Leonas Milčius. Išduoti Sąjūdžio pažadai ir vertybės

J. Vaiškūno (Alkas.lt) nuotrauka 

www.alkas.lt

Manau kad teisėtai 2022-ųjų metų sausio 18 d. senesnieji dori sąjūdiečiai galės žymėti su juoda juostele.

Tik taip ją bus galima prisiminti, kai dabartinis Seimas, tą dieną priėmė Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose įstatymą.

Nors kiek atsakingiau mąstančiam politikui, nesunku būtų suprasti galimas pavojingas pasekmes ateityje. Juk tai beveik patenkino pusę tų reikalavimų, kuriuos mums 1990-1991 metais kėlė „jedinstava“ ir lenkų „autoniminkai“.

1990 metais rinkimuose į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą ėjome tikrai su gražia, lietuvių tautai ir visai valstybei daug žadančia programa. Argi mes tada būtume laimėję rinkimus, jeigu būtume sakę, kad pradžiai įteisinsime nors tris raides, kad lenkai ir kiti kitataučiai galėtų savo pavardes dokumentuose rašyti ne visomis lietuviškomis raidėmis. Ne, tikrai būtume buvę nušvilpti.

Trumpai prisiminkime kokiais keliais žadėjome eiti, kokius darbus padaryti nors viename bare, kultūroje. Juk tai taip svarbu tautai ir visai valstybei išlikti, stiprėti. Štai jie:

• Visapusiškai ugdyti Lietuvos tautinę kultūrą ir saugoti jos savitumą.

Kažin ar ją pakankamai ugdome, kai įvairios televizijos gal net pusę dainų koncertuose, įvairiose laidose brukte bruka anglų kalba. Būtų įdomu, jei nors kokia meninė laida būtų surengta ir kitų Europos Sąjungos tautų kalbomis, pvz., graikų, italų, ispanų, prancūzų, čekų ir pan., bet ne – tik anglų. Tautinė kultūra gal dar galima pasidžiugti tik vienoje kitoje laidoje kaip „Duokim garo“, „Mūsų miesteliai“, „Daiktų istorijos“, „Ryto suktinis su Zita Kelmickaite“.

Bet ar ilgai ir jos išsilaikys? Juk susikūręs pseudo elitas labai dažnai jų kūrėjams, vedėjams nevengia negailestingos, pagiežingos kritikos.

• Remti visuomenės, jos organizacijų ir Bažnyčios pastangas ugdyti dorovę, blaivybę ir pilietinę atsakomybę.

Kažin, ar kas dar gali būti daugiau nuo tų pažadų nutolę, negu tai, kas dabar stumte stumiama įteisinti per įvairias konvencijas, dalinius narkotikų legalizavimus ir kitas veidmainystes?

• Įtvirtinti valstybinę lietuvių kalbą įstaigose ir viešajame gyvenime.

Galima būtų tik paskaičiuoti kokia kalba kokių įstaigų, įmonių ir reklamų yra dabar Lietuvoje daugiau. Dabar galės ateiti koks nors gyventojas iš rytų Lietuvos, trinktelti ant stalo savo pasą darkyta lenkų kalba ir valdininkai turės laužyti liežuvius, kompiuterius ir kitą kanceliarinę įrangą bei giliai atsidusti. Atsiras ir kitos tautinės mažumos, kurios sakys – kuo mes blogesnės. Galėtų nesnausti ir žemaičiai, jei taip darkytis jau galima rytinėje Lietuvos dalyje, tai kuo blogesni žmonės gyvenantys jos vakarinėje dalyje?

• Panaikinti cenzūrą, valstybinį ir partinį monopolį masinės informacijos priemonėms.

Na, kaip sako – gal pirštais nereikia rodyti, kam daugiausia tarnauja mūsų nacionalinis radijas ir televizija, kokios partijos interesai ten ginami. Net mūsų gerb. Prezidentas jeigu ten ir minimas, tai dažniau tik su minuso ženklu. Toli ieškoti nereikia, neseniai žurnalistė N. Pumprickaitė tai dar kartą nuogu tekstu patvirtino.

• Visokeriopai remti švietimą, mokslą, kultūrą, laikyti tai itin reikšminga valstybės pareiga.

Gal nepakanka ramstyti, kaip kokiais pagaliais griūvančią sieną, o ant esamų istorinių, tradicinių, kultūros pamatų pastatyti visą rūmą, tvirtovę, kuri šimtmečiais nesugriūtų. Kažin, kas paskelbs duomenis, kiek per pastaruosius dešimtmečius buvo jungta ir perjungt, t.y sunaikinta aukštųjų ir kito lygio mokyklų miestuose, kiek buvo pastatyta ir kiek uždaryta kaimo mokyklų, kultūros įstaigų? Netikiu, kad kas nors tuos skaičius dabar paskelbtų.

• Puoselėti ir remti lietuvybę etnografinėje Lietuvoje, taip pat Mažojoje Lietuvoje ir išeivijoje.

Jeigu kas ir puoselėjo, tai tik ten gyvenantys vietiniai lietuviai. Padėka ir garbė jiems. Manau, kad Lietuvos Vyriausybių parama, kaip buvo taip ir liko, greitai nusėdusiu skystu rūku. O gal buvo, tik ne tiems ir ne ten.

Daugiau gal neverta net vardinti. Ir taip aišku, gražūs buvo pažadai, buvo gražūs ketinimai. Bet mistiniu grožiu ilgai laimingas nebūsi, lietuvių tauta taip pat. Būtų gerai, kad atsirastų politinė jėga, kuri ryžtųsi viską pradėti iš pradžių.

Ir ne pažadais, programomis bet ryžtingais darbais. Atsiranda politikų,  kurie tuos asmenis, kurie nesutinka į lietuvišką raidyną per prievartą įgrūsti svetimas raides, vadina „krasnuchomis“.

Labai gaila, kad mūsų iškovotos nepriklausomybės laikais tarsi atsirado nauja kūrybos sritis – prasivardžiavimas.

Galbūt, kas negražu vaikams, tinka kai kurių politinių agitatorių ir pigių pramogų verslo atstovams. Gal ir marškinėliai kokie nors su tokiu pavadinimu bus pagaminti, tada man tiks.

O dabar prašau tik vieno – skirkimės, kurie balsavote už tą antilietuvišką, tautai žalingą įstatymą, už jį agitavote ir kitaip palaikėte.

Nebūsiu jums draugu, tikrai nebūsiu. 

Atsibusk, lietuvi, atsibusk!

Autorius yra Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atkūrimo Akto signataras