Vytautas Sinica. Elitizmas

Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas

Prezidentūra užsakė ir paskelbė rezultatus visuomenės apklausų keliais pastaruoju metu politikų ir žiniasklaidos plačiai linksniuojamais klausimais apie rinkimų sistemą (Prezidento ir Seimo) ir apie šeimos politiką (partnerystė ir Stambulo konvencija). Visais klausimais visuomenės nuomonė buvo didele persvara nepalanki valdančiųjų siūlymams. 

Negalima ignoruoti konteksto, kuriame atliktos apklausos. Prezidentas jau kurį laiką yra politinio karo būsenoje su valdančiaisiais. Pastarieji, ypač konservatoriai, nuolatos viešai svarsto galimybes apriboti jo galias. Skandalingiausias ėjimas buvo idėja apskritai pakeisti tiesioginius Prezidento rinkimus į tvarką, kai Prezidentą rinktų Seimas. Konservatorius akivaizdžiai palaiko dauguma apžvalgininkų. Spaudimą patiriantis Prezidentas pagrįstai ieškojo naujos atramos ne tik savo politinėms pozicijoms, bet ir savo institucijos svarbai ir įtakai apginti. Paviešinant apklausas rasta kaip tik tokia atrama – visuomenės požiūrio gynėjo nuo prieš visuomenės požiūrį einančios daugumos vaidmuo. Tiesioginis prezidento rinkimas visuomenės akyse suteikia tam pagrindą. 

Apklausos atskleidė, kad Stambulo konvencijos ratifikavimui pritaria vos 22, nepritaria 48 procentai respondentų, net 29 procentai neturi nuomonės. Daug neapsisprendusiųjų nieko keista, nes klausimas sudėtingas, pats konvencijos pavadinimas neatskleidžia jos turinio. Aiškesnę nuomonę visuomenė turi vienalyčių partnerysčių klausimu: 70 procentų nepritaria, 20 procentų pritaria ir tik 10 neturi nuomonės. Apibendrintai, visuomenės nuomonė ryškiai konservatyvi. 

Rinkimų klausimais visuomenė itin vieninga: 90 procentų pasisako už tiesioginius merų rinkimus, 95 procentai – už tiesioginius prezidento rinkimus. Pasisakyta ir dėl Seimo rinkimų: 27 proc. norėtų dabartinės mišrios rinkimų sistemos, 64 proc. – tik „tiesioginių“ rinkimų, turint galvoje rinkimą vienmandatėse. Valdančiųjų siūlomus rinkimus tik pagal partijų sąrašus palaikytų 2 procentai žmonių. Pagaliau klausta ir apie Lietuvos atstovavimą Europos Vadovų Taryboje. 56 procentai yra už tai, kad Lietuvą toliau atstovautų Prezidentas, 19 – už tai, kad jį pakeistų premjerė, 25 procentai neturi nuomonės – daug, nes tai ir vėl sudėtingesnis klausimas. Visais šiais klausimais visuomenė pasirodė esanti griežtai prieš valdančiųjų siūlymus.

„Elito“ kritika apklausoms

1) „Apklausomis skaldoma visuomenė“. Galima drąsiai teigti, kad žiniasklaida, politologai ir valdantieji politikai Prezidentūros apklausas sutiko daugiausiai kritiškai. Galima išskirti tris pagrindines kritikos tezes. Keisčiausia jų: apklausomis skaldoma visuomenė. Iš tiesų visuomenėje egzistuoja skilimai vertybiniais klausimais, nes nesutarimas tarp daugumos visuomenės vertybinių nuostatų ir progresyvios mažumos, turinčios valdžią, nuostatų yra labai ryškus. Šis skilimas yra nepriklausomai nuo to, ar atliekamos apklausos. Ką iš tiesų norima pasakyti tokia kritika, tai kad geriau, kai tas skilimas nematomas, neturi atgarsio žiniasklaidoje ir į jį nereikia atsižvelgti politikams. Nes kai reikia atsižvelgti, skilimas įgarsintas ir tampa politine problema. Prezidentas taigi įgarsina objektyviai egzistuojantį skilimą. Kritikai sako – tegu jis būna tyliai, kad būtų paprasčiau priimti mažumos siūlomas pataisas. 

2) „Negalima klausti žmonių apie žmogaus teises“. Kita kritikų grupė teigė, kad „negalima klausti žmonių apie žmogaus teises“, kaip formulavo V. Raskevičius, arba dar tiesmukiau, „dauguma klysta“, kaip formulavo P. Gritėnas. Šioje grupėje buvo populiarūs lyginimai su juodaodžių teisėmis JAV ar balsavimo teisės suteikimu moterims. Esą, vėliau protingais atrodantys pokyčiai taip ir neateis, jeigu dėl jų galės spręsti įpročių ir tradicijų varžoma dauguma. Itin įdomu, kaip jaučiasi moterys, kai jų balsavimo teisė lyginama su homoseksualų teise kurti šeimas. Iš tiesų būtent apie žmogaus teises, t.y. vertybinius moralinius klausimus ir reikia visuomenės. Normalu, jog visuomenė negali priimti sprendimų didelio ekspertinio žinojimo reikalaujančiais techniniais klausimais. Tačiau visuomenė gali ir turi nuostatas principiniais klausimais įvairiose srityse, o šeimos politikos klausimai yra kaip tik tokie, kur XXI amžiuje susiduria vertybiniai skirtumai, o ne ekspertinės žinios. 

Tokie argumentai atspindi seną Vakarų kairiųjų liniją, jog žmogaus teisių klausimai yra ar bent turi būti anapus politikos, tiksliau anapus demokratinio sprendimų priėmimo. Kadangi žmogaus teisės itin jautri sritis, ji negali būti sprendžiama demokratiškai, nes taip suteikiamas šansas daugumos diktatūrai. Žmogaus teisių klausimus esą reikia spręsti teismuose arba jei ir parlamente, tai kiek įmanoma „ekspertiškai/technokratiškai“, o ne demokratiškai – atstovaujant visuomenę. Tai gudrus būdas apeiti akivaizdų visuomenių nepritarimą tam, jog vis naujus dalykus mėginama paversti žmogaus teisėmis. Vis ką nors nauja paskelbus žmogaus teise ir įtvirtinus įstatymu, visuomenei paliekama tiesiog susitaikyti su nauja realybe, prieštaraujančia visuomenės nuostatoms. Raskevičius tai įvardijo atvirai: „Nebuvo nė vienos valstybės, kuri priimdama įstatymus, suteikiančius tos pačios lyties poroms pripažinimą teisinį, turėtų palaikymą. Visą laiką visuomenės palaikymas seka po įstatymo priėmimo“. 

3) „Blogai suformuluoti klausimai“. Trečioji kritikų grupė smerkė klausimų formuluotes. Ši kritika būdinga visose šalyse ir visais atvejais, kai tik nepatinka apklausų rezultatai, todėl savaime neįdomi ir nestebina. Visgi žmogaus teisių gynėjos kaip B. Sabatauskaitė ar J. Juškaitė, pavyzdžiai, kaip turėtų būti klausiama, yra įspūdingas manipuliavimo pavyzdys ir todėl verti dėmesio. Jų teigimu, apie partnerystes esą reikėjo klausti įvardijant praktinę naudą partneriams, pavyzdžiui, paveldėjimo be notaro galimybę. Kas būtų klaidinimas, nes būtent tokius praktinius klausimus spręsti siūlo alternatyvus „bendro gyvenimo instituto“ siūlymas. Gi pati Partnerystė yra siūloma būtent dėl jai tarptautinėje teisėje užtikrinamo simbolinio „šeimos“ statuso. Analogiškai klaidinama ir dėl Stambulo konvencijos, apie kurią siūloma klausti, ar pritariame kovai su smurtu šeimoje. Gerai žinoma, kad ginčai dėl konvencijos yra ne dėl smurto šeimoje, o dėl translytiškumo normalizavimo šioje konvencijoje. Tokios atviru tekstu siūlomos manipuliacijos visuomenės nuomone rodo nepagarbą pirmiausiai pačiai visuomenei, bet taip pat ir požiūrį į demokratijos veikimą.

„Elitas“ bijo tautos. Ir jau seniai

Šiame kontekste sunku neprisiminti praėjusio dešimtmečio viduryje vykusių svarstymų, ar nereikėtų palengvinti referendumų rengimo. Lietuvoje egzistuoja vienas aukščiausių Europoje referendumo iniciavimo slenksčių, kai tam reikia net 10 procentų šalies gyventojų parašų. Svarstyti siūlymai šią kartelę mažinti nuo 300 tūkstančių, iki 100-150 tūkstančių. Tada, kaip ir dabar, dabartinės valdančios partijos buvo itin griežtai prieš referendumo kartelės nuleidimą. Argumentuota, jog Rusija gali manipuliuoti visuomene ir paveikti rezultatus. Argumentai, taikyti referendumo klausimu, taikyti ir visais kitais tiesioginės demokratijos klausimais.

Visas aptartas reakcijas ir požiūrį į apklausas, peticijas ir referendumus vienija bendra elitistinė nuostata, kad visuomenė yra netinkama spręsti valstybės valdymo klausimus. Paradoksaliai, netinkama spręsti net vertybinius klausimus, kuriems jokių specifinių žinių nereikia. Išimtis taikytina tik rinkimams, tačiau ir juose valdantieji neatsitiktinai siūlo kuo mažiau tiesioginio atstovavimo. Taip tarpusavyje susisieja iš pažiūros visai nesusiję Prezidentūros apklausų klausimai apie partnerystes ir apie rinkimus. Tikrasis apklausų iškeltas klausimas yra, ar ir kiek visuomenė gali dalyvauti pati spręsdama, pagal kokias normas gyventi, o ne suformuluotieji apklausoje. 

Gitano Nausėdos inicijuotos visuomenės apklausos buvo vertingos ir jam, ir visuomenei. Jam, nes sustiprino jo kaip tautos atstovo pozicijas kovoje su Seimo valdančiaisiais. Visuomenei, nes įgarsino jos pažiūras svarbiais klausimais. Tačiau dar svarbiau, jog apklausų paviešinimas kaip niekada anksčiau atskleidė elitistinį valdžios ir ją aptarnaujančių grupių niekinamą požiūrį į visuomenę kaip valdinius, o ne valstybės šeimininkus. Ši situacija gali pasimiršti kaip ir dauguma viešosios erdvės diskusijų. Tačiau Prezidentas gali ir, tiesą sakant, turi pareigą neleisti tam įvykti. Požiūrio į visuomenės vaidmenį valstybėje klausimas netikėtai ryškėja kaip esminė šios kadencijos Seimo ir Prezidento takoskyra. Požiūris, jog piliečiai reikalingi tik per rinkimus, jau labai plačiai atstovaujamas. Reikia atstovo ir požiūriui, jog piliečiai yra tikrieji valstybės šeimininkai.