Arkivysk. Sigitas Tamkevičius. Gyvoji Duona

Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo (Devintinių) šventėje esame kviečiami apmąstyti Eucharistijos slėpinį ir dėkoti už Dievo meilės stebuklą – Jėzaus buvimą su mumis Mišių aukoje ir už galimybę maitintis Eucharistine duona, kad mumyse išsipildytų jo pažadas: „Štai duona, nužengusi iš dangaus! Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“ (Jn 6, 58).

Po duonos padauginimo stebuklo (Lk 9, 11–17) žmonių tikėjimas Jėzumi dar labiau sutvirtėjo. Pasinaudodamas šia proga, Jėzus kalbėjo apie gyvąją duoną, kuria būsiąs jo kūnas: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš.<...> aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. O mano Siuntėjo valia reikalauja, kad nepražudyčiau nė vieno, kuriuos jis man pavedė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 35.38–39).

Tai, ką Jėzus kalbėjo, pranoko klausytojų suvokimą, todėl kai kurie iš jų pasipiktinę kalbėjo: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus?! Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaip jis gali sakyti: „Aš esu nužengęs iš dangaus“?“ (Jn 6, 42).

Tačiau Jėzus dar aiškiau tvirtino: „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51). Evangelistas rašo, kad dalis Jėzaus mokinių pasipiktino ir daugiau su juo nebevaikščiojo.

Per Devintines švenčiame Jėzaus pažado išsipildymą. Apaštalas Paulius Laiške korintiečiams šitaip pasakoja apie Eucharistijos įsteigimą: „Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–25). Tokiu būdu Jėzaus įsteigė nekruvinąją eucharistinę auką ir paliepė tai daryti jo mirties atminimui.

Tikinčiųjų bendruomenėje ištikimai vykdomas šis Jėzaus paliepimas ir visame pasaulyje yra aukojama Jėzaus Kūno ir Kraujo auka. Mes esame kviečiami kuo dažniau, ypač sekmadieniais, dalyvauti Eucharistijos aukoje ir tapti amžinojo gyvenimo pažado paveldėtojais.

Eucharistija turi būti tikinčio žmogaus gyvenimo centre. Kiek dėmesio skiriame Eucharistijai, toks yra ir mūsų tikėjimas.

Jei gyvename be didesnių išbandymų, yra pavojus Eucharistijai skirti per maža dėmesio. Žmogus lengvai apsipranta net su pačiais švenčiausiais dalykais. Tačiau kai atsiduriama ekstremaliose sąlygose, Eucharistija tampa nepamainoma jėga, palaikanti žmogaus dvasią. Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės kalinimo laikų liudininkės pasakoja, kaip jų mokytoja Adelė per kalinius kunigus gaudavo Šv. Komuniją ir po mažą gabalėlį padalindavo jaunoms kalinėms. Tai padėjo joms nepalūžti nešant sunkų kalinio kryžių.

Savo asmeniška patirtimi taip pat galiu paliudyti, ką reiškė Mišių auka ir Komunija, kai buvau kalėjime ir lageryje. Slapta aukojamos Mišios ir stiprinimasis dangiškąja duona padėjo pakelti labai ilgus, dažnai sunkius tardymus, o vėliau – visas Uralo ir Mordovijos lagerių negandas. Su Viešpačiu širdyje žmogus gali pakelti pačias didžiausias sunkenybes.

Devintinės kviečia kiekvieną iš mūsų pasitikrinti, ar deramai įvertiname Eucharistiją. Ar švenčiame su parapijos bendruomene sekmadienio Mišias? Ar pakankamai dažnai stiprinamės Dangaus Duona? Jei pastebėtume, kad praeityje būdavo apsileidimo ir Eucharistijos neįvertinimo, turėkime drąsos ir ryžto atnaujinti savo santykį su Jėzumi Eucharistijoje.