Kun. Robertas Urbonavičius. Ateinantysis

Viešpats byloja:

„Mano mintys – ramybės, ne priespaudos mintys.

Kai manęs šauksitės, aš jus išklausysiu,

vėl jus surinksiu, tarp visų tautų išblaškytus“

(introitas)

Baigiantis liturginiams metams, Bažnyčia prabyla apie paskutiniuosius dalykus. Apie tai, kas mūsų laukia: „Tomis dienomis, po didžio suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove.“

Dažniausiai visa tai mums primena katastrofų filmą su įspūdingais specialiaisiais efektais, kurie prikausto dėmesį, tačiau pasimiršta sugrįžus į realybę. Ar ne panašiai galvojame ir išgirdę šį Evangelijos tekstą? Gal ir Viešpats naudojo specialiuosius efektus, kad pritrauktų daugiau klausytojų? Juk nuo šių kalbų praėjo keli tūkstantmečiai, tačiau papasakotas scenarijus nevirsta realybe.

Tačiau Jėzus nebuvo Holivudo stebuklų fabriko pirmtakas ar gudrus oratorius siekiantis bet kokia kaina patraukti klausytojų dėmesį. Tas, kuris save pavadino Tiesa, nesiruošė nei meluoti, nei gąsdinti.

Užtemusi saulė ir byrančios žvaigždės nėra tai, ką Viešpats nori mums pasakyti. Jis perspėja mus, nepasiduoti iliuzijai, kad visa tai, ką regime, kuo gyvename, ką jaučiame yra tikra ir svarbiausia. Daugybė dalykų, kuriuos pasaulis laiko svarbiais ir amžinais yra menki bei laikini. Kaip vaikai, kurie stato jūros pakrantėje smėlio pilis, įsijaučia į karalių vaidmenis, negalvoja, kad atskubėjusi jūros banga akimirksniu nušluos tai, ką jie sukūrė, - taip ir pasaulio žmonės kuria santvarkas, planuoja naujas epochas, - manydami jog tai liks amžiams. 

Eiliniam šių laikų žmogui, tikėjimas ir su juo susiję dalykai atrodo kaip laisvai pasirenkamas priedas, laisvalaikio užsiėmimas, - tai, kas nėra ypatingai svarbu, nes tikrovė esanti visai kitokia ir svarbesni yra visai kiti dalykai. Tačiau tai ir yra didžioji apgaulė, kuriai kviečia nepasiduoti Viešpats. Viskas yra atvirkščiai: būtent tikėjimas ir Jėzaus mokymas yra svarbiausia ir būtiniausia. Kuomet užges saulė ir byrės žvaigždės išgelbėti bus tie, kurie į savo širdis bus įsirašę Jėzaus Vardą.

Nebūtina laukti tos dienos, bet reikia kasdienybės sūkuriuose ir vėtrose laikytis tvirtai įsikibus Kristaus rankos.

Man yra gera būt arti Dievo,

prieglaudą pas Viešpatį Dievą turėti.

(Komunijos priegiesmis)