Vytautas Rubavičius. Ar bereikia „naujai išrasti“ Europą?

propatria.lt nuotr. tiesos.lt „Brexitas“ kelia vis didesnę sumaištį europinio politinio elito galvose. Daugelis suvokia – kad ir ka...

propatria.lt nuotr.

„Brexitas“ kelia vis didesnę sumaištį europinio politinio elito galvose. Daugelis suvokia – kad ir kaip jis baigtųsi, Europos Sąjunga privalo keistis. Būtinumą keistis skelbia vis daugiau aukščiausio lygio politikų. Šiuo atžvilgiu euroskeptikais ar populistais vadinami vieningi su eurofederalistais. Suprantama, skiriasi jų įsivaizduojamos Europos, jos politinės „architektūros“, santykių su didžiosiomis pasaulio galiomis vaizdiniai. 

Svarstymus apie ateitį ypač skatina ir artėjantys Europos Sąjungos Parlamento rinkimai, kurių rezultatai neišvengiamai paveiks ES ir jos narių raidą. Tikimasi, jog bus pristabdytas eurofederalistinio projekto įgyvendinimas, skatinantis „tautų maišymą(si)“, ir atsigręžta į Europos tautų ir nacionalinių valstybių interesus. Tikimasi ir kito dalyko – kad bus pažabota finansinio kapitalo savivalė, įsukusi pasaulį į finansinių krizių spiralę. Politikų pamąstymuose vienaip ar kitaip liečiama ir demokratijos ateities problema – juk legitimiu pripažįstamam europiniam valdymui reikalingas europinės liaudies ar tautos, o ne surogatinių europinių partijų atstovų pritarimas, tačiau kol kas niekas neįsivaizduoja, kaip toji liaudis ar tauta galėtų atsirasti ar būti išrasta. Jau dabar ryškėja, kad europinės liaudies kūrimas, skatinant masinę įvairialypę imigraciją, pernelyg ilgalaikis vyksmas, kuris kelia savų nenumatytų pavojų pačiam sumanymui. Visi kuo puikiausiai mato, kaip pastaraisiais metais įvairiose šalyse išplito prieš besaikį ir neatsakingą imigracijos skatinimą nukreipti pilietiniai judėjimai, paskatinę žmones atsigręžti į savas tautines ir nacionalines europietiškas šaknis, taip pat gaivinę nacionalinės valstybės svarbos nuovoką. Vidinių šalies problemų, kurias pagarsino „geltonųjų liemenių“ judėjimas, kankinamas Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas paskelbė kreipimąsi į ES piliečius „Dėl Europos Atgimimo“.  Visi žinome, kad Europinės raidos pagrindas yra Vokietijos ir Prancūzijos ašis, o šių šalių vadovai yra pagrindiniai europinės vidaus ir išorė politikos formuotojai, todėl Macrono mintys susilaukė didelio politikų ir žiniasklaidos dėmesio. Tiesa, Lietuvoje jo kreipimasis galėtų būti labiau svarstomas.

Prancūzijos prezidentas pripažįsta Europą patekus į tam tikrus krizinius spąstus, kurių simboliu laikomas „Brexitas“. Esminis dalykas tas, kad Europos Sąjunga „nesugebėjo patenkinti tautų apsaugos poreikių“. Reikšminga, kad kreipiamasi į „tautas“, o toliau prisimenama ir „civilizacija“, tačiau niekaip nepaaiškinama, kokios gi apsaugos pritrūkę ir nuo ko. Galima numanyti, kad šitaip atsargiai primenama besąlygiško svetingumo imigrantams politika, kurią buvo paskelbusi ir vykdė Vokietijos kanclerė Angela Merkel, tačiau galima tik numanyti. Kreipimesi atkreipiamas dėmesys ir į svarbų pastarųjų ES socialinės ir ekonominės politikos aspektą, susijusį su, sakytume, neoliberalaus mąstymo įsivyravimu, kuris nusakytas trumpu sakiniu, kad piliečių akyse Europa „tapo besiele rinka“. Vėlgi norėtųsi paaiškinimo, kodėl Europos raida pasuko „besielės rinkos“ link ir koks politinis elitas, kokia politinė ideologinė nuostata už šį posūkį nuo socialinės rinkos atsakinga. Kai Macronas patikina, kad be ES jėgų mes „negalėtume atlaikyti finansinio kapitalizmo krizes“, tai galima numanyti, kad kaip tik finansinį kapitalizmą aptarnaujantis europinis politinis elitas didžia dalimi ir yra atsakingas už „besielės rinkos“ įsitvirtinimą. Tačiau Prancūzijos prezidentas kartu su Jeanu Claude’u Junckeriu yra vienas iškiliausių to elito atstovų. Gal dėl to jis taip ir neužsimena apie europinio politinio elito atsakomybę dėl ES ištikusių problemų, nedrįsta labai aiškiai pasakyti, kad Europos atsinaujinimui būtina elito ir esminių ideologinių Europos raidos nuostatų kaita. O į finansinio kapitalizmo krizes žvelgiama kaip į neišvengiamą blogį, kurį galinti pažaboti tik ES, užmirštant, kad pati ES ir dėjo didžiules pastangas „išlaisvinti“ finansinį kapitalą nuo nacionalinių valstybių priežiūros, nuo pelno siekiui trukdančių moralinių bei etinių „apribojimų“ ir paverčiant Europos piliečius bankų įkaitais. Šiuo atžvilgiu Lietuvos pavyzdys labai iškalbingas.

Neabejotina, kad ES yra didelis ir daug naudos Europai davęs projektas. Macronas paaiškina, kad Europa yra „istorinė sėkmė: nuniokoto žemyno susitaikymas lig šiol neregėtame taikos, gerovės ir laisvės projekte“. Su tuo niekas nesiginčys. Tačiau sparčiai įvairiose šalyse didėjant socialinei atskirčiai, menkstant viduriniajai klasei, įsivyraujant kairuoliškai politinio korektiškumo ideologijai, mojuojant įvairiausiais tolerancijos, homofobijos bei islamofobijos vėzdais kaip tik taikos, gerovės ir laisvės turinys reikalingas naujų apibrėžčių ar bent jau reikšmingų patikslinimų – kas ir kam ta gerovė bei laisvė. Ofšoriniam finansiniam kapitalui ir jį aptarnaujantiems ar išmaniųjų technologijų priežiūron patekusiems ir apie tai beveik nieko nenutuokiantiems paprastiems, vis labiau gerovės iliuzijų netenkantiems piliečiams. Juolab matantiems, kaip vis labiau įsisuka nauja branduolinio ir kosminio ginklavimosi spiralė, naikinanti visas iliuzijas apie su klimato kaitos bėdomis susijusių pasaulio politikų „sveiką protą“. Prezidentas kreipiasi į paprastų piliečių sveiką protą, aiškindamas, kad „Brexitas“ esąs nacionalistinis pasitraukimas, ir šitaip skatindamas juos saugotis nacionalizmo. Tačiau neteko girdėti, kad kitų šalių nacionalistai keltų idėjas trauktis iš ES, juolab tokiomis idėjomis grįstų savo rinkimų į ES Parlamentą programas. O pats „Brexitas“ nėra jokia ypatinga britų nacionalizmo apraiška – jį paskatino daugybė realių vidinių Didžiosios Britanijos socialinių problemų, taip pat ir britų siekis išsaugoti nacionalinę valstybę, jos suverenitetą įsivyraujant eurofederalistinei Briuselio vykdomai politikai. ES patirtų mažiau iššūkių, jei jos politinis elitas nebūtų įtikėjęs savo visagalybe ir nebūtų beatodairiškai, neatsižvelgdamas į Europos valstybėse besikeičiančias „nuotaikas“, ėmęsis įgyvendinti savo ideologinius projektus. Pasirodė, kad tautos su savo suverenitetais ir nacionalinėmis kultūromis nenori be pėdsakų išnykti pavyzdinės kosmopolitinės europinės liaudies liūne. Tad ir stebimas nacionalistinių tautinių nuotaikų bei jomis grindžiamų judėjimų išplitimas, raginantis – „atsigręžkime į savo šaknis, į savo gimtines ir tėviškes“.

Kreipimasis siūlo konkrečias gaires, kurios turėtų paskatinti „Atgimimu“ įvardytą vyksmą. Tačiau tam vyksmui būtinas tam tikras bendrumas. Matyt, tą bendrumą turi laiduoti pilietiškumas, nes ir kreipiamasi į piliečius. Kas tuos piliečius sieja? Macrono teigimu, „mus jungia, mus išlaisvina ir mus saugo būtent Europos civilizacija“. Gana netikėtai atsiranda „Europos civilizacijos“ sąvoka. Visiškai neaišku, kaip tą civilizaciją įsivaizduoti? Juk iš tradicijos Europos civilizacija vadiname krikščionišką, krikščioniškomis vertybėmis grįstą daugiatautį darinį. Tačiau šiuolaikinė Europa visais įmanomais būdais vykdo ateistinį sekuliarizacinį projektą, stengdamasi krikščionybę ne tik išstumti į viešo gyvenimo paraštes, bet ir apskritai ištrinti iš viešumos. Jau dabar kai kuriose šalyse tėvams gresia dideli nemalonumai, jei jų vaikai mokykloje prisipažįsta auklėjami pagal tėvų tikėjimą ir jo palaikomas vertybes. Dori krikščionys niekaip negali pripažinti vienalyčių „šeimų“, atviro vaikų seksualizavimo lytinio mokymo programomis, rekomenduojančiomis kuo anksčiau vaikus pratinti masturbuotis ir šitaip „pasirinkti“ savo lytiškumą. Suprantama, tas programas sugalvoja ir įgyvendina ne patys vaikučiai, o suaugusieji.

Dera prisiminti, kaip aršiai buvo kovojama, kad Lisabonos sutartyje niekaip nebūtų paminėta krikščionybė, tad Europa dokumente pasirodė visu savo atstumiančiu ateistiniu pavidalu. Daugelio šalių politikai kaip tik ragina Europą atsigręžti į savo krikščionišką paveldą bei vertybes, kurios tik ir laiduoja civilizacinį tapatumą bei išskirtinumą. Šitai ypač svarbu atgimstančių imperinių civilizacinių darinių – Turkijos, Rusijos, Kinijos – akivaizdoje. Civilizacijose vienas svarbiausių yra religijos veiksnys. Tačiau pripažįstant krikščionybės svarbą tektų atmesti ateistinio sekuliarizmo ir su juo susijusias nuostatas. Macronas nesiryžta šito daryti. Jis tik aiškina, kad „mes privalome naujai išrasti – tiek politiniame, tiek kultūriniame lygmenyse – mūsų civilizacijos formas šiame besikeičiančiame pasaulyje“. Šiuo atžvilgiu išlaikoma socialinio kultūrinio konstruktyvizmo formuota nuostata – susibėgs ekspertai, išras naujas civilizacines formas ir paskleis jas liaudžiai. Žodis „išrasti“ kreipia į su Europos apmąstymais susijusią prancūzų politinės ir kultūrologinės minties terpę, kurioje išplito aiškinimai apie Europą, kaip niekada neužbaigiamą bei vis iš naujo išrandamą projektą, apie Europą, kaip kosmopolitinį pavyzdį pasauliui. Tačiau jau pats Macronas pažymėjo Europos piliečių nepasitenkinimą esamu „išradėjų“ elitu. Tad vargu ar piliečius patenkintų ir kitokie „išradėjai“. Juolab kad daugeliui žmonių nepriimtina pati civilizacijai taikoma „išradinėjimo“ samprata. Istorinė patirtis akivaizdžiai liudija, kiek blogio paskleidė pasaulyje „šviesios ateities“ ir kitokių civilizacinių formų „išradėjai“. Vienas žymiausių dabarties politikos filosofų Johnas Gray’us, beje, liberaliosios pakraipos mąstytojas, ateistas, neseniai išleido knygą Septynios ateizmo rūšys, kurioje parodė, koks negailestingai nuožmus yra modernusis ateizmas religijos ir tikėjimo išpažinėjų atžvilgiu ir kaip ateistų praktika skiriasi nuo aiškinimo, esą jie už visokių pažiūrų bei tikėjimų „lygybę“. Gray’us išsako įsidėmėtiną išvadą, kuri nelabai patiks įvairiausių pakraipų liberaliesiems tolerancijos ir kitokių laisvių šaukliams: „Kaip tik judėjiškasis ir krikščioniškasis monoteizmas, o ne europinė Apšvieta yra pirminis ir pagrindinis tolerancijos praktikų šaltinis“. O šiuolaikiniame ateistiniame mokslo ir mokslinio racionalumo kulte jis įžiūri gnostikų tikėjimų ir praktikų bruožus.

Ką siūlo Macronas? Jo manymu, Atgimimas turi būti paremtas trimis viltimis – laisve, apsauga, pažanga. Kiekviena jų numato tam tikrą politinės ir institucinės veiklos barą. Laisvei palaikyti siūloma steigti Europos demokratijos apsaugos agentūrą, kurios pagrindinis rūpestis būtų demokratinių procedūrų išlaikymas rinkimuose ir užsienio poveikio užkardymas. Tačiau nieko nekalbama apie demokratijos turinį. Apsauga numato bendrą pasienio policiją ir Europos prieglobsčio biurą, o šioms institucijoms vadovautų Europos vidaus saugumo taryba. Pažangos dvasiai stiprinti reikalingas Klimato bankas, Europos sveikatos saugos pajėgos. Pagrindinė šių siūlymų yda ta, kad iškeliamos abstrakčios sąvokos, kurioms „aptarnauti“ numatoma kurti naujas europines institucijas. Visos tos institucijos silpnins nacionalinius suverenitetus, tad skatins eurofederalizmą, prieš kurį ir nusiteikusi didelė dalis europiečių. Kaip tokiu atveju konkrečiai bus įmanoma įgyvendinti esminį Macrono išsakomą ateities siekį: „Šioje Europoje pačios tautos iš tiesų perims savo likimo kontrolę“. Juk nenumatyta jokių „tautų įgalinimo“ institucijų, nieko nekalbama apie tiesioginės demokratijos plėtrą. Macronas nusiteikęs net peržiūrėti svarbiausias sutartis, tačiau klausimas – kokios ateities vizijos ir kokių puoselėtinų civilizacinių vertybių pagrindu? Neramina, kad suvokiant būtinumą stiprinti ES sienų apsaugą, nes „besienė“ Europa niekaip negali suvokti savojo tapatumo, kaip apie savaime suprantamą dalyką imama kalbėti apie paktą su Afrika. O juk visiems aišku, kad jokiais paktais neįmanoma bus suvaldyti Afrikos šalių demografinio spaudimo ES šalims.

Pirminį bendrą šio kreipimosi įspūdį drįstume nusakyti taip: Prancūzijos prezidento siūlomame Europos Atgimimo vaizdinyje menkai atsižvelgiama į gilumines Europoje įsisiūbavusių krizinių reiškinių priežastis, o siūlomos gairės yra tarsi nuo „seno kurpaliaus“. 

Susiję

Vytautas Rubavičius 4992517821549282279
item