Nacionalinio susivienijimo rezoliucijos dėl cenzūros LRT, KGB bendradarbių ir strategijos „Lietuva 2030“

Rezoliucija Nr. 1. Dėl Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2030“ atšaukimo

Programinis dokumentas Lietuvos pažangos strategija ,,Lietuva 2030“ yra ne lietuvių tautos ir valstybės išlikimo, bet jos su(si)naikinimo ir išnykimo globalizacijos sąlygomis gairės. Priėmusi ir praktiškai įgyvendinanti šią strategiją Lietuva tapo pirmąja ir vienintele ES šalimi, oficialiai išsižadėjusia tikslo sąmoningai ir valingai užtikrinti savo tautos ir valstybės išlikimą – savo kultūrinę bei politinę būtį ir jos istorinį tęstinumą. Strategijoje nesiūlomas joks ideologinis, lietuvių tautą ir visuomenę saistantis ir vieningai veikti skatinantis tikslas. Vien tik ekonominiai ar valdymo gerinimo tikslai, laimės ar globalizuotumo rodikliai niekaip negali sutelkti visuomenės kylančioms grėsmėms įveikti. 

Strategijoje teigiama: ,,globalizacijos amžiuje į išvykusius Lietuvos gyventojus neturime žiūrėti kaip į prarastą tautos dalį“, nes anot dokumento kūrėjų, ,,pasaulio lietuviai aktyviai dalyvauja valstybės gyvenime ir prisideda prie jos ūkio ir kultūros klestėjimu.“ Strategijoje suprojektuota ir kuriama ,,globali“ ir pasauliui tariamai ,,atvira“ Lietuva yra tik europeizuota oficialiai „tautų susiliejimu“ vadintos, o sovietinių politinių lyderių be užuolankų  „Lietuva be lietuvių“ įvardintos formuluotės versija. 

Vidurio Europos šalys – Lenkija ir Vengrija – garsiai kalba apie jų darbingų piliečių viliojimą į turtingąsias, bet senstančias Europos šalis. Šių šalių politikai politikai suvokia, kad Europos Sąjungos parama neplaukia tik viena kryptimi – iš pasiturinčių valstybių į mūsų regioną. Jie realistiškai vertina - ar turtingosios šalys savo lėšomis ir patarimais, ar mes, dovanodami joms savo mokesčių mokėtojų pinigais paruoštus jaunus specialistus ir darbuotojus – esame laimėtojai. Kaimyninės šalys ėmėsi ryžtingų bei plačios apimties valstybinių priemonių skatinti gimstamumą ir jaunimo norą pasilikti savo gimtinėse, savo darbu prisidėti prie jų klestėjimo. Šių valstybių patirtis būtų naudinga, kuriant naują, į Lietuvos išlikimą globalizacijos sąlygomis orientuotą strategiją.  

Politinės partijos ,,Nacionalinis susivienijimas“ suvažiavimas pareiškia:  

  

Lietuvos pažangos strategijos ,,Lietuva 2030“ iniciatoriai ir kūrėjai privalo prisiimti politinę atsakomybę už milijoninę emigraciją, už patirtas ekonomines netektis, išskirtas šeimas, nacionalinės ir valstybinės savigarbos praradimus, kurie neatperkami su ES suderėtais 200 mln. Eurų. 

1. Sekant Estijos ir Latvijos strategijų rengimo pavyzdžiu, būtina paviešinti Lietuvos pažangos strategijos ,,Lietuva 2030“ iniciatorius ir kūrėjus. 

2. Reikalaujame atšaukti Lietuvos Respublikos Seimo nutarimą ,,Dėl valstybės pažangos strategijos “Lietuvos pažangos strategija ,,Lietuva 2030“ patvirtinimo, 2012 m. gegužės 15 d. Nr. XI-2015. 

3. Inicijuoti naują, Lietuvos valstybės išlikimą šiuolaikiniame pasaulyje garantuojančią, Lietuvos raidos strategiją. 

 

Rezoliucija Nr. 2. Dėl istorijos politikos ir KGB bendradarbių paviešinimo

Visame pasaulyje sutariama, kad tautos narius jungia bendra kalba, kultūra ir istorija, tačiau vertindama Lietuvos istoriją, o ypač gyvojoje atmintyje dar esančius XX amžiaus įvykius, Lietuvos visuomenė yra itin susipriešinusi. Istorijos politika turi telkti visuomenę, skatinti sutarimą, remtis faktine istorine tiesa, stiprinti Lietuvos valstybingumą, o ne griauti jo pamatus. 

Valstybė negali būti abejinga istorinės atminties klausimams ir skatinti „atminčių įvairovės“. Ši įvairovė yra faktinė sąlyga, į kurią atsižvelgdama valstybė turi formuoti pozicijas istorinės atminties klausimais ir perteikti jas švietimo, medijų ir kitomis priemonėmis. Tai ypatingai svarbu propagandos ir informacinio karo būklėje, kurioje dėl geopolitinių priežasčių yra Lietuva.

Istorijos politika privalo remtis suvokimu, kad a) tuos pačius įvykius skirtingos šalys visada traktuos skirtingai; b) visas visuomenes telkia pagarba jų tėvams-kūrėjams, laisvės kovotojams ir nacionaliniams simboliams; c) visuomenei reikalingas įkvepiantis ir pasididžiavimą savo tauta ir valstybe skatinantis istorijos pasakojimas; d) pastangos telkti visuomenęturi remtis istorine tiesa, bendra pagarba nusipelniusiems ir bendru nusikaltusių šalies istorijos dalyvių pasmerkimu. 

Istorinis teisingumas reikalauja, kad kiekviena tauta žinotų savo didvyrius ir išdavikus. Istorinės aplinkybės nulemia ribotas galimybes realizuoti šį idealą, tačiau istorinė tiesa negali būti sąmoningai slepiama prisidengiant kitais tikslais. 

Tuo remiantis, Lietuvoje būtina:

1) užtikrinti visos turimos patikimos informacijos apie prisipažinusius ir neprisipažinusius KGB bendradarbius paviešinimą;

2) sukurti proporcingumo ir protingumo principus atitinkantį Komunistų partijos ir sovietinių saugumo struktūrų pareigūnų liustracijos modelį, parengti ir priimti jį atitinkančius įstatymus.

Prisipažinusių KGB bendradarbių paviešinimas nėra ir negali būti laikomas „valstybės pažado savo piliečiams sulaužymu“, nes:

1) Lietuvos valstybė įsipareigojo neatskleisti prisipažinusių KGB bendradarbių tapatybių 15 metų nuo tai reglamentuojančio įstatymo priėmimo. Tuo pačiu Lietuvos valstybė įsipareigojo visai Lietuvos visuomenei, kad praėjus nustatytam 15 metų terminui prisipažinusių KGB bendradarbių tapatybė bus atskleista;

2) Kiekvienas teisės aktas sukuria visuomenės lūkesčius apie galiojančią teisinę aplinką ir todėl yra „valstybės pažadas savo piliečiams“. Tačiau valstybė, nors sukūrusi lūkesčius esamais teisės aktais, visada išsaugo teisę juos keisti. Įstatymo kaip pažado traktavimas yra apskritai klaidingas;

3) Neterminuotas prisipažinusių KGB bendradarbių įslaptinimas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą jų atleidimą nuo bet kokių kolaboravimo su okupaciniu režimu pasekmių. Teisingumo siekianti valstybė negali įstatymais įtvirtinti nusikaltusiųjų nebaudžiamumo. 

Rezoliucija Nr. 3.  Dėl visuomeninio transliuotojo Lietuvos radijo ir televizijos pertvarkos 

Atsaistytas nuo visuomenės poreikių ir lūkesčių bei ilgalaikių strateginių tautos stiprinimo ir valstybės išsaugojimo tikslų visuomeninis transliuotojas buvo palenktas ideologiškai ir propagandiškai aptarnauti globalių politinės, ekonominės ir finansinės galios centrų bei vietos stambiojo verslo interesus. LRT buvo paverstas didžiausiu ir svarbiausiu Lietuvą naikinančios globalistinės ideologinės indoktrinacijos židiniu, šalies visuomenei turinčiais skleisti ir piliečių sąmonėje įtvirtinti vadinamąją ,,globalios Lietuvos“ viziją. 

LRT įsitvirtino ir stiprėja ideologinė ir politinė ,,neteisingų“ pažiūrų cenzūra, kuri savo griežtumu ir mastais faktiškai prilygsta sovietmečio cenzūrai. Išnyko lygiateisės ir sąžiningos diskusijos gyvybiškai svarbiais tautos ir valstybės gyvenimo klausimais, nes diskusijų laidose dalyvauja arba jose yra atvirai proteguojami ,,globalios Lietuvos“ ideologijos šalininkai. Dėl cenzūros smuko LRT programų ir laidų intelektualinis ir kultūrinis lygis, o jose įsitvirtinęs ,,vienos tiesos“ režimas tapo vienu svarbiausių Lietuvos visuomeninio ir politinio gyvenimo sąstingį lemiančių veiksnių. Lietuvos likimui abejingų grupuočių užvaldytas ir globalistinei ideologinei kontrolei bei cenzūrai palenktas visuomeninis transliuotojas ne tik netarnauja Lietuvos visuomenei ir jį išlaikantiems piliečiams, bet ir kelia tiesioginę grėsmę šalies nacionaliniam saugumui bei pačios valstybės egzistavimui.

LRT būtinos esminės, savo pobūdžiu ir mastais 1988 m. Sąjūdžio inspiruotiems pokyčiams prilygstančios, permainos:

• turi būti iš naujo apibrėžta LRT misijos, vizijos, tikslų ir vertybių samprata iš pagrindų keičiant veiklos idėjines ir vertybines gaires: Lietuvos išlikimas amžiams ugdant tautą ir stiprinant valstybę privalo tapti svarbiausiu nacionalinio transliuotojo prioritetu, kuriam būtų palenkti visi kiti jo veiklos tikslai ir uždaviniai;

• pertvarkant LRT valdymą turi būti sukurtos teisinės, organizacinės ir materialinės prielaidos užtikrinti realią demokratinę jo veiklos  visuomeninę kontrolę;

• LRT valdymo organuose turi būti adekvačiai atstovaujama nuo valdžios nepriklausomoms ir antiglobalistinėmis nuostatomis besivadovaujančioms pilietinėms ir visuomeninėms organizacijoms; 

• LRT turi būti pertvarkyta taip, kad būtų panaikintos galimybės privačioms žiniasklaidos priemonėms ir laidų bei programų prodiuseriams grobstyti ir švaistyti šalies piliečių išlaikomo nacionalinio transliuotojo lėšas;

• LRT turi tapti demokratijos ir viešumo pavyzdžiu ir panaikinti atvirą bei slaptą cenzūrą ir kitus minties bei žodžio laisvės varžymus;

• siekiant užtikrinti LRT gebėjimą tinkamai atlikti misiją tarnauti strateginiam Lietuvos išsaugojimo ir ilgalaikio išlikimo tikslui, būtina atleisti ,,globalios Lietuvos“ ideologiją išpažįstančius ir nelojalius valstybei, neprofesionalius ir šališkus, žurnalistinės etikos principus šiurkščiai pažeidžiančius darbuotojus; 

• įgyvendinant nacionaliniam transliuotojui keliamus objektyvumo, nešališkumo ir nuomonių įvairovės reikalavimus turi būti iš esmės peržiūrėti įvykių komentatorių ir diskusijų dalyvių atrankos kriterijai vadovaujantis nuostata, kad svarbiausius vidaus ir užsienio gyvenimo įvykius privalo komentuoti ir svarstyti kvalifuoti ir bendrojo visuomenės bei valstybės gėrio kategorijomis mąstantys įvairių sričių profesionalai, o ne siauroms visuomenės grupėms atstovaujantys ir jų interesus ginantys ideologiškai angažuoti asmenys. 

Vilnius, 2020-03-07