Williamas Kilpatrickas. Ar suvokiame, kiek mažai mes žinome apie islamą

Straipsnio autorius Williamas Kilpatrickas daugelį metų dėstė Bostono koledže. Jis yra parašęs įvairių knygų kultūrinėmis ir religinėmis temomis. Jo straipsniai apie islamą publikuoti tokiuose leidiniuose kaip „First Things“, „Policy Review“, „American Enterprise“, „American Educator“, „The Los Angeles Times“, „Catholic World Report“, „National Catholic Register“, „Investor’s Business Daily“, „FrontPage“.

Vakarų šalių piliečiai kenčia nuo žinių stokos apie islamą – ir šis trūkumas trukdo jiems realiai pažvelgti į augantį islamo atgimimą mūsų laikais. Tai būdinga ir katalikams – kurie arba nedaug težino apie islamą, arba jų žinios labai paviršutiniškos.

Vasarą man teko atlikti katalikų apklausą apie islamą, ir rezultatai nebuvo įkvepiantys. Apklausoje dalyvavo 150 katalikiškų universitetų draugijos narių, kurie buvo įsirašę į mėnesį trukusią programą, kaip evangelizuoti žmones tiek katalikiškoje, tiek nekatalikiškoje universiteto aplinkoje. Nors dauguma jų buvo geriausi JAV katalikai studentai, jų atsakymai buvo labai prasti, vidurkis maždaug 31 teisingai atsakytas klausimas iš 100. Klausimai buvo daugiausia susiję su faktais, kuriuos žinotų kiekvienas musulmonas. Atrodytų, kad, sparčiai plintant islamui, ne musulmonai taip pat turėtų siekti sužinoti pagrindines šios religijos tiesas.

Kodėl taip nėra? Iš dalies dėl savaiminio nepaslankumo, kita vertus, po rugsėjo 11-osios įvykių buvo greitai nustatyta politiškai korektiška versija, turinti šiek tiek nuraminti piliečius, kad islamas – tai taikos religija, tačiau teroristai klaidingai ją interpretuoja. Tad ši formulė atleido mus nuo prievolės atlikti namų darbus. Jei terorizmas nesusijęs su islamu, vadinasi, nėra ypatingos būtinybės mums skubėti susipažinti su islamu.

Katalikai turi savo pusiau oficialią versiją apie islamą, ir daugeliu atvejų ji sutampa su sekuliaraus elito linija. Pagal ją, abi religijos turi tą patį pagrindą. Abi garbina vieną Dievą, sieja savo tikėjimą su Abraomu, garbina Jėzų, gerbia Mariją ir vertina dorovingą gyvenimą. Bažnyčios dokumentuose nerasime daug nuorodų apie islamą, Mahometą, Koraną, tačiau juose užsimenama apie musulmonų tikėjimą, taip kuriant dialogo perspektyvą.

Reikėtų pažvelgti atidžiau į tą „bendrą pamatą“. Islamas, pvz., neturi „auksinės taisyklės“, musulmonai turi taisykles, galiojančias musulmonams, ir kitas, griežtesnes, nemusulmonams. Tačiau jei katalikas mano, kad katalikai ir musulmonai turi daug ką bendro, tuomet jam atrodo, kad auksinė taisyklė, randama daugelyje kitų religijų ir filosofijų, turėtų būti bendro pagrindo dalis.

Vienas iš įdomių dalykų, kurį atskleidė minėta apklausa ir jai atlikti naudotas testas su kelių atsakymų pasirinkimu, tai būdas, kaip žmonės žmonės spėja, kai nežino atsakymo. Dauguma jų sprendžia pagal jiems pažįstamą sistemą. Pavyzdžiui, svarstydami apie Jėzaus tapatybę islame, apklausos dalyviai nurodė iš savo judėjiškos krikščioniškos perspektyvos. Į klausimą, kas, pagal islamo mokymą, buvo Jėzus – krikščionis, žydas, musulmonas, esėjas, ar „kita“, 65 % atsakė, kad jis buvo žydas. Jie darė prielaidą, kad musulmonams, kurie, manoma, tiki daugelį dalykų panašiai kaip krikščionys, tai nebus kontroversiškas faktas. Tačiau musulmonui pavadinti didį pranašą Jėzų žydu būtų labai problemiška. Pagal Koraną, žydai yra didžiausi musulmonų priešai. Tad Jėzus negali būti žydas, priešingai, jis yra musulmonas. Tik 15 % dalyvių pasirinko šį atsakymą. Tad matome, kai nežinodami tikslaus atsakymo katalikai, dalyvavę apklausoje, numano, jog musulmonų tikėjimo tiesos panašios į katalikų. Kokį skirtumą tai nurodo? Musulmonai tiki ne į tą Jėzų, kurį tiki krikščionys. Evangelijų Jėzus ir Korano Jėzus skelbia apie save iš esmės priešingus dalykus. Korano Jėzus nenurodo esąs Dievo Sūnus – jis netgi paneigia Alacho akivaizdoje, kad kada nors taip būtų sakęs. Korane krikščionys, kurie tvirtina apie Jėzaus dievystę, Alacho prakeikiami dėl piktžodžiavimo. Tad tai atskleidžia, kad yra nemažai priešiškumo tarp krikščionių ir musulmonų. Ir kai pažvelgiame iš arčiau, įsivaizduota bendra žemė ima atrodyti kaip pelkė.

Kitas dalykas, į kurį vertėtų atkreipti dėmesį, – džihadas. Turėtume geriau susipažinti su žodžiu „džihadas“. Nors jo šaknis reiškia „kova“, jis visuomet musulmonų tradicijoje buvo suprantamas kaip pareiga kovoti su netikinčiaisiais. Tačiau pastaruoju metu plinta islamo apologetų interpretacija įvardyti džihadą kaip vidinę dvasinę kovą. Apibrėžimas kaip „asmens vidinė kova pasiekti dvasinę ramybę“ ar „asmeninė musulmono pareiga, kuris užsibrėžia įveikti nedorybes savyje“ atitinka katalikų mintį apie sąžinės kovą, tad tai tarsi įsilieja į bendro pagrindo versiją. Džihadas įvardijamas ir kaip „teisinga, gynybinė kova siekiant apsaugoti savo gyvybę ir tikėjimą“. Tačiau žemėlapis rodo ką kita – tos musulmonų kovos gerokai nutolę nuo Arabijos pusiasalio į visas puses.

Kai katalikai Vakaruose džiaugiasi dėl geresnio islamo „suvokimo“, katalikai ir kiti krikščionys Egipte, Nigerijoje, Sudane, Kenijoje, Pakistane, Irake, Sirijoje ir kitose musulmonų šalyse išgyvena tokią džihado formą, kuri senai peržengė vidinės kovos, aprašytos vadovėliuose, ribas. Ji kur kas panašesnė į tą džihadą, kurį patiria krikščionys musulmonų karių rankose jau keturiolika šimtmečių.

Ar katalikai Europoje ir Amerikoje vieną dieną neatsidurs tokioje pat nesaugioje situacijoje kaip krikščionys Egipte, Pakistane ir Irake? Jei jie neužpildys spragos apie islamą, tai gali nutikti. Europoje jau dabar pastebima sulėtinta kapituliacija prieš islamą. Šis kultūrinis nuolaidžiavimas daugiausia susijęs su faktu, kad Europos ir Amerikos elitas linkęs vadovautis naivokomis ir faktais neparemtomis versijomis. Jų svarbiausias prioritetas yra ne pažinti islamą, tačiau vengti įžeisti jo išpažinėjus. Laikomasi požiūrio, kad islamas yra taikos religija, o faktai, kurie prieštarauja šiai nuomonei, yra nuolat nutylimi. Tad gali tekti sumokėti tam tikrą kainą už tokį naivumą, ir Europa jau ėmė mokėti nuolaidžiavimo ir savicenzūros valiuta augančio smurto ir gąsdinimų akivaizdoje.

Katalikai rizikuoja atsidurti tokioje pat situacijoje, jei nesiryš pažvelgti, kas slypi už teiginio apie bendrą religinį pamatą. Kaip popiežius Aleksandras pabrėžė, „žinoti mažai yra pavojinga“. Tie, kurie nedaug nusimano šioje srityje, retai suvokia, kiek mažai jie žino, ir, kaip sako popiežius, jie gali daug sumokėti už savo abejingumą. Katalikai, kurie pasitenkina tik paviršutiniškomis žiniomis apie islamą, gali sulaukti nemalonių netikėtumų.

Parengta pagal Aleteia.org

bernardinai.lt