Vytautas Radžvilas. Gabrieliaus Lietuvai – tik siundomo šunelio vaidmuo?

propatria.lt nuotrauka 

Dalykiškas Dovilo Petkaus straipsnis – ne tik apie TS-LKD pirmininko ir jos partijo įvykdytą Viktoro Orbano ir jo partijos išdavystę. Tai straipsnis apie patriotiškausia besivadinančios ir – tai reikia pabrėžti – tikrų Lietuvos patriotų savo gretose vis dar turinčios – partijos nuopuolį į moralinio ir politinio skurdo bedugnę. Galutinai išduota ir parduota viskas, ką buvo įmanoma išduoti ir parduoti – ne tik „Fidesz“. Išduota Vengrija, Europa ir galiausiai pati Lietuva.

G. Landsbergio elgesys yra spjūvis į veidą laisvę mylinčiai ir išdidžiai vengrų tautai. Tautai, kuri šimtmečius didvyriškai grūmėsi už savo laisvę vis naujuose sukilimuose. Tautai, kuri 1956 m. išdrįso sukilti prieš tuo metu atrodžiusią nenugalima komunistinę superimperiją ir nešti vilties šviesą nelygią kovą su ta imperija tik ką pralaimėjusiems ir išsekintiems lietuviams. Sugebėta šlykščiai įžeisti šių dienų Vengrijos valstybę, tapusią kovos už krikščionišką tautų Europą tvirtove ir simboliu. Tokie įžeidimai lengvai ir greitai neužmirštami.

Neįmanoma labiau išsityčioti ir iš sąjūdinės Lietuvos idėjos. Sąjūdis kovojo už tai, ką šiandien drąsiai gina V. Orbano vadovaujama Vengrija. Ji gina visų ES tautų teisę išsaugoti savo religines ir kultūrines šaknis bei istorinę atmintį, tautinį tapatumą ir valstybinį suverenumą bei orumą. Grūmėmės ne tam, kad ištrūkusi iš imperijos narvo Lietuva sunyktų ir išnyktų kaip tauta ir valstybė. Tačiau G. Landsbergiui ir kompanijai visa tai  – nė motais. Jiems Lietuva – beprasmė ir bevertė atgyvena, kurią galima išmainyti į geresnę vietelę prie Šeimininko stalo.

Dėl nežinia kokių priežasčių susidoroti su „Fidesz“ – išmesti partiją iš Europos parlamento frakcijos – nuspręsta ne atvirai, bet pasinaudojant klusnių parankinių paslaugomis. Buvo surasti europarlamentarai, sutikę atlikti skundikų, o iš tikrųjų – siundomo šunelio vaidmenį. Taip pat surasta partija, sutikusi išdidžiai pakelti skundikų vėliavą ir vadovauti puolimui. Ją sutiko prisiimti Lietuvos konservatoriai. „Gabrieliau, Fas!“ – ir skundas ant stalo. Tik šitaip įmanoma suvokti šį pasibjaurėtiną poelgį. Didesnio partijos nusižeminimo ir tuo pačiu Lietuvos pažeminimo neįmanoma įsivaizduoti. Juk jokios kitos ES šalies partija nesiryžo imtis to nešvaraus darbo.

Straipsnyje pirmą kartą principingai iškeltas ir kitas seniai pribrendęs klausimas. Ką reiškia partijai priklausančių krikščionių demokratų tyla jos vadovybei galutinai ir negrįžtamai pasirinkus eurokomjaunuolišką politinį kursą uoliai talkininkauti Briuselio elitui, užsimojusiam sunaikinti krikščionybę, tautas ir nacionalines valstybes? Tautų Europą skelbiantys krikdemai paoponavo pirmininkui partijos tarybos posėdyje, „pasiūlė labiau įsigilinti į įvairesnius šaltinius. Pirmininkas padarė savaip ir jokių pasekmių už tai nesulaukė ir panašu, kad nesulauks. 

Galimi tik du šitokio beribio konformizmo paaiškinimai. Pirmasis – krikščioniškas vertybes deklaruojantys, bet jų nuolatos išsižadantys partijos nariai tiesiog elgiasi kaip sovietmeču elgėsi kompartijai priklausę prisitaikėliai. Jie matė vykstantį absurdą, bet tylėjo bijodami nukentėti.

Dabartinių krikščionių demokratų tyla tam tikra prasme atgrasesnė, nes jokios realios sankcijos už netylėjimą iš tikrųjų negresia. 

Antrasis paaiškinimas – tikėtina, jog vyksta D. Petkaus straipsnyje aprašomas žaidimas. Jo paskirtis – mulkinti partijai priklausančius krikščioniškų pažiūrų narius kuriant įspūdį, jog čia vis dar galima ir kitokia nuomonė. Šitaip palaikoma iliuzija, kad TS-LKD dar gali grįžti prie krikščioniškų vertybių. Tokia schema grindžiamas žaidimas vyko ir sovietmečiu. Sistema leido jai ypač lojaliems žmonėms kur kas plačiau kritikuoti santvarkos trūkumus. Tokie drąsiai ir atvirai kalbantys kritikai atrodydavo kone opozicionieriai. Nors tikrasis jų vaidmuo buvo nuleisti nepasitenkinimo garą kurstant iliuziją, jog „leidžianti“ kritiką sistema gali keistis ir tapti žmoniškesnė.

Aišku viena: niekingai išdavusi V. Orbaną TS-LKD vadovybė galutinai nusimetė kaukę ir atskleidė savo tikrąjį veidą. Antikrikščioniška, antitautinė, antivalstybė ir antišeiminė (griaunanti prigimtinę šeimą) – toks yra tikrasis šios partijos veidas. Padoriems ir patriotiškiems partijos nariams (kurių yra dauguma) atėjo nelengvas laikas, kai teks daug ką apmąstyti ir apsipręsti, su kuo jie. Su eurokomjaunuoliška nomenklatūrine partijos vadovybe ar su Lietuva – savo tauta ir valstybe.