Aras Lukšas. Lietuvos partizanai: išniekinta atmintis

Šiandien, atsiliepdami į nuolat kylančius mėginimus apjuodinti pokario laisvės kovų ir jos dalyvių istoriją, prisiminkime ilgus dešimtmeč...

Šiandien, atsiliepdami į nuolat kylančius mėginimus apjuodinti pokario laisvės kovų ir jos dalyvių istoriją, prisiminkime ilgus dešimtmečius, per kuriuos sovietinės Lietuvos KGB mėgino kompromituoti Lietuvos partizanus.

Prieš trejetą savaičių LRT televizija pranešė apie stringančius planus pastatyti paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui jo gimtajame Niu Briteno mieste Jungtinėse Amerikos Valstijose. Jiems pasipriešino vienas miesto tarybos narys, pareiškęs, kad II Pasaulinio karo metais partizanų vadas neva prisidėjo prie holokausto Lietuvoje. Sunku būtų paneigti, kad tokie teiginiai galėjo atkeliauti iš skandalingai pagarsėjusios Rūtos Vanagaitės knygos „Mūsiškiai“, pristatymų Amerikoje. Be to, A. Ramanauskas šioje knygoje buvo kaltinamas ir bendradarbiavimu su sovietiniu KGB. Tiesa, vėliau autorė už tokius teiginius atsiprašė, bet jau lietuviškosios auditorijos dalies. Tačiau pasėta nepasitikėjimo sėkla, kaip matome, sudygo – ant žymiojo Lietuvos laisvės kovotojų vado kritęs šešėlis ir šiandien tebesikėsina aptemdyti jo atminimą.

Visa tai paskatino prisiminti gerokai ankstesnius laikus, kai Lietuvos laisvės kovotojų diskreditavimas buvo tapęs viena iš sovietinės Lietuvos KGB taikytų vadinamųjų „aktyvių priemonių“. Pusiau tiesa ar net atviras melas tapo čekistų ginklu ne tik prieš buvusius partizanus, bet ir Birželio sukilėlius, antinacinio pasipriešinimo dalyvius, dvasininkus, žymesnius politinius emigrantus ir užjūrio lietuviškų organizacijų veikėjus, disidentus, antisovietiškai nusiteikusį jaunimą ar valdžiai neįtikusius menininkus. Tokius kovos su patriotiškai nusiteikusiais lietuviais metodus okupantų specialioji tarnyba vietos komunistų vadovybės nurodymu taikė nuo chruščiovinio atlydžio iki pat 1991 metų, kai Lietuva jau buvo atkūrusi nepriklausomybę.

Ramių žmonių priešai?

Grįždami prie A. Ramanausko-Vanago istorijos, atsiverskime 1960-ųjų liepos „Valstiečių laikraštį“. Jame net per tris numerius spausdinamas partizanų vadui skirtas rašinys „Kruvinojo apsišaukėlio pėdsakais“. Tiesa, apie tariamą A. Ramanausko tariamą dalyvavimą žydų žudynėse šiame propagandiniame straipsnyje beveik neužsimenama: autorius čia apsiriboja tik vienu ir labai jau neapibrėžtu sakiniu: „Jis dar 1941 metais, prasidėjus karui, užsirišo ant rankovės baltą raištį, ir, subūręs „kuopą“, siautėjo Druskininkuose: šaudė tarybinius aktyvistus, visų tautybių gyventojus“.

Nematome reikalo polemizuoti su kagėbistinių klastočių autoriais, tačiau turime pastebėti, kad net ir šioje vietoje viena dalis tiesos suplakama su devyniomis dalimis melo. A. Ramanauskas iš tiesų dalyvavo Birželio sukilime, tačiau net ir pirmomis karo dienomis sukilėliams Druskininkų apylinkėse nelabai buvo kas veikti – Raudonosios Armijos daliniai iš šio rajono dingo beveik akimirksniu, tad vietos aktyvistams beliko tik palaikyti viešąją tvarką. O kai po šešių savaičių vokiečių civilinė administracija išvaikė ir Laikinąją Vyriausybę, ir Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), Dzūkijos sukilėlių būriams neliko nieko kita, kaip išsiskirstyti.  Pats A. Ramanauskas tuomet persikėlė į Alytų ir iki sovietų sugrįžimo dirbo dėstytoju miesto mokytojų seminarijoje.

Taigi, viena iš priežasčių, kodėl sovietiniai propagandistai nutylėjo A. Ramanausko veiklą karo metais – paprasčiausias faktų nebuvimas. Kita vertus, kalbėti apie jo, kaip ir kitų Birželio sukilėlių dalyvavimą Holokauste, KGB dezinformatoriai nematė prasmės: tokie „faktai“ būdavo labiau paveikūs Amerikoje, į kurią apie 1949-uosius persikėlė daugybė antisovietinio ir antinacinio pogrindžio dalyvių, bet ne pačioje Lietuvoje. Pagaliau oficialiame sovietiniame naratyve nei žodis „holokaustas“, nei šiame kontekste minimi žydai beveik nebuvo minimi: net masinėse holokausto aukų kapavietėse tuomet pastatyti paminkliniai akmenys, nužudyti Lietuvos žydai būdavo vadinami kažkokiais betaučiais „tarybiniais piliečiais“.

Tuo tarpu Lietuvoje, ypač tarp kaimo žmonių (ne veltui minėtas straipsnių ciklas skalbiamas „Valstiečių laikraštyje“), kagėbistai Lietuvos laisvės kovotojams stengėsi prisegti kriminalinį šleifą, formuodami jų, kaip „banditų“ įvaizdį. Tad 1945-ųjų rugpjūtį A. Ramanausko suformuota maždaug 140-ties partizanų kuopa, žinoma, vadinama „banditų gauja“, o kalbant apie jos vadą vartojami tokie terminai: „Šis vanagas buvo tiek įsismaginęs, kad dėjo pastangas suvienyti ginkluotas banditų gaujas visoje respublikoje ir galop net apsišaukė visų ginkluotų banditinių gaujų „ginkluotųjų pajėgų vadu“ suteikdamas sau Pulkininko-leitenanto“, o paskui – ir „generolo“ laipsnį.

Žinoma, vien epitetų klastotės autoriams nepakako, reikėjo ir „faktų“. O kadangi patikrinti jų teisingumo niekas, išskyrus pačius kagėbistus tuomet negalėjo, tiko bet kas, kad ir jokiais įrodymais nepagrįstus ir neva pačių partizanų sudarytus nužudytų kaimo žmonių sąrašus, kuriuose – daug mažamečių vaikų. Maža to, rašydami apie „banditus“, KGB propagandistai nepraleidžia progos rikošetu užkliudyti ir dvasininkų: rašinyje netgi tvirtina, kad keliolika „ramių kaimo žmonių“, nenorėjusių vykdyti kunigų nurodymo statyti savo sodybose kryžius, taip pat buvo nužudyti A. Ramanausko „gaujos“ narių.

Panika LKP viršūnėse

Reikia pridurti, kad tiek partizanų kova, tiek jų kasdienė veikla šiame rašinyje tiesiog apverčiama aukštyn kojomis. Štai partizanų rėmėjai, tiekdavę laisvės gynėjams maistą, vaizduojami kaip plėšikavimo aukos. Minėtame rašinyje galima rasti kad ir tokių teiginių: „Vanago“ banditai apiplėšinėjo gyventojus atimdavo iš jų maisto produktus. Dalį pasiimdavo sau, o kitką – padovanodavo artimiesiems  bei savo pagalbininkams“.  Suprask – plėšimas bei beprasmės žudynės ir buvo svarbiausias Lietuvos partizanų tikslas. Maža to, „gimtosios žemės atplaišas“ dar skatino bei kiršino „užsienyje susimetusieji reakcionieriai“. Taigi, partizanai esą vykdę ne savo tautos valią. Lyg to būtų maža, straipsnyje mėginama sumenkinti ir A. Ramanausko kovos kelio pabaigą. Čia tvirtinama, kad išėjęs iš miškų Lietuvos partizanų vadas persikvalifikavo į „smulkų spekuliantėlį“, šios veiklos vedinas atvyko į Kauną ir buvo ten sulaikytas.

Štai tokiais potėpiais sovietinis saugumas kūrė partizano – „bandito“ portretą. Apie tai, kiek šis įvaizdis prigijo, pakalbėsime kiek vėliau, o kol kas tik pastebėkime, kad minėtas A. Ramanausko-Vanago atminimą juodinantis straipsnis buvo tik viena gija didžiuliame kagėbistinio melo voratinklyje. Kad suvoktume partizanus kompromituojančios dezinformacijos lavinos mastą, pažvelkime kad ir į sovietinės Lietuvos KGB 2-osios valdybos 2-ojo skyriaus 1961 metų gruodžio 25-osios pažymą apie profilaktinį, auklėjamąjį ir kitokį ideologinį KGB darbą. Joje nurodoma, kad vien tais metais respublikinėje ir rajoninėje spaudoje buvo paskelbti 388 „buržuazinius nacionalistus“ kompromituojantys straipsniai, kitaip sakant – jų buvo daugiau, nei metuose dienų! Iš kitos pažymos matyti, kad 1965-aisiais, greta šimto tokių KGB inicijuotų rašinių dar buvo perskaityta 1300 antisovietinio pasipriešinimo dalyvius diskredituojančių paskaitų.

Be to, nuo penktojo iki devintojo dešimtmečio „žiaurūs buržuazinių nacionalistų nusikaltimai“ buvo aprašomi propagandinių brošiūrų serijoje „Faktai kaltina“. Istorikės Kristinos Burinskaitės pateikiamais duomenimis, per tą laiką buvo išspausdinti 569 laisvės kovotojus ar juos rėmusius dvasininkus kompromituojantys straipsniai.

Kad suvoktume, kodėl būtent liberalesnės sovietinės politikos laikais būta tiek daug panašių insinuacijų, trumpam atsitraukime nuo pagrindinės mūsų pasakojimo temos ir pažvelkime į to laiko kontekstą. Aktyviausias partizanus diskredituojančios KGB veiklos laikotarpis prasidėjo 7-ojo dešimtmečio pradžioje: kaip tik tuomet, kai iš Sibiro ir kitų tolimų Rusijos regionų tremtiniai ir politiniai kaliniai, tarp kurių buvo ir partizanų bei jų rėmėjų. Šis reiškinys kėlė siaubą Lietuvos komunistų vadovui Antanui Sniečkui ir visai LSSR partinei viršūnei, kurioje, nepaisant chruščiovinio „atšilimo“, aiškia persvarą tebeturėjo stalininės gvardijos veikėjai. Kiek anksčiau, vėlų 1956-ųjų rudenį ir žiemos pradžioje A. Sniečkus užvertė  SSKP CK laiškais, kuriuose gąsdino Kremlių:  politinių kalinių, o ypač buvusių partizanų sugrįžimas sukels naujas ginkluotas pogrindžio kovas. Todėl esą jokiu būdu negalima leisti, kad buvę laisvės kovotojai apsigyventų Lietuvoje ir net netoli jos. Visa tai vyko tuo metu, kai į tėvynę jau buvo grįžę daugiau nei 8 tūkst. žmonių.

Maskvai palaiminus, 1957 metų sausio 21 dieną LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Justas Paleckis pasirašė įsaką, kuriuo „buvusiems Lietuvos buržuazinių vyriausybių vadovams, lietuvių nacionalistinio pogrindžio aktyviems dalyviams, antitarybinių organizacijų vadovams“ buvo uždrausta be specialaus leidimo sugrįžti į Lietuvą. Pažeisdamas net ir sovietinį teisėtumą, įsaką KGB norėjo taikyti atgaline data. Turint galvoje, kad 1953–1958 metais iš tremties ir įkalinimo vietų į Lietuvą grįžo per 40 tūkst. žmonių, galima numanyti, kad naujų trėmimų, sovietinės valdžios pavadintų “administraciniu pašalinimu“, galėjo prilygti nei pirmosioms prieškario tremtims, nei pokario represijoms. Laimei, šiam įsakui nepritarė net ir A. Sniečkus: tokie veiksmai galėjo išprovokuoti naują pasipriešinimo bangą, o tai beveik garantuotai išverstų vyriausiąjį Lietuvos nomenklatūrininką iš posto.

Žinoma, sugrįžusiems „liaudies priešams“ ir toliau buvo daromos kliūtis registruotis ir įsidarbinti Lietuvoje, tačiau tai jau nebuvo masinis, dešimtis tūkstančių žmonių palietęs reiškinys. Tad Lietuvos komunistams reikėjo ir kitų priemonių pasiekti, jog buvę partizanai nebeturėtų visuomenės paramos ir negalėtų įsilieti į neginkluotą pasipriešinimą sovietų valdžiai. Tam reikėjo masinės partizanų šmeižimo ir diskreditavimo kampanijos, iškreipiančios visą pokarinio dešimtmečio laisvės kovų esmę ir prasmę, pakeičiant ją ideologizuotais vertinimais iš vadinamosios „klasių kovos“ pozicijų.

Budelis propagandisto kailyje

Taigi, 1957 metų gruodžio 22 dieną LKP oficiozas „Tiesa“ paskelbė LSSS KGB vadovybės pareiškimus, kuriuose partizanai ne tik tapatinami su nacių karo nusikaltėliais, bet ir visa ginkluota pokario kova pateikiama kaip brolžudiškas pilietinis karas. Pastaroji koncepcija vėliau nukeliavo ir į grožinę literatūrą ir į kiną (prisiminkime garsųjį Vytauto Žalakevičiaus filmą „Niekas nenorėjo mirti“). Kita mintis, kurią KGB nuo septintojo dešimtmečio pradžios mėgino įpiršti lietuviams – esą ginkluoto pogrindžio kovas įkvėpė sovietams priešiškos Vakarų valstybės, tad partizanai buvę šių šalių specialiųjų tarnybų agentai ar samdiniai.

Vienas iš ryškiausių tokios partizanus diskredituojančios propagandos pavyzdys – 1960-aisiais pasirodžiusi „Tiesos“ redakcijos skyriaus vedėjo Menašo Chieno, to paties LKP oficiozo korespondento Edvardo Uldukio ir „Vakarinių naujienų“ redaktorius Kosto Šmigelskio apybraiža „Vanagai iš anapus“. Joje, remiantis kai kuriais tikrais faktais, tačiau sukeičiant akcentus, pasakojama partizanų vado Juozo Lukšos istorija. Iš misijos Vakaruose su desantininkų grupe į Lietuvą grįžęs J. Lukša šioje knygoje vaizduojamas tiesiog kaip užsienio žvalgybos šnipas. J. Lukša iš tiesų mokėsi žvalgybos mokykloje Baden Badene, tačiau į Tėvynę parskrido ne vykdyti Vakarų specialiųjų tarnybų užduočių, o tęsti kovos už Lietuvos laisvę.

Tiesa, „šnipinėjimas“ Vakarams tai toli gražu ne viskas, kuo knygos autoriai ir jų kuratoriai iš KGB mėgino diskredituoti vieną svarbiausių Lietuvos ginkluoto pogrindžio figūrų. Ne mažiau dėmesio čia skiriama ir partizanų vado „moraliniam veidui“ : apybraižoje jis vaizduojamas kaip tuščiagarbis, egoistas, tinginys, paikas ir tuo pačiu metu žiaurus žmogus, dėl tokių savybių degradavęs iki dalyvavimo „banditų gaujoje“. Pakeliui apybraižos autoriai negaili epitetų ir J. Lukšos kovos draugams – tarkime, Tauro apygardos kapelionas Justinas Lelešius-Grafas čia vaizduojamas kaip girtuoklis, gašlūnas ir moterų prievartautojas. Kliūna ir J. Lukšos motinai Onai Lukšienei, kuriai prikišamas godumas, žiaurumas ir patologiška meilė „į save panašiausiam“ Juozukui.

Tuo tarpu kitas J. Lukšos aplinkos žmogui – drauge su kita desantininkų grupe į Lietuvą atsiųstas Jonas Kukauskas – Dzykis (beje, patekęs į šią grupę visai atsitiktinai), vaizduojamas kaip suklaidintas žmogelis, akimirksniu praregėjęs po to, kai, nusileidęs parašiutu, pamatė elektrifikuotą ir klestinčią sovietinę Lietuvą. Apybraižos autoriai, žinoma neužsimena apie tai, kad pasigėrėti bolševikų okupuoto krašto grožybėmis J. Kukauskas tiesiog nespėjo – vos nusileidęs parašiutu jis pakliuvo į čekistų rankas ir, gelbėdamas savo kailį, pasišovė padėti sugauti jo laukusį J. Lukšą.

Beje, knygos įžangoje nurodoma, kad vertingos informacijos apie to metų įvykius knygos autoriams pateikė pats J. Kukauskas. Apybraižoje, be abejo, nutylima tai, ką šiandien galima rasti Lietuvos Ypatingajame archyve saugomoje jo asmens bylos kortelėje. O joje nurodoma, kad tuo metu (iki 1963 metų, kol buvo iššifruotas ir nurašytas), J. Kukauskas buvo KGB agentas operatyviniu slapyvardžiu „Balandis“. Iš dokumento matyti, kad „Balandis“ buvo perverbuotas 1951 metų gegužės 22 dieną. Čia taip pat rašoma, kad „jo vardu pradėtas radijo žaidimas, kurio dėka ilgą laiką pavyko dezinformuoti amerikiečių žvalgybą ir VLIK vadus. Jam padedant buvo likviduotas VLIK emisaras ir amerikiečių šnipas „Skirmantas“ (J. Lukša – aut.). 1957 – 1959 m. agentas buvo aktyviai naudotas priemonėse skirtose kompromituoti „VLIK“ ir išviešinti kenkėjiška imperialistų žvalgybos veikimą prieš Lietuvos SSR“.

Knygos autoriai įžangoje reiškia viešą padėką LSSR KGB darbuotojams, pateikusiems vertingą informaciją, nors šiaipjau panašiose publikacijose tiesioginių nuorodų į sovietinį saugumą vengta. Formaliai sovietinę partizaninės kovos versiją bent jau 1960-1966 metais plėtojo prie LSSR Mokslų akademijos buvo veikusi speciali įstaiga – Archyviniams dokumentams skelbti redakcija (ADSR), kuriai vadovavo vienas iš represijų prieš Lietuvos gyventojus organizatorių, buvęs LSSR NKVD ir NKGB liaudies komisaro pavaduotojas Boleslovas Baranauskas. Ši struktūra, vykdydama LKP CK nutarimą „dėl archyvinių dokumentų panaudojimo buvusiems aktyviems pasipriešinimo dalyviams kompromituoti“, padedama KGB darbuotojų per minėtus 6 metus išleido ne vieną dokumentinę apybraižą ir aštuonis kruopščiai KGB darbuotojų atrinktus dokumentų rinkinius.

Juose daugiausiai buvo skelbiami dokumentai iš Lietuvos partizanų baudžiamųjų bylų, iškeltų išdavikams, stribams ar pasipriešinimą slopinusiems sovietiniams aktyvistams, tačiau atrenkamos buvo tik tokios dokumentų dalys, kurios buvo naudingos patiems skelbėjams. Be to, spausdinti suimtų „banditų“ parodymai kuriuos KNVD ir MGB tardytojai surašydavo taip, kaip jiems reikėjo.

Holokausto šmėkla

Apybraižas ir specialiai atrinktus dokumentus ADSR skelbė ir po 1966-ųjų metų, tačiau gerokai vangiau. Procesas tęsėsi iki B. Baranausko mirties 1975-aisiais. Vėliau šios kontoros saugotus dokumentus perėmė Partijos istorijos institutas, kurio darbuotojai toliau rengė leidinius, diskredituojančius Lietuvos partizanus ir jų kovą. Reikia pastebėti, kad šios propagandos purslai iškils net dvidešimtaisiais atkurtos nepriklausomos Lietuvos metais.

Tačiau prie jų grįšime mūsų pasakojimo pabaigoje. O kol kas belieka pridurti, kad prieš partizanus nukreiptą propagandą KGB inicijavo net ir tuomet, kai Lietuvoje jau  viešai plaikstėsi Trispalvės. Tuo metu, kai Lietuvoje pradėta atvirai kalbėti apie pokarį ir reabilituoti laisvės kovotojus, KGB ir toliau mėgino brukti visuomenei ideologizuotą sovietinį pasakojimą apie dešimtmetį trukusį Lietuvos karą.

Štai 1989 metų kovo 25-ąja datuotame LSSR GGB pirmininko Eduardo Eismunto rašte miestų ir rajonų skyrių viršininkams nurodoma, kad partizanų veikla viešai traktuojama kaip kova dėl Lietuvos nepriklausomybės, todėl skyriai įpareigojami per savo agentus ir buvusius stribus rinkti sovietiniam saugumu naudingą informaciją apie „banditų nusikaltimus“ ir panaudoti ją kontrpropagandiniams tikslams. Tokia medžiaga virsdavo straipsniais spaudoje, daugiausia – rajoniniuose laikraščiuose. Štai 1989-ųjų gruodžio 5 dienos KGB Alytaus skyriaus ataskaitoje nurodomi tais metais spausdinti straipsniai apie „buržuazinių nacionalistų“ žiaurumus rajone.

Mėginimai diskredituoti partizanus tęsėsi ir Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę. Baigiantis 1990-iesiems, SSRS KGB siūlė LSSR KGB pirmininkui Romualdui Marcinkui, tęsti tai, ką 7-jame dešimtmetyje darė B. Baranausko vadovaujamas ADSR – skelbti atitinkamai atrinkus dokumentus, diskredituojančius partizanų judėjimą. Tuo metu vėl mėginta partizanus vaizduoti ne tik kaip žemos moralės plėšikus ir žmogžudžius, bet ir kaip hitlerininkų penktąją koloną, vokiečių okupacijos metais dalyvavusią žudant žydus. Pastarieji teiginiai itin dažnai buvo skiriami ne tik Lietuvos, bet ir užsienio auditorijai.

Tokiomis priemonėmis KGB sieku kur kas platesnių tikslų, nei partizanų diskreditavimas, tad holokausto šešėlis buvo metamas ne tik ant ginkluotų pokario rezistentų, bet ir ant kitų sovietinio saugumo taikinių: Birželio sukilėlių, nekomunistinio antinacinio pasipriešinimo dalyvių, ar buvusių tarpukario Lietuvos politikų ir visuomenininkų, 1944-aisiais pasitraukusių į Vakarus ir tapusių įtakingų išeivijos veikėjais. Svarbiausias tokio kompromitavimo tikslas, pasak, K. Burinskaitės, buvo trukdyti išeivijos politinėms organizacijoms plėtoti tarptautinius ryšius ir mažinti tų organizacijų aktyvumą ardant jas iš vidaus. Be abejo, pakeliui siekta ir kitų tikslų – sukompromituoti atskirus išeivijos veikėjus juos priglaudusios valstybės akyse ar kitų išeivių akyse.

Šiuos tikslus gerai atspindi 1968 metų rugsėjo 12-ąją pasirašytas LSSR KGB įsakymas Nr. 0051, kuriame nurodoma siekti „sukelti įtampą ir nepasitikėjimą tarp išeivių ir kitaip pakenkti jų veiklai, kartu priverčiant JAV specialiąsias tarnybas apgalvoti tolesnį bendradarbiavimą su lietuvių emigrantų organizacijomis“. Iš vėlesnių sovietinio saugumo dokumentų matome, kad tai nebuvo vietos čekistų iniciatyva – ji buvo planuojama ir koordinuojama iš Maskvos. Štai 1981-ųjų spalio 12-osios SSRS KGB telegramoje LSSR KGB 1-ajam skyriui nurodoma išeivijos organizacijų narius Vakarų šalių visuomenei rodyti kaip karo nusikaltėlius ir teroristus.

Išeivių kompromitavimo akcijos labai suaktyvėjo po 1979-ųjų, kuomet prie JAV Teisingumo ministerijos buvo įkurtas Specialiųjų tyrimų skyrius, skirtas organizuoti karo nusikaltėlių paieškai ir jų teismams. Reikia pripažinti, kad ši institucija dažnai rėmėsi KGB pakištais dokumentais, kurių autentiškumo patikrinti nebuvo įmanoma. Taip masinių žudynių organizavimu buvo apkaltintas Lietuvos laikinosios vyriausybės vadovas Juozas Ambrazevičius, LAF steigėjas Kazys Škirpa, Kauno komendantas Jurgis Bobelis, Kauno burmistras, antinacinės rezistencijos dalyvis Kazimieras Palčiauskas ir daugelis kitų žymesnių išeivijos veikėjų. Beje, pats Lietuvos KGB viename rašte Maskvai pripažino, kad jokių įrodymų apie išeivių organizacijų nusikaltimus neturi, tačiau dokumentai ir toliau buvo siuntinėjami. Tai dar kartą patvirtina, kad nei įrodymai, nei tiesa sovietiniams čekistams nerūpėjo.

Neva kompromituojančią medžiagą KGB siuntinėjo ne tik Specialiųjų tyrimų skyriui, bet ir JAV imigracijos bei natūralizacijos departamentui, kai kuriems JAV dienraščiams ir įtakingoms sionistų organizacijoms. Taip mėginta įkalti pleištą tarp Amerikos lietuvių ir didelę įtaką JAV turėjusių žydų. Pastangos diskredituoti lietuvių išeivius ir jų organizacijas kartais duodavo vaisių, tokių kaip įtakinguose JAV dienraščiuose „New York Times“ ir „Chicago Tribune“ pasirodę straipsniai, kuriuose kalbama apie tai, jog lietuviai turėtų prisiimti kolektyvinę atsakomybę už holokaustą.

Su holokaustu siejamos antilietuviškos KGB akcijos, reikia pripažinti, sukėlė tam tikrų įtampų tarp dviejų bendruomenių. Ne tik JAV, bet ir Brazilijos ir Kanados žydų spauda ėmėsi kaltinti lietuvius jų tautiečių žudynėmis, tuo tarpu kai kurie lietuviai išeiviai rodė pirštu į žydus, sakydami, kad šie bendradarbiavo su sovietiniais okupantais, trėmė lietuvius ir grobė jų turtą. Vis dėlto plataus masto lietuvių ir žydų konfrontacijos užjūryje pavyko išvengti: VLIK-o posėdžiuose ir kituose išeivių susibūrimuose nutarta „apmalšinti savo aistras […] ir nesileisti vedžiojamiems KGB agentų už nosies“.

Bet tai dar toli gražu ne viskas. Be mėginimų apjuodinti laisvės kovotojus – partizanus ir Birželio sukilimo aktyvistus sovietinis saugumas savo taikiniais nusižiūrėjo ir vėlesnius neginkluoto pasipriešinimo dalyvius: žmogaus teisių aktyvistus, Katalikų Bažnyčios dvasininkus, pagaliau – ir patį į Nepriklausomybę atvedusį Sąjūdį. Bet visa tai prašosi atskiro pasakojimo. O šį kartą tiesiog pažvelgėme į tą laisvės kovotojų atminimą temdantį juodą šešėlį, kuris ir dabar slenka virš mūsų galvų.

Šaltinis: luksas.blog.

Susiję

Skaitiniai 7845800624637923281
item