Tautos forumas, Pro Patria. Apginti trinamą laisvės kovų atmintį - mūsų pareiga!

propatria.lt nuotrauka 

Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir mero R. Šimašiaus asmeninis nurodymas slapčia pašalinti J. Noreikai-Generolui Vėtrai skirtą atminimo lentą nuo Mokslų akademijos (MA) Vrublevskių bibliotekos sienos yra atviras ir iki šiol pats įžūliausias bandymas klastoti Lietuvos laisvės kovų istoriją, siekiant galutinio tikslo – ją visiškai ištrinti iš visuomenės atminties. 

Kartu tai yra pavojingas išpuolis prieš Lietuvos valstybę, keliantis tiesioginę grėsmę jos saugumui ir nepriklausomybei. Dvi tuo pat metu įvykdytos provokacijos simboliškai užbaigia Lietuvoje nuo 1992 m. vykstančią antisąjūdinę kontrrevoliuciją. 

Atkūrus Nepriklausomybę, bet neįvykdžius dekomunizacijos ir dekagebizacijos (liustracijos), į valdžią sugrįžę ir joje įsitvirtinę buvusios SSRS kolaborantai ir jų palikuonys iš karto ėmė perrašinėti ir visą Lietuvos bei jos laisvės kovų istoriją. Tam tikslui iš pat pradžių buvo pasitelktas komunistinėje-stalinistinėje SSRS sukurtas ir autokratinėje-putiniškoje Rusijoje toliau palaikomas istorinis pasakojimas apie 1941 m. Birželio sukilimą ir pokario partizaninį pasipriešinimą. Sovietinė, o dabar ir rusiškoji antilietuviška propaganda remiasi dviem kertiniais šio pasakojimo motyvais.

Birželio sukilimas vaizduojamas ne kaip lietuvių tautos, mėginusios savarankiškai atkurti valstybę, kova su SSRS okupantais, bet kaip vietinių nacistinės Vokietijos šalininkų sukeltas siautėjimas, kurio pagrindinis tikslas buvo „žydų tautybės tarybinių žmonių“ žudymas. Tęsiant šį motyvą, pokario partizaninė rezistencija vaizduota ne kaip pasipriešinimas vėl sugrįžusiems SSRS okupantams, o kaip nuo teisingumo besislapstančių nacių talkininkų ir visų pirma žydšaudžių teroras prieš taikius gyventojus. Tęsiant okupacijos laikų praktiką, antisovietinis pasipriešinimas ir toliau vaizduojamas kaip betikslė ir beprasmė „brolžudiška kova“ – vidaus pilietinis karas, nuslepiant okupacijos faktą. Šitaip teigiama 2002 m. išleistoje M. Ivaškevičiaus knygoje „Žali“, kuri yra tipiškas tokio dangstymo pavyzdys.

Kadangi šis pasakojimas buvo naudingas SSRS okupaciniam režimui uoliai tarnavusiems išdavikams ir kolaborantams, jis buvo netrukdomai plėtojamas šalies akademiniuose sluoksniuose ir skleidžiamas žiniasklaidoje. Tai reiškia, kad beveik visu atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpiu Lietuvoje buvo tęsiama Rusijai naudinga antilietuviška istorijos politika, šalies visuomenei ir ypač jaunajai kartai atvirai arba su priedanga brukant prosovietinę-prorusišką istorijos sampratą. Ja remiasi ir Vilniaus miesto taryba bei meras R. Šimašius, dangstydami ir teisindami pasityčiojimą ir K. Škirpos ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo tariamu siekiu pašalinti ,,du totalitarinius“ režimus menančius ženklus ir simbolius. Birželio sukilimą organizavę ir įvykdę lietuvių patriotai, mėginę pasinaudoti stiprėjusiu SSRS-Vokietijos konfliktu ir artėjusiu dviejų grobuonių karu tam, kad atkurtų nepriklausomą valstybę, ciniškai prilyginami 1940 m. „Stalino saulę“ parvežusiems tikriesiems Lietuvos išdavikams. Šitaip R. Šimašius faktiškai kartoja A. Sniečkaus ir J. Paleckio pasiteisinimus, kad 1940 m. Lietuvai nebuvo kito kelio, nei rinktis sovietų okupaciją kaip „mažesnį blogį“. Jie sąmoningai nutyli, jog kitas kelias buvo – kovoti su abiem okupantais už krašto laisvę ir valstybinę nepriklausomybę. Kaip tik šį kelią ir pasirinko Birželio sukilėliai.

Vilniaus miesto tarybos sprendimas panaikinti K. Škirpos alėjos pavadinimą ir savavališkas mero R. Šimašiaus nurodymas pašalinti J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentą nuo MA Vrublevskių bibliotekos sienos rodo, kad Lietuvoje Rusijos valstybinė istorijos politika jau pradedama įgyvendinti atvirai ir oficialiai – sostinės valdžios lygmeniu. Miesto tarybos ir mero veiksmai yra grindžiami ir visiškai atitinka stalinistinėje SSRS įtvirtintą ir putiniškoje Rusijoje palaikomą bei plėtojamą Antrojo pasaulinio karo, Birželio sukilimo ir pokario rezistencijos suvokimą. SSRS ir Rusijai jis buvo ir tebėra svarbus kaip įrankis politiniu lygmeniu įteisinti 1940 m. Lietuvos okupaciją ir pakirsti 1990 m. atkurtos valstybės teisėtumą. Džiaugsminga Rusijos valdžios reakcija į šiuos Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmus patvirtina, kad Kremlius suvokia ir pripažįsta laimėjęs didžiulę pergalę, siekdamas įgyvendinti savąjį geopolitinį tikslą – susigrąžinti Lietuvą kaip „savanoriškai“ prie SSRS prisijungusią ir „neteisėtai“ atsiskyrusią jos dalį. 

K. Škirpos alėjos pavadinimo pakeitimas ir J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos sunaikinimas objektyviai tarnauja putiniškosios Rusijos interesams, nes keičiantis geopolitinei ir saugumo padėčiai pasaulyje, šiais neapgalvotais ir neatsakingais Vilniaus miesto tarybos ir mero sprendimais gali būti veiksmingai pasinaudota teisinant visus prieš Lietuvą nukreiptus, šalies suverenitetą ir net jos valstybingumą griaunančius veiksmus. Iš esmės vadovaujantis SSRS-Rusijos istoriografijos nuostatomis, jais galutinai ir nedviprasmiškai pasmerkiamas 1941 m. Birželio sukilimas, faktiškai pripažįstant, kad jis buvo tik nacionalsocialistinės Vokietijos parankinių sukeltas maištas prieš „teisėtai“ SSRS dalimi tapusios LSSR valdžią, neatspindėjęs ir tikrosios „lietuvių tarybinės liaudies“ valios. Žvelgiant dar plačiau, šiais sprendimais iš tikrųjų pripažįstama, kad net SSRS pavergti, žudomi ir tremiami lietuviai neturėjo teisės sukilti. Tai reiškia, kad jais faktiškai buvo paneigtas lietuvių tautos istorinis bei politinis subjektiškumas ir pritarta abiejų Lietuvą norėjusių užgrobti okupantų, taip pat bet kuriam kitam agresoriui potencialiai naudingai nuostatai, jog lietuviai neturi teisės būti suvereni tauta, galinti turėti savo nepriklausomą valstybę. Nemokšiškų ir nusikalstamų Vilniaus miesto tarybos ir mero veiksmų geopolitiniai padariniai Lietuvos valstybingumui gali tapti pragaištingi. 

Būdami įsitikinę, kad Lietuvos piliečiai turi teisę ir pareigą visomis priemonėmis ginti savo valstybės suverenumą ir nepriklausomybę, pareiškiame:

Rusijai naudingos ir Kremliaus inspiruotos, kitose užsienio šalyse veikiančių antilietuviškų jėgų, siekiančių diskredituoti Lietuvą, skleidžiant jos kaip ,,nacionalsocialistų ir žydžaudžių šalies“ įvaizdį, skatinamos bei remiamos valstybei pavojingos Lietuvos istorijos klastojimo ir Laisvės kovų atminties trynimo akcijos, kurias vykdo atvirai prorusiški veikėjai   (5-oji Putino kolona) ir nesąmoningai Rusijos istorijos politikos ir geopolitikos tikslams tarnaujantys „proeuropiniai“ ir antirusiškas nuostatas pabrėžtinai deklaruojantys „viešieji intelektualai“ (6-oji Putino kolona), turi būti oficialiu valstybės lygmeniu įvertintos kaip reali grėsmė šalies nacionaliniam saugumui ir privalo būti principingai  stabdomos.

Matydami, kad šalies valdžia nesiima ryžtingų priemonių didelio masto antivalstybinei propagandinei veiklai užkardyti ir net aktyviai dalyvauja (kaip Vilniaus tarybos ir mero atveju) Lietuvos valstybingumą žlugdančiose akcijose, esame priversti patys imtis veiksmų, kuriais siekiama apginti ir išsaugoti SSRS kolaborantų ir jų įpėdinių trinamą Lietuvos laisvės kovų atminimą.

Todėl kreipiamės į visus patriotiškus Lietuvos piliečius ir kviečiame pradėti pilietinio pasipriešinimo tautos ir laisvės kovų istorinės atminties trynimui kampaniją.

Svarbiausiu jos akcentu turi tapti visos Lietuvos patriotų sueiga Vilniuje, kurios metu prie MA Vrublevskio bibliotekos sienos būtų vėl iškilmingai pritvirtinta patriotinio jaunimo sambūrio „Pro Patria“ iniciatyva ir privačių rėmėjų pastangomis pagaminta bronzinė J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lenta su jo bareljefu.

Vadovaujantis pilietinio pasipriešinimo principais ir remiantis Sąjūdžio patirtimi, neteisėtai sunaikintų atminimo ženklų atkūrimas bus laikomas laisvų piliečių politinės valios aktu, kuris bus atliktas neprašant Vilniaus savivaldybės leidimo. Apie didvyrio atminimo lentos su bareljefu sugrąžinimo akciją savivaldybė bus informuota tikintis, kad ji elgsis atsakingai ir išmintingai, bei įspėjant, kad bet kokie mėginimai neteisėtai sunaikinti ar pašalinti šiuos atminimo ženklus bus netoleruojami ir sulauks griežto pilietinio atsako.

Po iškilmingo J. Noreikos-Generolo Vėtros atminimo ženklų atkūrimo S. Daukanto aikštėje įvyks pilietinis mitingas „Laisvės kovų atminties trynimui ir šliaužiančiai okupacijai – NE!“ Kviesime J. E. Lietuvos Respublikos prezidentą atvykti į mitingą ir išsakyti savo nuomonę aktualiausiais Lietuvos valstybės istorijos politikos, tautos istorinės bei laisvės kovų atminties ir šalies nacionalinio saugumo klausimais.

Sueigos ir mitingo data bus paskelbta vėliau, organizaciniam komitetui atlikus būtinus parengiamuosius darbus.

APGINTI TRINAMĄ LAISVĖS KOVŲ ATMINTĮ – MŪSŲ ŠVENTA PAREIGA IR AMŽINO DĖKINGUMO DOVANA KOVOJUSIEMS IR KRITUSIEMS UŽ TĖVYNĘ!