Rasa Čepaitienė. Karantinas II. Kinų pavasaris

Mindaugo Šernos nuotrauka 

Pirmoji dalis. Lyrinė

Šiuo metu per FB besiritanti vaikystės nuotraukų "iššūkio" banga iškėlė klausimą, ką viruso įbauginti internautai, patys to nenujausdami, jomis bando pasakyti? Galbūt atsakymas pakankamai paprastas: knisimasis šeimos nuotraukų albumuose, sukylančių prisiminimų lydima gražiausių vaizdų atranka ir jų kėlimas į socialinius tinkus, galiausiai, mėgavimasis draugų reakcija ir komplimentais tėra neįsisąmonintas noras šioje nepasiekiamoje saulėtoje ir saugioje praeityje bent trumpam pasislėpti nuo dabarties nerimo. Tačiau net ir tai gali būti naudinga. Ne vienas, kiek mačiau, įkelia savęs, mažiuko, švelniai prisiglaudusio prie močiutės ar išdidžiai sėdinčio šalia senelio, nuotrauką. Kas, jei ne ypatingas anūko-senelio ryšys daugumai mūsų tapo tuo besąlygiškos meilės ištekliumi, kurio prikaupę vėliau drąsiai einame per gyvenimą? O jų netekę jaučiamės negrįžtamai praradę ir dalelę savęs... Todėl dabar, stojus šiai negandai, cinikų "diedukų gripu" vadinamai, kuri, pagal statistiką, daugiausia grėsminga būtent vyresnio ir vyriausio amžiaus bei ligotiems žmonėms, prisiminkime, kad jų vietoje galėtų būti ir jūsų numylėta močiutėlė ar senelis bei pasistenkime elgtis atsakingai, atsižvelgdami ne tik, kaip įpratę, į savo poreikius ar įnorius, bet ir aplinkui esančiųjų saugumą.

Mano supratimu, šiaip gerai su epidemija besitvarkanti vyriausybė pačioje pradžioje padarė vieną klaidą, kurį, nors ir neprasilenkdama su tiesa, visgi turi nenumatytą ir nepageidautiną šalutinį psichologinį efektą. Turiu omenyje iš pat pradžių pradėjusią sklisti žinią, kad vienkartinės kaukės nuo užkrato neapsaugos, o virusas pavojingas tik vyresniems žmonėms, kas daugeliui jaunesniųjų leido atsipalaiduoti ir nesiimti jokių apsisaugojimo priemonių. Bet būtent šis nerūpestingumas gali kainuoti labai daug. Deja, Kinijos ir Italijos skaudžios patirtys rodytų, kad, priešingai stereotipiniam galvojimui, virusas gali sunkiai susargdinti ar net numarinti ir jaunus. Kiek galiu spręsti iš to, ką pastaruoju metu tenka skaityti ar klausyti koronaviruso ir epidemijų tema, geriau yra persisaugoti, nei vėliau kentėti nuo kvailo aplaidumo. Todėl išties verta maksimaliai vengti tiesioginių socialinių kontaktų ir internetu įsigyti patvaresnes, nei vienkartinės, arba pačiam pasidaryti ketursluoksnes marlines kaukes, tai visai nėra sudėtinga. Būtina viešumoje, ypač ten, kur daugiau žmonių, jas dėvėti, nepaisant visokių durnių ar nesusipratėlių badymo pirštais. Antai Kinija jau iš esmės įveikė koroną, tačiau TV reportažuose iš ten jūs beveik nepamatysite žmonių be kaukės. Kodėl tad naiviai tikimasi, kad dar tik atūžianti epidemijos banga privalėtų būti gailestinga būtent mums ?

Taip, nepaisant visų pliurpalų apie žmogaus teises, gerai žinome, kad vėlyvojo kapitalizmo stadijoje yra vertinami tik jauni, gražūs, seksualūs, visaip kaip lankstūs kūnai, o vyresnieji jau laikomi našta, nudėvėta ir niekam nebereikalinga atmata ir pertekliumi, kuris dargi, jokios grąžos neteikdamas, siurbia ir taip nustekentus socialinės rūpybos rezervus... Tačiau ši stichinė krizė mus visus verčia perkainoti savo vertybes, meta iššūkį pačiam mūsų žmoniškumui, reikalauja atsisakyti siaurai ekonominės žmogaus kaip vien pridėtinę vertę kuriančios ir prekes bei paslaugas vartojančios būtybės sampratos.

Karantinas, žinoma, yra išbandymas. Mūsų egoizmui, sąmoningumui, sveikam protui ir stabiliai psichikai. Pasilengvinti jį galime (čia pirmiausia planas sau) organizuodamiesi savo dieną iš anksto ir laikydamiesi kelių M taisyklės. Mankšta, Maistas (kalbu ne tik apie fizinį, tebūnie jis sveikesnis, jei įmanoma, pasninkiškas, pačių pagamintas, bet ir apie dvasinį, t.y. Maldą, arba tiems, kas labiau mėgsta - Meditaciją). Be galo svarbu šį laiką išnaudoti prasmingai, geriausia - Mokimuisi. Na ir last but not least - te visur mus lydi sąmoninga Meilė, nes nežinia, kada virusas pasišauks, ir, neduokdie, būsime nespėję ištarti žodžių ar palydėti meilės žvilgsniu tų, kurie privalo juos girdėti ir matyti...

Antroji dalis. Politekonominė

Jeigu ankstesnėje įrašo dalyje svarsčiau klausimą, ką kiekvienas iš mūsų galime padaryti dabartinėje situacijoje, tai čia bandysiu paanalizuoti, kokias pasekmes COVID-19 atneša ir dar atneš pasauliui ir Lietuvai.

Jau žymiai labiau informuoti ir įžvalgesni nei aš apžvalgininkai pastebėjo, kad globalioji pandemija kirto per ir taip vis didesnių sunkumų patiriančią kapitalistinio pasaulio tvarką, kurios socioekonominis ir ideologinis pavidalas yra neoliberalioji sistema, laikyta vieninteliu ir bealternatyviu žmonijos raidos keliu, kai visos egzistuojančios ar įmanomos alternatyvos jai buvo vaizduojamos (ar išties, kaip Šiaurės Korėja, buvo) kaip klystkeliai nuo šio vienintelio teisingo ir į šviesią ateitį skriejančio greitkelio. Nebepavyksta, kaip iki šiol, užmerkti akis į tai, kad šios sistemos pamatai yra iš principo nežmoniški ir ydingi, o ji pati jau pasiekė savo vystymosi ribas, yra išsisėmusi, išsigimsta, degraduoja ir ima ryti pati save, ką rodytų ir akligatvis, pasiektas bandant spręsti pasaulinės klimato kaitos problemą iš esmės nekeičiant vis labiau augančia gamyba ir vartojimu paremtos ekonomikos sampratos.

Virusas prikišamai parodė, kad svajonės apie „pasaulį be sienų“, apie visoms tautoms ir civilizacijoms globalizacijos nešamą gėrį, „laisvąją rinką, kuri viską sureguliuos, jei tik jai bus leista nevaržomai veikti“ ir liberaliąją demokratiją, kuri be pasipriešinimo užkariaus pasaulį ir t.t., dūžta į šipulius. Globalizacija, itin pagreitinusi ir padariusi masiniu žmonių judėjimą, tampa ir priemone pernešti užkratą, su kuriuo kol kas nemokama susidoroti. Globalieji ar transnacionaliniai projektai, kaip antai Europos Sąjunga, pasirodo nepajėgūs laiku ir adekvačiai reaguoti į iškilusį pavojų, tesugeba vien, kaip įpratę, „reikšti susirūpinimą“. 

Tuo tarpu išgirtasis europinis solidarumas bliūkšta atsitrenkęs į italų pagalbos šauksmą, virsta savo paties priešingybe - visų kova prieš visus be jokių skrupulų nuožmiai grūmiantis dėl pro šalį keliaujančių apsisaugojimo priemonių užgrobimo. Ir tuomet paaiškėja, kad vienintelė socialinės organizacijos forma, šiaip ne taip besimobilizuojanti atremti visuotinį pavojų, yra vėlyvojo kapitalizmo vizijose ir praktikose numatyta anksčiau ar vėliau nunykti, sąmoningai silpninta, niekinta ir išsunkiama nacionalinė valstybė. Dienomis, kai sienos užsidaro, tik iki šiol dažniausiai nepakankamai finansuotos, nuolatinėje pusbadžio dietoje dešimtmečiais laikytos valstybinės institucijos, medicinos sistema ir piliečių išrinktieji pareigūnai tampa tuo skydu, kuriuo bandoma, sėkmingiau ar ne, dengtis nuo stichinės nelaimės.

Tačiau pasaulinė pandemija - iššūkis ir demokratijai, kuri po Berlyno sienos griūties sukelto optimizmo jos visuotine sklandžia plėtra, per pastarąjį trisdešimtmetį patyrė tiek išorinių, tiek ir nemenkų vidinių iššūkių. Kaip rodytų jos kelią pasirinkusių šalių, kaip antai Vidurio-Rytų Europos ar posovietinis regionai, patirtys, nepakanka į savo konstitucijas ar politikų viešąją retoriką įterpti gražius žodžius apie laisvę ir lygybę, kad tai automatiškai imtų veikti. Deja, demokratinėmis procedūromis dangstosi net ir žiauriausi bei labiausiai iškrypę autoritariniai ar totalitariniai režimai. O ir pasauliniuose demokratijos reitinguose aukštose pozicijose esančios šalys, sąžiningų politologų vertinimu, jau vis labiau virsta į niekam neatskaitingų ir nepavaldžių elitų diriguojamas ir medijų manipuliuojamas postdemokratijas. Argi autoritarinė Kinija, kuri griebėsi itin drakoniškų priemonių suvaldyti viruso plitimą, nepaisant pilietinių teisių ir laisvių, nebuvo efektyvesnė už demokratines Vakarų šalis, kurios pavojaus akivaizdoje pasimetė, jį neigė ar galiausiai negrabiai apeliavo į piliečių sąmoningumą? 

Juk iš tiesų, kaip aiškėja, to sąmoningumo ne tiek jau daug ir esama. Įpratę prie savo ego įgeidžių tenkinimo, prie visokeriopų teisių ir laisvių Vakarų pasaulio gyventojai instinktyviai baidosi ribojimų ir suvaržymų, juolab, jeigu jų prašoma apsiriboti ir susivaržyti patiems. Išeitų, kad demokratijai įgyvendinti nepakanka deklaruotų teisių, įskaitant teisę nepaisyti valdžios nurodymų ir aplinkinių saugumo, reikia ir atsakingų bei pareigingų piliečių - tam tikros etnokultūrinės bendruomenės narių, kurie su ja tapatintųsi ir būtų jai lojalūs. Tačiau kaip pasiekti šį mobilizuojantį pareigingumą ir lojalumą, jeigu švietimo sistema tebėra orientuota į individų - paklusnių kapitalistinės produkcijos gamintojų ir uolių vartotojų, o ne į visapusiškai išsilavinusių asmenybių ir sąmoningų piliečių - formavimą?

Pereikime prie Lietuvos, kurioje aukščiau minėtos problemos itin gerai matomos. Manding, virusas mums iš tiesų yra ir grėsmė, ir galimybė. Kažkas panašaus į tuos šansus, kuriuos Dievas duodavo Lietuvai didžiujų geopolitinių sukrėtimų metu - 1918-aisias, ar silpstant ir dezintegruojantis Sovietų Sąjungai. Kad su mūsuose įtvirtinta neonomenklatūrine, politekonominio parazitizmo bruožų nestokojančia sistema yra kažkas ne taip ir piliečiai nebenori su tuo daugiau taikstytis, parodė paskutinieji Seimo rinkimai, kuriuose LVŽS antrame ture šluote nušlavė konservatorių atstovus. Pastarieji, iki galutinai save diskreditavus stambųjį verslą aptarnaujančiai feikinių socialdemokratų partijai, įkūnijo posajūdinę „atstovavimo normalybei“ tradiciją, kuri irgi buvo galutinai diskredituota TSLKD pastaruoju metu galutinai atsiskleidus kaip tipinė neoliberalioji, su konservatyviomis vertybėmis nieko bendro neturinti, antikrikščioniška, „progresyvi“ genderistinė partija. 

Deja, valstiečiai irgi anaiptol nepasirodė esą ideologiškai nuosekli ir vertybiškai monolitiška alternatyva susiklosčiusiai sistemai, ką parodė jų gretose, šalia išties padorių ir Lietuvai gero linkinčių žmonių atsidūrę ir strateginius postus užėmę ar pas oponentus veikiai perbėgę vertybiniai liberalai, kas nulėmė jų daromas esmines klaidas, blaškymąsi ar nenuoseklumą sprendimų priėmime. Tačiau virusas duoda šansą ir jiems, sėkmingo krizės suvaldymo atveju, išlaikyti ar net pagerinti savo pozicijas prieš artėjančius Seimo rinkimus, kas taip suerzino visa tai puikiai matančią opoziciją. 

Todėl ir buvo, stebėtinai sinchroniškai, imtasi reitingus auginančio SAM ministro A. Verygos nuėmimo kampanijos. Taipogi, kas yra žymiai rimčiau, pasigirdo „opozicijos lyderio“ reikalavimai šalyje įvesti (kaip numatyta,savo žmogaus vadovaujamą) nepaprastąją padėtį, kam masėms įteigti ir pateisinti buvo pasitelkta ne tik visuomet ištikima ir uoli didžioji žiniasklaida, bet ir savo paslaugas premjero postui užimti pasiūliusi I. Šimonytė ar staiga vėl valdyti ir ministrus atleidinėti užsigeidusi Prezidentė. Situacija, kaip, matyt, buvo paskaičiuota, tokiems rizikingiems, ant perversmo briaunos balansuojantiems, manevrams atrodė palanki, nes visos valdžios grandys pasirodė esančios kaip niekad pažeidžiamos. Turime vis dar sau vietos nerandantį ir simbolinį kapitalą bei moralinį autoritetą neapdairiai barstantį valstybės Prezidentą, trumparegį garbėtrošką karjeristą Seimo vadovo kėdėje, ką tik sunkią ligą įveikusį ir pilna jėga dar negalintį dirbti premjerą. 

Tad, esant visuotiniam pasimetimui ir nerimui, kodėl gi jų vieton nepasiūlius „tvirtą ranką“ krizei suvaldyti, nors įprastiniai demokratiniai mechanizmai to ir neleidžia padaryti? Juolab, kad situacijoje, kai akimirksniu griūva susiklosčiusi tvarka, keičiasi pasauliniai ir regioniniai galios centrai, persiskirsto globalieji finansų srautai, verta kuo skubiau pasistengti užsiimti geriausias pozicijas, leidžiančias iš šios padėties vėl išeiti laimėtojais, kaip kad jau sykį buvo griūvant SSRS.

Kitas svarbus momentas, kad griūna ir iki šiol puikiai veikusi nereikalingų ir perteklinių gyventojų, kurie tam tikroms grupuotėms tik trukdė efektyviai įsisavinti europinius pinigus ir kurti neofeodalinius tinklus, atsikratymo sistema juos išvarant užsienin. Pastarieji, puikiai tikę dirbti juodus darbus senstančioms Vakarų visuomenėms, ištikus bėdai pirmieji buvo palikti likimo valiai ir yra priversti grįžti dažno taip niekinton ir spjaudyton Lietuvon. Ką dabar reiks daryti su jais, kaip aprūpinti pragyvenimu ir darbu sparčiai susitraukiančios ekonomikos sąlygomis? Tais, kurių tarpe yra ir ne vienas, kaip jau įsitikinome, buduliško ar kriminalinio mentaliteto atstovas. Kas ir kokiems tikslams susipras panaudoti šį, netikėtai atsiradusį, išteklių?

Taigi, padėtis tikrai neeilinė, reikalaujanti ne tik aiškaus matymo, kas vyksta, bet ir greito veikimo, kam, akivaizdu, karantinas tik supančioja kojas...

Ką šitoje situacijoje galime padaryti mes, eiliniai piliečiai, savo sričių specialistai? Kaip jau minėjau, ši neapibrėžta padėtis atveria netikėtą galimybių langą bandyti sukurti žmogiškesnę, tautiškai ir pilietiškai sąmoningesnę, solidaresnę, labiau socialiai teisingą, privilegijų ir išskirtinių kastų atsisakiusią santvarką, nes, akivaizdu, toliau ramiai kliautis vien ES struktūromis ir jų nuleidžiamu reguliavimu nebeišeis. Kokiomis priemonėmis tai galima būtų padaryti, reikia galvoti dabar. Reikėjo jau vakar. Kas sugebės pasiūlyti ne tik efektyvų ekonominės krizės suvaldymo priemonių paketą, bet ir tolesnės Lietuvos raidos modelio apmatus, atitinkančius daugumos visuomenės lūkesčius, tas turės ir prisiimti atsakomybę už jų įgyvendinimą. Nesileiskime apkvailinami praeities šmėklų, vėl išlindusių klaidžioti po Europą ir Lietuvą.