vilniuje yra tik atminimo lenta, o ir ta pakabinta merui besipriešinant. Tai detalė, bet rodanti visišką nesigaudymą temoje, kuria kalbama. Net propagandą galima kurti kokybiškiau.

Susiję

Vytautas Sinica 379175849949146454

Rašyti komentarą

emo-but-icon

item