„Magnificat“ naujiena – įkvepianti Kjaros Korbelos Petrilo istorija

Ką tik pasirodė ilgai laukta Cristianos Paccini ir Simone‘o Troisi knyga „Gimėme ir jau nebemirsime. Kjaros Korbelos Petrilo istorija“ („Magnificat leidiniai“, iš italų kalbos vertė Asta Žūkaitė) apie įkvepiantį jaunos šeimos gyvenimą. Joje daug dėmesio skiriama žmogaus gyvybei nuo pat užsimezgimo, niekada nesibaigiančiam džiaugsmui bei pasitikėjimui Dievu. 

Kjara Korbela ir Enrikas Petrilo – jauna italų šeima, patyrusi daugybę išbandymų. Jiedu neteko dviejų kūdikių, mirusių vos gimus, o laukiantis trečiojo užklupo netikėta žinia – Kjarai vėžys. Bet ji nedvejodama pasirinko gimdyti… 2012 m. birželį Kjara gimė Dangui; šiuo metu jai ruošiama beatifikacijos byla. Kviečiame skaityti trumpą jos biografijos ištrauką.

Paskutinės dienos labai pripildytos. Enrikas toliau prašo malonės gyventi dabartimi, išstovėti kryžiaus papėdėje šalia savo žmonos. Kiekvieną rytą kartu su ja atiduoda savo ateitį į Dievo rankas, leisdami dar kartą save nustebinti. Dar vienu žingsniu, dar viena diena.

Išgirdus diagnozę, mažų žingsnelių buvo žengta daugybė. Ties kiekvienu atokvėpiu jie jausdavosi dar labiau mylimi, taigi ir patys pajėgūs dar labiau mylėti. Negalima mylėti drungna meile, juolab šildytis kito meilėje. Neužtenka praeity padarytų pasirinkimų, būtina rinktis vėl ir vėl.

Enrikui ir Kjarai atrodo, kad vis labiau pildosi pranašo Izaijo žodžiai apie veidą, „kietą kaip titnagas“ (plg. Iz 50, 7) – taip jis iš anksto apibūdina Jėzų, pasukantį link Jeruzalės, kad įvykdytų savo misiją.

Artėjant prie gyvenimo pabaigos, Kjaros žvilgsnis tampa tiesus, ji jau nesileidžia blaškoma kvailų juokelių. Ji vis labiau pasiryžusi keliauti į Rojų, susitikti su savo Jėzumi. Atrodo, kad jai jau neberūpi, kas dedasi aplink. Ji nori „pažinti Viešpatį kaip galima iš arčiau“, būti budri, kad galėtų ištikimai sekti Jėzaus žodžiais iki paskutinio atodūsio, su didžiausiu uolumu ir užsidegimu, kokį tik gebės parodyti. Šiuo savo pasirinkimu ji priima malonę gyventi dabartimi. Tas laikas, kančios laikas, kada nors baigsis. Kryžius yra „laikini pusryčiai“, kaip rašė Toninas Belas. Kalbėdami su grupe rožinį Kjara ir Enrikas perskaito būtent šią ištrauką, ir tai ištirpdo baimę širdyse tų, kas jų klausosi. Daniela ant spalvotos kortelės užrašo šiuos žodžius, jie visada bus šalia nukryžiuotojo, priešais Kjaros ir Enriko lovą, kad suteiktų jai vilties, kad praneštų: liko jau nedaug.

Kjara iš tiesų yra ant kryžiaus. Gegužės mėnesį jos skausmai prilygsta Kalvarijai, ir ji juos ištveria padedama tikėjimo, įsikibusi į Jėzų visomis jėgomis. Jai skauda akį; grįžus iš Medžiugorjės buvo pradėtas spindulinis gydymas, siekiant sušvelninti simptomus. Gydymas sumažino skausmą, bet negalėjo jo pašalinti, kaip ir dvejinimosi akyse. Jai skauda ir burną, dažnai sunku net išsižioti dėl metastazių kakle. Vaistus praryti padeda vandenyje pamirkyta ostija. Be to, ją kankina stiprūs krūtinės skausmai. Nugarą tiek viršuje, tiek apačioje su kiekvienu atsikosėjimu varsto diegliai: vėžio pažeistos krūtinplėvės, įprastai slystančios viena kitos paviršiumi, dabar linkusios sulipti, o paskui plyšti.

(...)

Tačiau tarp Kjaros ir jos kūno nėra jokio neatitikimo: taip, ji kenčia, bet kūnas priklauso jai, todėl ji jo neniekina. Jai svarbi tik dabarties akimirka, kaip ir turėtų būti visiems, kurie seka Jėzumi. Kjara paklūsta kiekvieną dieną, nėra rytojaus ar vakarykštės dienos, tik šiandiena. Nepaisant to, kad jėgų jai liko labai nedaug, kiek galėdama dalijasi artimo meile. Štai per vienas Mišias ji pastebi, kad neseniai insultą patyrusios močiutės drebanti koja išslinko iš vežimėlio. Niekas, išskyrus ją, to nepastebėjo, tad ji, kamuojama skausmų, atsistojo ir perkėlė koją į vietą. Be to, ji suruošia dovaną Gajai, savo draugei, kuri taip pat yra mirštanti ligonė ir su kuria ji dalijasi kryžiumi. Į dėžutę ji supakuoja džemperį, ant kurio, jos prašymu, užrašyta: „Ha da pasa’ ’a nuttata.“ (Naktis turi praeiti) Tik mylėdamas tikrai įgyji, vienintelis būdas ką nors iš tiesų turėti – turėti Viešpatyje. Tuo metu, kai Kjara nyksta ir valanda po valandos ją vis labiau apleidžia jėgos, joje vis ryškiau švyti kitas gyvenimas. Ir Kjaros dvasia tampa vis stipresnė.

Enriko širdis taip pat ruošiama, jam netgi ateina tokios mintys: „Jei mano žmona eina susitikti su tuo, kuris ją myli labiau nei aš, kodėl turėčiau būti nepatenkintas?“ O Kjara jo klausia, kas svarbiau: moteris, pagijusi nuo vėžio, ar laimingas tėtis su vaiku, bet be mamos?

Enrikas šioje ugnyje buvo nuostabus. Jis labai kentėjo, jautėsi bejėgis, bet kalbėjo Simonui: „Meilė nėra savinimasis, o santuoka reiškia padėti kitam būti laimingam. Na štai, dabar atėjo laikas.“

(…)

Su kitais draugais likome vakarienės. Niekas nežinojome, ar galėjome išeiti, kiek iš tikrųjų dar buvo likę laiko. Tą dieną pagaliau atnešėme Kjarai pasaką, skirtą Frančeskui, ir marškinėlius su užrašu „Gimėme ir jau nebemirsime“. Kiek kartų užtrukdavome iki vėlumos: rašėme, piešėme ir spausdinome bandomuosius variantus. Ir štai mes čia, su pasaka ir marškinėliais. Labai bijojome, kad nespėsime atlikti laiku, dabar atrodo, kad malda buvo išklausyta.

Po vakarienės Enrikas išėjo paskaityti jai pasakos, bet nepajėgė – vis verkė. Jis pakvietė skaityti mus. Sustojome ratu aplink Kjaros lovą su Enriku. Simonas aiškiai tarė kiekvieną žodį: atrodė, tarsi visi giedotume „Magnificat“ už tai, ką drauge patyrėme, ir už tai, ką Viešpats padarė. Tvirtai apsikabinome. Kristijana pasakojo, kad rašydami labai bijojome ko nors pripaistyti ir perduoti tai Frančeskui.

Kjara pasakė, kad parašyta puikiai, ir dar pridūrė kitų gražių žodžių. Niekados nepamiršime jos šypsenos klausantis ir prisimenant visus tuos stebuklus, kuriuos Dievas sukūrė. Ji buvo baisiai pavargusi ir labai kentėjo, bet jos veidas buvo nuginkluojantis, tarsi Rojaus dalelė. Ji užsimerkusi linkčiojo – viską prisiminė. Jai patiko piešiniai. Enrikui riedėjo ašaros, jis glaudėsi prie jos. Prisiminimai apie tai, ką Viešpats nuveikė jos gyvenime, ruošė Kjarą susitikimui. O mus – atsisveikinimui. Geresnio būdo nė negalėjo būti.

Ne kartą patys sau sakėme, kad mūsų draugystė yra gilus ir drauge paprastas palydėjimas pas Viešpatį. Tas vakaras mūsų draugystei buvo išsipildymo vakaras. Net jei kitą dieną būtume dar susitikę, būtent dabar buvo laikas ištarti: „Myliu tave.“

(...)

„Nemanau, kad galėtų būti didesnis stebuklas nei mirtis ramybėje. Man tai brangiausias perlas, vertesnis už visa, ką turi“, – sakė Enrikas.

Altorius papuoštas augalėliais, kurių prašė nupirkti jo žmona.

Ji nenorėjo, kad į laidotuves žmonės atvyktų tam, kad atneštų gėlių, labiau norėjo, kad iš laidotuvių jie parsivežtų namo ženklą, priminsiantį jiems esminį dalyką: gyvenimas yra tai, kas už mūsų ribų. Tai – Jėzus.