Angelė Jakavonytė: „Gal ir Baltijos kelią tuoj minėti uždraus?“

respublika.lt

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius, užsimojo išvalyti Lietuvos sostinę nuo bet kokio nacionalinio patriotizmo ženklų. Liepė praėjusio šeštadienio naktį nuimti nuo Mokslų Akademijos Vrublevskių bibliotekos atminimo lentą, skirtą pagerbti Tuskulėnuose sovietų nukankintą Joną Noreiką-generolą Vėtrą (1910-1947). Ko su kūju nespėjo atlikti advokatu prisistatantis skandalistas, atliko mero pasiųsti darbininkai. Anksčiau, R.Šimašiaus iniciatyva, savivaldybės tarybos dauguma nusprendė pirmojo Lietuvos kariuomenės savanorio, tarpukario Lietuvos diplomato Kazio Škirpos (1895-1979) alėją pavadinti Trispalvės alėja. Kada ateis eilė Vincui Kudirkai ir Jonui Basanavičiui? Ar Vincui Krėvei-Mickevičiui? Parašiusiam kontroversiškai vertinamą apsakymą „Silkės“?

Skaldo tas, kas nežino

Partizaninio judėjimo dalyvio, politinio kalinio Juozo Jakavonio-Tigro duktė Angelė Jakavonytė sakė, jog sužinojusi, kad naktį nuimta atminimo lenta generolui Vėtrai, negalėjo sulaikyti ašarų:

„Kur mes nuėjome per trisdešimt metų? Atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės, Baltijos kelio trisdešimtmečio išvakarėse naikiname savo istorinę atmintį. Žeminame patriotus, žmones, kurie aukojo savo gyvybes dėl Lietuvos! Taip brutaliai naktį, taip slapčia nudaužė memorialinę lentą. Gal ir paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui vieną dieną nuvers? Gal tyčia taip daroma, kad būtų suirutė? Kad lietuviai tarpusavyje susipriešintų? Tik skaldyk ir valdyk Lietuvos Nepriklausomybės priešų džiaugsmui.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras aiškiai pasakė, kad Kazys Škirpa, generolas Vėtra buvo įpainioti į to meto istorines situacijas. Archyvus Amerikoje, Vokietijoje reikėtų ištirti. Dar klausimas, ar tikri parašai ant dokumentų. Juk žinome, kaip kagėbistai už Vanagą pasirašinėjo. Mes, vyresni žmonės, žinome, ką KGB sugebėjo, kaip veikė. O Šimašius - dabartinės kartos. Senesnių žmonių reikia klausinėti.

Mes, nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, taryba, šio klausimo taip lengvai nepaliksime. Taryba vienija 26 nevyriausybines organizacijas. Spręsime, ką toliau daryti. Kas žino, kokius dar kitus Lietuvos istorijos ženklus sunaikins? Ir kodėl slapčia? Kodėl naktį? Su tokia jėga, kad net plytos istorinio bibliotekos pastato pažeistos!

Labiausiai skaudu, kad lietuviai taip daro. Ne okupantų verčiami. Nes Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimo dėl generolo Vėtros nebuvo.

Ir daugiausiai komentuoja tie, kurie mūsų istorijos nei skaitė, nei žino. Taip neteisinga ir nesąžininga. Koks nors visuomenėje garsesnis žmogus pasakė - ir visi jau mano, kad tai teisinga. Tuoj Vincą Kudirką su žemėmis sumaišys. Gal ir Baltijos kelią tuoj minėti uždraus?“

Administracinis vandalizmas

Seimo narys, istorikas Arvydas Anušauskas R.Šimašiaus sprendimą įvertino kaip administracinį vandalizmą:

„Politikai turėtų žinoti, jog egzistuoja autorinės teisės. Egzistuoja gyvi memorialinių lentų autoriai ir jiems turi būti suteikta galimybė dalyvauti kūrinio nuėmimo veiksme. Stebėti, kad jų autorinis kūrinys nebūtų sugadintas.

O istoriniu požiūriu - įsivaizduokite, jog žmogus prieš šimtą metų eina gatve ir sutinka būsimą Hitlerį. Ką toks žmogus daro? Eina ir praeina. Ar pasmerksime jį už tai, kad nesiėmė veiksmų ir Hitlerio nesulaikė? Taip, nesulaikė, nes dar nežinojo, kuo Hitleris ateityje taps. Mes neturime laiko mašinos, kuri mus, dabarties žmones, su mūsų dabartiniu žinojimu, nukeltų 100 metų atgal, kad teisingai su Hitleriu pasielgtume. Štai ko mums, vertinantiems praeitį, trūksta - istorinio laiko suvokimo. Todėl kai kurie yra linkę per daug smerkti.

Kaip ir kiekviena tragiško likimo asmenybė Jonas Noreika-generolas Vėtra turėjo įvairių pusių. Būdamas Šiaulių apskrities komendantu pasirašė nacių okupantų padiktuotus dokumentus, tačiau vėliau nacių suimtas ir įkalintas Štuthofo lageryje šią kaltę atpirko. Kiti sako, jog ne, neatpirko, bet, manyčiau, kad žmonės keičiasi. Ne veltui Noreika, išvaduotas iš Štuthofo, ne į Vakarus pasitraukė, bet grįžo į Lietuvą ir įsitraukė į antisovietinį pasipriešinimą.“

Pasiskyrė teisėju

Tačiau jau sunku atsakyti, ar Vilniaus meras Tėvynę gina, ar puola? Kaip savivaldybės tarybos posėdyje praėjusią savaitę kalbėjo R.Šimašius, jam šiek tiek keista girdėti, kad mes neturėtume teisti istorinių asmenybių. Tokių kaip K.Škirpa:

„Neturime užmiršti juodų savo istorijos epizodų. Būti žmogumi - tai būti moralia būtybe, kad miestas šlovintų tikrus didvyrius ir kad ant jų niekas neturėtų teisės mesti šešėlio. Faktų moraliniam vertinimui yra daugiau nei pakankamai.“

R.Šimašius pageidavo, kad būtų taikomas vienodas principas visiems atminimo ženklams, kurie susiję su totalitariniais režimais. Taip galvojant, teks griauti ir prezidentūrą. Nes šiame pastate rezidavo su caro totalitariniu režimu sietinas Vilniaus generalgubernatorius Michailas Muravjovas-Korikas. Ta pačia dingstimi nugriaukime ir Nacionalinio operos ir baleto teatro pastatą. Statytą totalitarinio režimo laikais.

Pavojingi diletantai

Jei sostinės politikas toks moralus, tai kodėl atminimo lenta nuimta naktį? Pasalūniškai. Tarsi atliekant juodą darbą. Filosofas Krescencijus Stoškus pareiškė, kad jam R.Šimašiaus veiksmai kelia šiurpą:

„Nerimas apima. Daro viską, kad neliktų jokių Lietuvos istorijos ženklų. Gali dar labiau įsisiautėti. Galbūt žmogus įsivaizduoja, jog gavęs Vilniuje valdžią tapo aukščiau už Tautą, visuomenę, Lietuvos istoriją? Istorikai dar nežino, dar nesusitaria, kaip vertinti Joną Noreiką ar Kazį Škirpą, o meras jau žino. Gal dar pakentėtų, dar turėtų sveikatos pakentėti, kol istorikai ištyrinės ir tars savo vieningą žodį. Nes žmonės iš atskirų pabirų susidaro nuomonę - ir jokio aiškumo. O kuo mažiau aiškumo, tuo daugiau į diskusiją prisijungia diletantų. O diletantas gali bet ką pripaišyti.“

Situaciją komentuoja žurnalistas Algimantas Rusteika:

Kiekviena tauta, turinti savo valstybę ir esanti jos verta, prisimena ir pagerbia savo didvyrius, tą valstybę ir tautą sunkiais momentais gynusius ir save už ją paaukojusius. Be tokių žmonių nei tautų, nei valstybių nebūna, nes jos tiesiog neišlieka.

Net ir žūdami kovoje prieš stipresnįjį jie dovanoja kitiems galimybę būti, nes nugalėtojams reikia paklusnumo, ir žūstantieji už laisvę suteikia nugalėtiesiems galimybę išlikti bei ateities viltį. Ir visi didvyriai žūsta karuose, kurie visada ir iš visų pusių būna žiaurūs ir negailestingi.

Visos išdidžios ir save gerbiančios tautos prisimena savo didvyrius tokius, kokie jie buvo, atmena jų drąsą, nuopelnus tautai ir auką. Ir nekuria pasakų apie angelus su sparneliais, kurių nei karuose, nei taikos metu pasaulio istorijoje niekada nebuvo, nėra ir nebus.

Nė viena išdidi ir save gerbianti tauta neleidžia pažeminti savo didvyrių atminimo. Nei saviesiems, tą darantiems už apgailėtinus politinės įtakos grašius. Nei veidmainiškai teisingumo reikalaujantiems svetimiesiems, nesugebantiems pasmerkti savųjų tikrų, o ne menamų, žudikų.

Ne tikslas pateisina priemones, o priemonės parodo tikrąjį tikslą. Purvinais ir melagingais būdais padarytų gerų darbų nebūna, tą suprato ir žmonių akių bijojo net totalitarinės žmogėdrų valstybės, kurios žmones suiminėdavo ir išveždavo naktimis, kad niekas to nepamatytų.

Tai ne generolo Vėtros atminimą nuėmė ir išvežė auštant. Išvežė mūsų savigarbą, namų saugumo jausmą, pasitikėjimą savo valstybe, tiesos ir šviesos viltį. Atrodo, nieko neįvyko, kregždės čirpsi ir troleibusai prašlama taip pat, bet valstybės neliko.

Liko tik butaforija, vis keičiamos kartono dekoracijos ir už virvučių tampomos modernios lėlės. Istorija kiekvienam žmogui, tautai ir valstybei siunčia išbandymus, kuriuos pastebi tik įvykiams atsitikus. Ar dar esam gyvi ir verti buvimo, ar čia, savo Žemėje, esame tik nuolankūs baudžiauninkai? Artėja metas pažvelgti į veidrodį.

Parengė Olava Strikulienė.