Nacionalinis susivienijimas. Atviras laiškas dėl vykdomos „minkštosios denacifikacijos“ sustabdymo

Rusijos karinė agresija Ukrainoje negrįžtamai pakeitė ne tik geopolitinę bei saugumo padėtį pasaulyje, bet ir daugelio šalių požiūrį į Rus...

Rusijos karinė agresija Ukrainoje negrįžtamai pakeitė ne tik geopolitinę bei saugumo padėtį pasaulyje, bet ir daugelio šalių požiūrį į Rusijos valstybę ir jos visuomenę. Žvėriškus nusikalstamus prieš civilius gyventojus Ukrainoje Rusija pavadino „denacifikacija“  ir „deukrainizacija“.  

„Denacifikacija“  ir „deukrainizacija“  

Tinklalapyje RIA „Novosti“ (naujienos), reprezentuojančiame Rusijos politinę doktriną, publikacijoje „Ką Rusija turėtų padaryti su Ukraina“, išsamiai išaiškinta, kaip Rusijos „denacifikuos“ Ukrainą:  <Denacifikuojama šalis negali būti suvereni.  „Denacifikacija“ – tai priemonių kompleksas, skirtas nacifikuotai gyventojų masei <…>. Teisinga bausmė šiai gyventojų daliai <…> suteikti jiems neišvengiamus sunkumus…<…> gyventojų masės denacifikacija yra perauklėjimas, kurio pasiekiama <…> represijomis <…> griežta cenzūra <…> būtinai ir kultūros bei švietimo sferose <…>. Denacifikacijos trukmė niekaip negali būti trumpesnė nei viena karta. Pavadinimas „Ukraina“ negali būti išsaugotas<…> valdžios viršūnė turi būti likviduota <…> aktyviai ir pasyviai ją palaikantieji veiksmais ir neveikimu, turi patirti karo sunkumus <…> Rusija turi perimti <….> įstatymų leidybos kontrolę, turi būti <…>sukurtas tribunolas<…> tam reikės pastovaus rusų karinio buvimo jos teritorijoje.

Praktikoje  Rusijos „denacifikacijos“ ir „deukrainizacijos reikšmę atsiskleidė išlaisvinti Bučos, Irpino bei kiti Ukrainos miestai ir gyvenvietės su masinių civilių žmonių sunaikinimo kapavietėmis. „Denacifikacija“ reiškia civilių gyventojų žudynes, represijas, prievartą ir reikalavimą ukrainiečiams atsisakyti savo tautybės, kalbos ir kultūros, o  „deukrainizacija“ – visišką Ukrainos valstybės likvidavimą ir ukrainiečių tautos sunaikinimą.

Baltijos šalių parlamentai Rusijos civilių gyventojų skerdynes Ukrainoje paskelbė genocidu. Europos šalių lyderiai vengia aiškaus agresorės veiksmų įvertinimo, kartu demonstruodami, jog šių valstybių ekonominiai interesai daug svarbesni už rusų armijos naikinamus Ukrainos miestus ir žmones. Pastarajai atlaikius dviejų mėnesių agresorės antpuolį, kai kurie jų (Prancūzijos, Vokietijos, Italijos bei kt.) ėmė viešai nuogąstauti dėl galimos Ukrainos pergalės, esą Rusija gali patirti pažeminimą, kuris neva sukeltų naujus geopolitinius iššūkius.

Vakarams nuolat apgailestaujant ir smerkiant agresorę, dalijant pažadus skelbti jai naujas sankcijas, kartu sabotuojant tiekimą karinės ginkluotės, įgalinančios ukrainiečius išvengti jiems suplanuoto tragiško likimo, Rusija paskelbė  „denacifikuosianti“  Lenkiją, po kurios neabejotinai sektų Baltijos šalių eilė. Žinant ES valdančiojo elito neigiamas nuostatas Rytų Europos valstybių atžvilgiu, Lietuva negali puoselėti iliuzijų, kad Rusijos užpuolimo atveju, Vakarų Europos valstybių lyderių laikysena esmingai pasikeistų. Tai patvirtina ir pastarųjų dienų signalai, kad Vakarų partneriai jau nemato reikalo ginti Baltijos šalių taip, kaip jos to norėtų.

Lietuvos „denacifikacija“

Kita vertus, „denacifikacija“ Lietuvoje pradėta žymiai anksčiau, o invazija Ukrainoje  suteikė šiam hibridiniam karui naujus užmojus. Lietuvos „denacifikacija“ Rusijai pirmiausia reiškia siekį sunaikinti mūsų šalies žmogiškojo sąmoningumo tipus ir formas, eliminuojant  „sąmoningumo nešėjus“ ar bent juos identifikuojant, kad pradėjus  karą dėl teritorijos, ji galėtų nepriimtinus „sąmoningumo tipų nešėjus“  fiziškai sunaikinti karinėmis ir policinėmis priemonėmis (žr. nulin­ė hibridinio karo fazė: propagandinis pasirengimas įsiveržimui [1]).

Nėra atsitiktinumas, kad Rusija nacistais, banderovcais ir fašistais vadina Ukrainos nacionalinius savigynos junginius („Dešinysis sektorius“, „Tornado“ „Azov“ batalionas ir kt.), taip pat visus visuomeninius darinius ir fizinius asmenis,  kurie saugo ir laisvina Ukrainos Respublikos teritoriją nuo Rusijos okupacijos, nes analogiškai nacistais ir fašistais Rusija jau daugelį metų vadina Lietuvos pokario partizaninio pasipriešinimo ir laisvės kovų dalyvius. Ypač nuožmiai yra puolamas 1941 m.  Birželio sukilimas, kuris paneigė melą apie Lietuvos savanorišką įstojimą į SSSR.  Padedama vietinių naudingų idiotų, pasitelkdama abejotinos biografijos šalies istorikus, KGB archyvų dokumentų klastotes, sovietinėse represinėse struktūrose tarnavusių ar kitu būdu su jomis susijusių asmenų parodymus bei korumpuotus publicistus (R.Vanagaitė) ir netgi užsienyje gyvenančius Lietuvos laisvės kovų didvyrių giminaičius (S.Foti), Rusija nuosekliai mėgina įgyvendinti tikslą pačių lietuvių rankomis ir oficialiu Lietuvos valstybės lygmeniu pripažinti, kad 1941  m. Birželio sukilimas buvo nacių kolaborantų ir žydšaudžių ginkluotas maištas prieš buvusią ,,teisėtą“ SSRS valdžią, o tikrieji Lietuvos patriotai esą buvo SSRS uoliai tarnavusi ir padėjusi sunaikinti valstybę 1940 m. suformuota išdavikų ir kolaborantų ,,liaudies vyriausybė“. Analogiškai ji teigia, neva Lietuvos Sąjūdis, Kovo 11-ąją įgyvendinęs Lietuvos nepriklausomybės siekį, yra SSRS pertvarkos ir demokratizavimo sąlygomis atgimusio fašistinio ir nacistinio antisovietinio judėjimo idėjų paveldėtojas ir jo politinių siekių įgyvendintojas, siekęs ,,neteisėtai“ atskirti prie SSRS ,,savanoriškai“ prisijungusią Lietuvos valstybę.

Dėl valstybės vadovų neatsparumo Rusijos propagandai

Dera pripažinti, kad rusiškoji Lietuvos „denacifikacija“ yra paveikusi dalį mūsų politikų ir visuomenės sąmonę. Šalies viešojoje erdvėje  nuosekliai yra trinama tikroji 1941 m.  Birželio sukilimo Lietuvos valstybingumui reikšmė – oficialiu valstybės lygmeniu vengiama rengti Sukilimo paminėjimo iškilmes, nors ir nedraudžiama, tačiau viešose erdvėse neleidžiama statyti jokių paminklų ar įrengti atminimo lentas sovietinių okupantų nužudytiems Birželio sukilimo  dalyviams  ir kt. Šio ypač reikšmingo Lietuvai istorinio tarpsnio atžvilgiu šalies vadovai užima dviprasmę poziciją: teoriškai pripažindami Birželio sukilimo  svarbą Lietuvos valstybei, jie kartu nedaro žymesnių kliūčių šiam Birželio sukilimui diskredituoti –  viešai jie niekada nėra pareiškę jokių protestų prieš šią Rusijos vykdomą propagandą.

 Dviprasmis valstybės vadovų elgesys pasireiškia ir Lietuvos pokario partizanų pasipriešinimo atžvilgiu:  Europos Žmogaus Teisių Teismas  (EŽTT) 2019 m. kovo 12 d. paskelbė sprendimą byloje Drėlingas prieš Lietuvą, kuriame pripažinta, jog sovietų okupantų vykdytas sistemingas Lietuvos partizanų naikinimas gali būti laikomas lietuvių tautos genocidu [2]. Tiek šalies Konstitucinis Teismas (KT), tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) išaiškino, kad Lietuvos partizanai „buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip nacionalinės, etninės grupės, dalis“, o SSRS represijos buvo nukreiptos prieš aktyviausią ir reikšmingiausią lietuvių tautos dalį, apibrėžtą nacionaliniais ir etniniais požymiais. LAT yra nustatyta, kad Lietuvos gyventojų naikinimas turėjo tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams ir Lietuvos išlikimui, kad šalies partizanai, jų ryšininkai ir rėmėjai buvo reikšminga lietuvių tautos, kaip saugomos nacionalinės, etninės grupės, dalis, ir ši nacionalinės, etninės grupės dalis turėjo esminę įtaką lietuvių tautos išlikimui, buvo labai svarbi siekiant apsaugoti ir ginti lietuvių tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę. Tokiu būdu Lietuvos partizanų naikinimas tiek pagal tarptautinę teisę (Genocido konvencijos II straipsnį), tiek pagal BK 99 straipsnį vertintinas kaip genocidas.

Nepaisant minėtų aukščiausių Europos ir nacionalinių teismų išvadų, šalies vadovai netrukdo privatiems asmenims remtis suklastotais faktais ir skleisti melą apie Lietuvos laisvės kovų didvyrius, juodinti pokario partizanų pasipriešinimą, antrinant Rusijos propagandai, esą tai buvo nacių ir fašistų siautėjimas. Pvz., Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė visus kaltinimus tarpukario Lietuvos karininkui, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyviui, 1947 metais sovietų okupantų sušaudytam Jonui Noreikai, tačiau Medininkų žudynių minėjimo išvakarėse, baukščiai pritariant šalies vadovams, sostinės mero pavedimu nuo Vrublevskių bibliotekos pastato sienos buvo nuplėšta šio didvyrio atminimo lenta.

Analogiškai be teismo sprendimo, nepaisant visuomenės protestų sostinės saujelė „denacifikatorių“ panaikino Lietuvos diplomato, pulkininko, Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) įkūrėjo vardu pavadinta Kazio Škirpos alėją, pakeisdami ją į Trispalvės alėją.  Remiantis abejotino istoriko samprotavimais primygtinai kurstoma nugriauti paminklą Ukmergėje prieškario Lietuvos karininkui, Vyčio apygardos partizanų vadui Juozui Kirkšatponiui – Lietuvos didvyriui, 1945 metais žuvusiam Lėno miško mūšyje su sovietų okupantais, kuriam 2002 m. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu suteiktas pulkininko laipsnis (po mirties). Panašių išpuolių prieš Lietuvos valstybingumą ir šalies istorinę  atminti ypač padaugėjo Ukrainos karo išvakarėse.

Valstybės institucijų ir žiniasklaidos vaidmuo „denacifikuojant“ Lietuvą

Rusijos „denacifikavimo“ propagandai sąmoningai/nesąmoningai uoliai talkina kai kurie šalies žiniasklaidos  darbuotojai bei valstybės institucijų tarnautojai. Antai š. m. kovo 22 d. „Žinių radijo“ laidoje dalyvavęs Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkas Audrys Antanatis pranešė, kad neįvardinti ministerijų pareigūnai mėgina  panaikinti Konstitucijos 14 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos Respublikoje valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Kovo 29 d. Teisingumo ministrė E. Dobrovolska pateikė Seimui svarstyti „Asmens tapatybės kortelės ir paso įstatymo“ 5 straipsnio pakeitimo pataisą, kurioje skubos tvarka mėginta pašalinti iš galiojančių įstatymų ir teisės aktų kliūtis Lietuvos dokumentuose asmens duomenis rašyti nelietuviškai [[3]].Prieš tris dešimtmečius analogiškus planus puoselėjo Kremliaus parankiniai – Šalčininkų ir Vilniaus krašto autonomininkai, siekę Šalčininkų ir Vilniaus regionuose panaikinti  valstybinį lietuvių kalbos  statusą, įtvirtinti  juose dvikalbystę ir paskelbti šių regionų autonomijas. Paradoksalu, tačiau dėl šių negyvendintų autonomininkų planų vyksta atviros derybos šių dienų Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Seime. Ši aplinkybė neleidžia manyti, kad lietuvių kalbos valstybinio statuso šalies regionuose naikinimo tikslai nesutampa su Rusijos puoselėjamais Lietuvos „denacifikavimo“ tikslais.

Dėl „nacizmo“ ir „fašizmo“ Lietuvoje

Dar prasidedant karui Ukrainoje, vedami materialinių motyvų (tenkindami finansuojamuose projektuose keliamus reikalavimus) nemažai istorikų, politikų ir propagandos darbuotojų be atrankos pradėjo klijuoti nacių ir fašistų etiketes žymesniems Lietuvos laisvės kovų dalyviams ir pokario partizaninio pasipriešinimo didvyriams. Prasidėjus karui šių asmenų elgesys tapo atsargesnis, tačiau „nacistų“ ir „fašistų“ paieškų šalyje nesumažėjo. Gal per neapdairumą, apžvalgininkas V.Bruveris, š. m. kovo 7 d. portale delfi.lt  Mariupolį ginantį Azovo pulką, pavadino „nacionalistais ir neonacistais“, taip atkartodamas Kremliaus „denacifikacijos“ ir „deukranizacijos“ teiginius, nors būtent šio pulko kovotojai Ukrainoje yra pripažinti karo didvyriais, o pats pulkas yra visos Ukrainos nacionalinis pasididžiavimas [4]. Daugelis partinių apžvalgininkų  „nacių“ medžioklę Lietuvoje vykdo tiesiogine prasme, sąmoningai painiodami nacionalumą su nacionalizmu, patriotizmą ir asmens nacionalinį pasididžiavimą su nacizmu ir fašizmu,  piliečius, bent kiek puoselėjančius nacionalinės savigarbos principus, skelbdami naciais ir fašistais. Ypač nacių etikečių klijavimu tėvynainiams išgarsėjo partiniai apžvalgininkai Bernardas Gailius, Virgis Valentinavičius, Rimvydas Valatka, Marius Laurinavičius, Indrė Makaraitytė ir kiti. Pastaroji  pranokdama save publikacijoje  „Naciukų Lietuva“  su žydšaudžiais sutapatino netgi tuos, kurie nepritaria LGBT propagandai („Tie žydai, net ir į duobes suversti, vis tiek sugeba reikalus gadinti doriems tradicinių vertybių gynėjams“. Nes „naciukų“ retorikos ir demagogijos užtvindytoje Lietuvoje, kurioje žydų seniai nebėra, liko susitvarkyti tik su LGBT. [5]). Tačiau atkartodami Rusijos propagandos klišes šie asmenys pamiršta faktą, jog būtent ukrainiečių nacionalinis pasipriešinimas sustabdė Ukrainos okupaciją, o ukrainiečių aukštos nacionalinės savimonės dėka Baltijos šalys ką tik išvengė rusiškojo fašizmo teroro ir naujos Rusijos okupacijos. Pastaroji aplinkybė atskleidžia Lietuvos valstybei  itin pavojingą partinių žiniasklaidos apžvalgininkų angažuotumą, jų nusikalstamai neatsakingą požiūrį į šiuo metu vykstančius geopolitinius procesus ir kiekvieno šių apžvalgininkų asmeninį politinį ribotumą.

Neramina aplinkybė, kad Lietuvai iškilusio egzistencinio  pavojaus akivaizdoje dalis šalies politikų ir visuomenės nuomonės formuotojų, įskaitant  nacionalinį transliuotoją ėmė dar labiau sėti nesantarvę ir nesusikalbėjimą tarp žmonių, skiepyti šiems neviltį ir susipriešinimą. Prasidėjus karui Ukrainoje, užuot konsolidavę visuomenę, Laisvės partijos veikėjai pradėjo primygtinai siūlyti visuomenę erzinančius ir skaldančius įstatymų projektus (dėl narkotikų  įtiesinimo, alkoholio vartojimo suvaržymų panaikinimo, Stambulo konvencijos ratifikavimo, elektros kainų didinimo, pavadinto rinkos liberalizavimu ir kt.), sąmoningai žlugdydami žmonių patriotizmą ir lojalumą valdžiai,  be kurių, kaip rodo Ukrainos patirtis, yra neįmanomas rimtesnis pasipriešinimas galimai Rusijos agresijai.  Paminėti veiksmai absoliučiai sutampa su Rusijos tikslais suskaldyti visuomenę, „išvalyti“ „nacifikuotą“ lietuvių tautą ir likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Galutiniai Rusijos veiksmai užėmus Lietuvos teritoriją būtų karinėmis ir policinėmis priemonėmis fiziškai sunaikinti „nepriimtinus sąmoningumo tipų nešėjus“, kuriuos Lietuvos propagandistai vadina naciais ir fašistais.

Todėl esamomis aplinkybėmis politinės partijos „Nacionalinis suvienijimas“ suvažiavimo dalyviai reikalauja:

  1.  Lietuvos valstybės  vadovus ir Lietuvos atstovus tarptautinėse institucijose ryžtingai reikalauti i Europos Sąjungos valstybes teikti Ukrainos valstybei maksimalią  karinę ir humanitarinę pagalbą, aprūpinti ją tinkamais moderniais ginklais, dislokuoti šioje šalyje taikos palaikymo pajėgas.
  2. Reikalauti, kad būtų pašalintos kliūtys ir supaprastintos biurokratinės procedūros priimant Ukrainą į ES.
  3. Nedelsiant gražinti į mokyklų ir švietimo įstaigų mokymo programas karinį-patriotinį mokinių ugdymą, kuris apimtų besimokančiųjų pilietiškumo, pareigos, atsakomybės, patriotinių ir socialinių nuostatų, tautinio tapatumo jausmo, motyvacijos ugdymą, prisirišimo prie istorijos ir tautinių tradicijų stiprinimą, fizinį lavinimą, skatinimą įsitraukti į savanorišką veiklą, susijusią su šalies gynyba, asmens savisaugos, saugaus elgesio, sveikos gyvensenos ir pirmosios pagalbos dalykus.
  4. Lietuvos Respublikos Vyriausybę nedelsiant parengti visuomenės sutaikymo ir pilietinio sutelkimo programą, apimančią tarpusavio neapykantos viešojoje erdvėje suvaldymą, šalies Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, žmonių teisių ir laisvių saugojimą, teisingumo pagarbos savo piliečiams  stiprinimą, bendrojo gėrio apsaugą ir atskirų visuomenės grupių savanaudiškos veiklos ribojimą.
  5. Uždrausti nacionalinio transliuotojo laidose bet kokią šalies piliečių supriešinimo propagandą,  finansinėmis priemonėmis skatinti žiniasklaidą skelbti patriotinio ugdymo programas, su žmonių atjautos ir santarvės ugdymo pavyzdžiais, mokančias vystyti žmonių gebėjimus kolektyviai priešintis galimoms agresijos grėsmėms.
  6. Stabdyti bet kokias visuomenę kiršinančias inciatyvas ir įstatymų projektus, ypač skatinančius narkotikų įteisinimą, alkoholio vartojimo apribojimų mažinimą, žmogaus lyčių tiražavimą, perdėtą abortų, kontracepcijos ir kitokių mirties kultūros atmainų propagandą, kuri nukreipta žmonių kiršinimui ir neapykantai, nuteikiant juos prieš demokratiškai išrinktą valdžią, tarnaujančią Kremliaus ardomajai veiklai Lietuvoje.
  7. Privalomai įtvirtinti Lietuvos švietimo sistemoje jaunimui programas, perteikiančias istorines žinias apie laisvojo pasaulio demokratijos sampratą, sudėtingą Lietuvos pokario laikotarpį ir Lietuvos rezistenciją bei jos formas.  Skirti švietimo įstaigoms pakankamą finansavimą supažindinant visuomenę su svarbiais istoriniais tyrimais, išsaugančiais istorinę lietuvių tautos ir valstybės atmintį.
  8. Gražinti valstybėje deramą pagarbą  ir rūpestį Lietuvos laisvės kovų ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių atminimui, Tautos didvyrių bei režimo aukų, įskaitant Jono Noreikos, Kazio Škirpos ir kitų 1941 m. Birželio Sukilimo dalyvių įamžinimui.
  9. Drausti bet kokį nepagrįstą Tautos didvyrių menkinimą ar juodinimą. Abejonės dėl Tautos didvyrių įamžinimo, jų paminklų, atminimo lentų šalinimo, gatvių, skverų ir kitų viešųjų erdvių keitimo,  gali būti šalinamos tik nacionalinių teismų arba ES teismų sprendimais. Nepagrįsti išpuoliai prieš Lietuvos partizaninio pasipriešinimo dalyvius turi būti vertinami kaip išpuoliai prieš  lietuvių tautos genocido aukas.
  10. Viešinti ir populiarinti sąrašą žmonių (politikos, mokslo ar propagandos veikėjų), metodiškai šmeižiančių menkinančių ar talkinančių nepagrįstam Lietuvos laisvės kovų ir pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyvių šmeižtui, Tautos didvyrių bei režimo aukų, įskaitant Jono Noreikos, Kazio Škirpos ir kitų 1941 m. Birželio Sukilimo dalyvių menkinimui.

Esame įsitikinę, kad Lietuvai iškilusios grėsmės akivaizdoje žmonių savisauga ir politinė valia nugalės. Tikime, kad šiuo metu vyraujančią kolektyvinę apatiją pakeis visuomenės susitelkimas ir gebėjimas priešintis galimai grėsmei. Tačiau privalome suvaldyti priešiškų jėgų sėjamą žmonių tarpusavio neapykantą, atstatyti sunaikintus bendrystės ir bendradarbiavimo saitus, siejusius lietuvius ir šalyje gyvenančias tautas atgaunat Lietuvos nepriklausomybę 1990-aisiais. Šiuo itin pavojingu laikotarpiu raginame politines partijas, politikus ir žiniasklaidos atstovus prisiimti atsakomybę už valstybės likimą, už žmonių ateitį ir jų saugumą, tarnauti ne savanaudiškiems tikslams, o santarvės, lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės išsaugojimo labui. Ukrainos tauta tapo aukštos visuomeninės politinės sąmonės, santarvės ir tvirtumo pavyzdžiu visoms Europos tautoms. Tai pavyzdys ir mums siekiant išlikti ir išsaugoti Lietuvos valstybę.

Patvirtinta politinės partijos Nacionalinis suvienijimas suvažiavime Vilniuje, 2022 m. gegužės 21 d.

 

Susiję

Nacionalinis susivienijimas 6107965954093308234

Rašyti komentarą

  1. Anonimiškas2022-05-22 19:13

    Geri akcentai. Tiesą sakant, pribrendo reikalas - laukiau panašaus turinio teksto.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2022-05-22 20:38

    Niekada nemaniau, kad NS taip nusikliedės ...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Anonimiškas2022-05-22 20:59

    Seniai reikėjo tokio taiklaus išpuolio prieš Kremliaus agentūrą Lietuvoje. Vatnikai, paleckininkai, maršistų lyderiai - seniai žinoma 5-oji kolona. Bet čia pasiekiama 6-oji kolona, apsiraizgiusi valdžios koridoriuose...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

item