Jurga Lago: „Turime saugotis atgimstančios Marxo šmėklos“

Mindaugo Šernos nuotr.

Apie motyvus įsitraukti į aktyvią politinę veiklą, Europos Sąjungoje nauju pavidalu populiarėjančią marksizmo ideologiją ir dviejų ES valstybių narių – Lietuvos ir Ispanijos – panašumus ir skirtumus kalbamės su juvelyre Jurga Lago.

– Kodėl įsitraukėte į „Susigrąžinkime valstybę“ veiklą? 

   

– Todėl, kad esu atidi, domiuosi aplinka ir pastebiu, jog Europos Sąjunga virsta keistu dariniu. Tokiu, kuris mums, rytų europiečiams, nemaloniai primena tuos laikus, kai žodį „demokratija“ girdėjome kasdien, bet buvome pamiršę jo reikšmę. Todėl, kad – kaip gali pastebėti kiekvienas – Europos Sąjungos šalys tampa savo pačių likimo nebesprendžiančiais „bevaliais“ žemės plotais. Todėl, kad labai noriu išlikti lietuve, bet kartu ir europiete. Čia mūsų visų išsvajota žemė – „gyventi, kaip ten“ – ant istorinių savo pamatų pastatytoje, tvirtoje ir galingoje Europoje. Tokioje, kuri nebijo didėjančios kitų pasaulio regionų konkurencijos ir sugeba būti traukos centru ne dėl nekontroliuojamų ES fondų pinigų fontanų, o dėl savo pamatinės tvirtybės. O svarbiausia, į „Susigrąžinkime valstybę“ veiklą įsitraukiau, nes turiu šeimą. Du vaikus. Noriu jiems geros ateities – ne blogesnės, nei tos, kurią mums sukūrė mūsų tėvai.

– Gyvenate Ispanijoje ir komentuojate lietuvių ir ispanų gyvenimo būdą, kultūros skirtumus. Koks ispanų požiūris į valstybės kišimąsi ir vaikų auklėjimą?

   

– Keliauju tarp Lietuvos ir Ispanijos – taip susiklostė mano gyvenimas. Ispanijoje šeima apima ne tik tėvus ir vaikus, bet ir senelius bei prosenelius. Šeimos čia visada buvo artimos, didelės, tvirtos ir įprastai statomos remiantis krikščioniškosios kultūros pamatais. Tačiau, keičiantis laikams, Europos Sąjungos standartizuotomis programomis nuspręsta šią situaciją pakeisti. Bandymai mokyklose skleisti genderistinę miglą, kištis į šeimų reikalus ir vaikų auklėjimą vis dažnėjo, o šiandien yra akivaizdūs. Vis dažniau jau ant trimečių (į mokyklą vaikai Ispanijoje privalo eiti nuo 3 metų) klasių langų pastebėsi jaukų vienaragį ir vaivorykštę – nekaltybės praradimo ir „LGBT+“ prisilietimo bei įtakos ženklus, kaip ir Lietuvoje, „stumiamus“ prisidengiant tolerancijos ir draugystės vėliava. Vis dažniau pasigirsta atvejų, kai valstybinei valdžiai nebeužtenka lįsti ten, kur jai pridera – į žmonių pinigines. Dabar ji jau siekia didesnės kontrolės ir, matyt, turi savų tikslų, nes jos vis daugiau šeimų miegamuosiuose ir vaikų kambariuose. Darosi aišku – nusitaikyta į šeimą. Dėsningą, tikslingą ir kryptingą jos ardymą.  

   

Ispanijoje, beje, tai bus ilgas darbas – ardyti seną ispanišką šeimą yra sunku, nes žmonės čia lengvai nepasiduoda. Tačiau tai vyksta, finansuojant nenusakomą daugybę „feministinių“ organizacijų, kurios su kova už moters teises ir laisves dažniausiai nebeturi nieko bendro, nebent pavadinimą. Vien Ispanijos pietuose, Andalūzijos regione, tam reikalui metams skirta apie 30 milijonų (taip, šeši nuliai, Karlai!) eurų. Deja, siaubingi dalykai vyksta visuose 17-oje Ispanijoje regionų: spausdinamos genderizmą skatinančios knygelės, knygynai skęsta vaikų ideologiniam pavergimui skirtuose vienaragių piešinukuose, bandoma (prisidengiant „smurtu artimoje aplinkoje“) atiminėti vaikus už pliaukštelėjimą. Tiesa, su tiesioginiu lindimu į šeimas ir vaikų atiminėjimu valdžiai Ispanijoje sunkiau nei Lietuvoje, nes žmonės vieningai stoja palaikyti tėvų ir puikiai atskiria močiutės pliaukštelėjimą nuo smurto.  Kai reikia, ispanai nebijo ir pareikalauti, tad vaikų atiminėjimo atvejai dar labai pavieniai – tautos temperamentas neleidžia imtis represijų. 

   

Tačiau visoje Europoje, matyt, stebėdami tuos iš jų pasitelkiant didelius mokesčius surinktus ir į orą trykštančius Europos Sąjungos fondų pinigų fontanus, žmonės imasi už galvų – kodėl mes turime tiek mokėti? Kam? Kad ant mūsų visų protėvių iškovotos ir išlaikytos Europos šiandien vaikštinėtų mūsų vaikų ateities ir senelių pensijų sąskaita išlaikomos „visos pasaulio tautos“? Vardan ko? Taip, čia šuo ir pakastas – vardan to seno gero tikslo – lygybės, brolybės ir taikos pasaulyje... 

– Jūsų komentaruose ne kartą nuskambėjo ne tokia ir savaime suprantama mintis, kad valstybės kišimasis į šeimą yra komunistinis. Kodėl? Kas blogai su komunizmu? Kur jį šiandien matote?

    

– Ispanija šiandien pavargusi – kokia būna mama, kai lieka viena prieš veidrodį pavasario saulei pašvietus. Ji šiandien smalsiai apžiūrinėja savo žilstelėjusius plaukus, savo protingas akis – juk jos kadaise išplėtė pasaulio horizontus! Savo tvirtas rankas – jos valdė pusę svieto! Nusišypso sau, nes visko buvo ir bus, bet svarbiausias ženklas, rodantis polinkį į komunizmą, yra vaikų ugdymas. O jis katastrofiškas. Dėl to ir vaikai šiandien... jie tokie jautručiai, tokie pasimetę. Štai čia ir bus Ispanijos silpnybė – jos polinkis į komunizmą. 

Vaikai gėdijasi savo šalies – tarsi gėdytųsi senos mamos. Mokyklose ir viešumoje, ypač pasitelkiant šiandien Europos Sąjungoje vyraujantį projektinį meną, norima parodyti, kad reikia gėdytis savo „imperialistinės praeities“ ir persiimti tikslingai primestos ideologizuotos atgailos kultūra.  

Mane tai stebina, nes mes didžiuojamės savo Lietuva, tuo, kad ši buvusi „nuo jūros iki jūros“. Bent tomis penkiomis savo šlovės istorijoje minutėmis. O ispanų galvos nuleistos. Ir ne karūna jas slegia, o sunkus ideologijos svoris. Verslas čia marksistiškai demonizuojamas – smulkieji ir vidutiniai verslininkai jau seniai turi mažiau teisių ir laisvių, nei tik tariamai ginami „vargšai darbininkai ir proletarai“. Raudonosios ideologijos šalininkams reikėjo rasti naują tinkamą ginti silpnąjį – auką – tam, kad galėtų apsimesti ją ginantys. Tokių aukų ieškoma visoje Europoje. Ir jomis šiandien visoje Europoje tradiciškai tampa seksualinės mažumos ir nelegalūs imigrantai. Ant tariamų aukų gynybos pagrindo statoma politika ir tam būtina lįsti gilyn į šeimas. 

Visa tai reikšminga visos Europos mastu. Mes irgi jau nepamename ir mažai kas žino, kad būtent šeima komunistams buvo didysis blogis – juk buvo aiškinama, kad čia kaupiasi privatus kapitalas, čia auginamas tikėjimas, čia visos „buržuazinės moralės“ šaknys. Todėl nuo pat kūdikystės vaikus buvo siekiama padaryti kuo labiau priklausomus nuo valdžios – mamas išgrūsti į darbus, bažnytines santuokas pakeisti „valdiškomis“, skatinti „laisvą meilę“, skatinti abortus ir komunalinius būstus statyti tam, kad juose gyventų ne šeimos, bet komunos. Pasaulyje „laisvoji meilė“ suklestėjo, „nuraudama stogus“, o į SSRS valdžią atėjęs dėdulė Stalinas pamatė itin skaudžias tokios politikos pasekmes – daugybė pamestinukų, venerinių ligų išplitimas ir daugybė mirčių nuo abortų. Tad „seksas tapo draudžiamu“. Nuo šio posūkio ir mes Sovietų Sąjungą jau pažįstame. Štai todėl mums „laisva meilė“ vis dar apgaulingai atrodo kaip laisvės simbolis. 

– Bet kaip tai aktualu šiandienos Europoje?

– Turbūt visi sutiksime, kad mokyklų programos neturėtų būti paremtos tikrovę iškraipančia valstybės niekinimo ideologija. Bet štai Ispanija yra pavyzdys to, kad dabar Europos Sąjungoje plintančios ideologijos nešėjai ribų nejaučia – net vaikų vadovėliuose faktai apie šalies istoriją ir protėvius iškraipomi taip, kad ideologijai trukdanti krikščionybė būtų pristatyta it baisus siaubas, o Ispanija – kaip gėdos nusipelnęs blogio demonas. Ši Ispanijos patirtis svarbi ir mums, nes panašūs dalykai vyksta ir Lietuvoje bei kitose Europos Sąjungos šalyse – bet kokia kaina vengiama „šlovingos praeities“, „istorinės atminties“, „karžygių ir šalies gynimo“ kultūros. Vėlgi, ir religingiems, ir nereligingiems europiečiams turėtų būti akivaizdu, kad dabar ypač nusitaikyta į Europos bendrą vardiklį ir civilizacinį pamatą – krikščionišką kultūrą. Paprasta ideologinio mąstymo iliustracija – norint gauti ES finansavimą kokiam nors šiuolaikinio meno projektui, užtenka akivaizdžiai tyčiotis iš: istorijos, tikėjimo ir šeimos.

Aš Europą prisimenu, kaip svajonę. Kaip tvirtybės, demokratijos ir siekti bendro gėrio raginančią Europą. Šiandien gi atvirkščiai – šlovinamos tariamos aukos, o piliečiai, jei ir skatinami, tai nebent pasitraukti iš kelio ir bejėgiškai verkti, užsirašius „Je suis Charlie“, net tuomet, kai prašalaičiai ima... žudyti mūsų žmones.  

Akivaizdu, nesu šalininkė, bet reikia pripažinti, kad komunizmas yra efektyvi manipuliacinė priemonė – ne veltui jo idėjomis nuoširdžiai įtikėjo milijonai žmonių visose šalyse. Bet taip tęstis negali. Jei matydami apgaulę ir plintantį atgijusio komunizmo terorą tylėsime, tai kur mes nueisime ir kur nuvesime savo vaikus?

Turime kovoti prieš klaidingas idėjas. Europos Komisijos pirmininkas Jeanas-Claude'as Junckeris atskiru reisu važiuoja pas Marxą, kad prie jo paminklo galėtų pagarbiai padėti gėlių. Deja, raudona šmėkla Europoje vis dar klaidžioja. Pavėluoto to supratimo kaina gali būti milžiniška, nes ideologinis perauklėjimas efektyvus ir jau vyksta labai intensyviai. Ispanų proseneliai 800 metų kovojo su maurais, o šiandien jie jau nuolankiai sutinka faktinį jų valstybės subyrėjimą reiškiančią Europos Sąjungos 12 milijonų „pabėgėlių kvotą“. Nežinia, ar ta maurų kvota bus įvykdyta, bet Ispanija žino, kad mieganti pantera irgi pantera. Praeityje musulmonų pagrindinis verslas čia visada buvo prekyba vergais, tad juos piešdavo kaip vergus saugančias panteras. 

Europos Komisijos prezidento J.-C. Junckerio kalba, 2018 m. gegužės 4 d. sakyta Vokietijoje, Tryro mieste, 200-ųjų K. Marxo gimimo metinių minėjimo proga. Europos Komisijos nuotrauka.

Protingi žmonės rašė: sunkūs laikai pagimdo stiprius žmones, stiprūs žmonės sukuria vaikams gerus laikus; geri laikai pagimdo silpnus žmones, silpni žmonės sukuria vaikams sunkius laikus… Ispanija šiandien pirmąkart savo galingoje ir ilgoje istorijoje pavydi... Rytų Europai. Pavydi mums. Tvirtų, dar vargo reikšmę suprantančių ir nenukairėjusių žmonių.

Ir Lietuva vis dar turi šansą. Tam reikalingos realios pertvarkos ne tik šalies viduje, bet ir visoje Europos Sąjungoje.

– Kas jus įkvepia?

– Esu alergiška nelaisvei ir principiniam nepasitikėjimui žmogumi. Mane įkvepia galimybė kurti – ne tik meno kūrinius, bet ir aplinką.