Vytautas Radžvilas. Pirmieji įspūdžiai

Autorius yra vienas Sąjūdžio kūrėjų, VU profesorius, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas

Didysis šeimos gynimo maršas vertas išsamių apmąstymų ir kruopščios analizės. O kol kas – pirmieji įspūdžiai. Vingio parke įvykęs renginys svarbus jau vien tuo, kad tai didžiausia pilietinio protesto akcija per daugiau nei dešimtmetį. Ar tai tikro, o ne vienkartinio tautos pabudimo įrodymas, parodys artima ateitis, o lems daugiausiai akcijos organizatorių veiksmai. 

Pora dalykų reikalavo sprendimo iki maršo, reikalauja sprendimo ir toliau. Marše buvę žmonės džiaugėsi jutę Sąjūdžio mitingus primenančią dvasią. Sekant šia dvasia, organizatoriams visgi derėtų kaip ir Sąjūdžiui išviešinti visus organizacinės grupės narius, o ne mažumą jų, kaip yra dabar. Viešumas yra būtina sąlyga įgyti tvarų įvairias visuomenės grupes atstovaujančių piliečių pasitikėjimą ir nepalikti vietos šeimai priešiškos stovyklos insinuacijoms.

Antra, nenormalu, kad mitinge kalbėjo asmuo, leidęs sau sulyginti J. Noreiką-Vėtrą su A. Hitleriu. Teisingai kalbėta, kad šeima yra valstybės pagrindas, tačiau svarbus ir santykis su konkrečiu lietuvių tautos valstybingumu. Juk lietuvių šeimos gyveno ir augino vaikus ir būdamos svetimų valstybių valdiniais. Iš principo prigimtinę šeimą galėtų ginti ir okupantas. Tad Šeimų sąjūdžio sveikai plėtrai būtina būtina aiškiai ir nedviprasmiškai išsakyti požiūrį esminiu – Lietuvos valstybingumo klausimu. 

Geriausias lakmuso popierėlis, leidžiantis brėžti principines takoskyras tarp provalstybinės ir antivalstybinės orientacijų, yra būtent požiūris į 1941 m. birželio sukilimą ir pokario partizaninį pasipriešinimą. Artėjantis Sukilimo 80-mečio minėjimas yra unikali proga parodyti tą požiūrį. Šeimų sąjūdis neturėtų likti jam abejingas.

Gali pasirodyti, kad duodama pastaba „ne į temą“, nes maršas juk šeimos gynimo. Tai būtų tiesa, tačiau patys maršo organizatoriai toli ir įvairiomis kryptimis peržengė šeimos klausimo ribas, pasisakę tiek geopolitiniais, tiek karantino klausimais, o ypač pareikalaudami su šeimos politika nesusijusių ministrų atsistatydinimo. Jeigu kalbama apie viską ir tai nėra vienos temos akcija, labai svarbu, kad žmonės galėtų ją palaikyti jausdami aiškią provalstybišką laikyseną. 

Tai svarbu ir dėl kitos priežasties. Maršo rengėjai jau dabar LRT ir kitos sisteminės žiniasklaidos puolami būtent dėl savo prorusiškumo (LRT tyrimo nuoroda). Jeigu tęs veiklą, bus puolami ir toliau. Žinoma, galima mėgautis tiesiog besąlygiškai palaikančiųjų parama. Tačiau norint telkti visuomenę, perspektyvu yra tik išsklaidyti įtarimus ir tą daryti ne kalbomis apie savo praeitį, o konkrečia pozicija Lietuvai (ir Rusijai) aktualiais mūsų laisvės klausimais. Lietuvos labui belieka palinkėti LRT aptariamiems maršo organizatoriams išminties, šias neatidėliotinas problemas sprendžiant taip pat gerai, kaip kad išsprendė organizacinius maršo klausimus.