Kairiųjų karas prieš santuoką ir šeimą

Paul Kengor. Išardymas (vertė Vilius Bernotas) – Vilnius: Valstybingumo studijų centras, 2017. – 252.

„Šeimos panaikinimas! 

Net patys kraštutiniai radikalai piktinasi šiuo begėdišku komunistų sumanymu.”

- Karlas Marksas, Komunistų partijos manifestas, 1848 m.

Rugsėjo pabaigoje Lietuvos skaitytojus pasiekia Valstybingumo studijų centro knyga apie jau daugiau nei šimtmetį trunkantį kairiųjų karą prieš santuoką ir šeimą. JAV politologas dr. Paulas Kengoras lengvu publicistiniu stiliumi pasakoja apie tai, kaip nuo Markso ir Engelso kvietimo panaikinti šeimą, iki Lenino seksualinės revoliucijos, pokario JAV universitetų ir 1968-ųjų seksualinės revoliucijos, o galiausiai – šeimos sampratos perrašymo daugelio Vakarų šalių įstatymuose – marksistinė „buržuazinės“ šeimos sunaikinimo idėja gyvuoja įgaudama vis naujas formas. Knygą iš anksto užsisakyti galima parašius [email protected] (kaina - 4 eurai).

Lietuvoje ne pirmus metus stebima politinė ir informacinė kova dėl šeimos sampratos. Prasmingais tapo klausimai, ar dar tikime, kad vyro ir moters santuoka yra geriausias ir siektinas šeimos modelis, kurį turėtų palaikyti ir skatinti valstybė? O gal visi šeimos modeliai yra vienodai geri? Tokia diskusija neatsirado iš niekur. Ją pagimdė marksistinė seksualinė revoliucija, šiandien absoliučiai klaidingai siejama su Vakarais ir liberalumu. XIX a. viduryje paskelbtas Karlo Markso šūkis „sunaikinti šeimą” buvo pamirštas ne atsitiktinai, o nutylint nepatogią istoriją. Ši knyga – dr. P. Kengoro bandymas skaitytojui prieinama forma marksizmo karo pries santuoką ir šeimą istoriją prikelti naujam gyvenimui. Autorius aptaria neretai tikslingai slepiamas marksistines seksualinės revoliucijos ir naujo šeimos suvokimo šaknis. 

Mūsų šalies skaitytojui ši knyga gali būti sukrečianti, nes kalba dalykus, visiškai priešingus mūsų pačių ar mūsų tėvų sovietmečio patirčiai. Dėl to ji tik dar labiau reikalinga. Lietuvoje, kuri buvo okupuota Sovietų Sąjungos tik 1940 metais, niekas nepatyrė ir negali atsiminti pirmąjį Sovietų Rusijos gyvavimo dešimtmetį (1917-1929 metais) vykusios radikalios seksualinės revoliucijos. Niekas neatsimena, kad jos metu SSRS buvo panaikinta monogaminė šeima, vyrai turėjo dalintis žmonomis, sukurtos komunos valstybiniam vaikų auginimui, pirmąkart istorijoje legalizuo¬ti abortai, vyko seksualinių mažumų paradai, komjaunuolės turėjo pareigą atsiduoti komjaunuoliams, o kaip viso to pasekmė nevaržomai plito venerinės ligos ir tėvų nepažįstantys vaikai. Dešimtmetis tokios seksualinės laisvės privertė Staliną pereiti prie palyginti itin griežtos šeimos politikos ir pagimdė Lietuvai daug geriau pažįstamą pokarinę „SSRS, kurioje nėra sekso”. Lenino seksualinės revoliucijos klaidos, atrodytų, buvo pripažintos ir pamirštos. 

Tačiau šis istorijos puslapis pamirštas nepagrįstai, o jo įtaka nuvertinta. Lenino seksualinė revoliucija natūraliai kilo iš Markso ir Engelso paskelbto karo prigimtinei (marksistiniu žodynu „buržuazinei“) šeimai ir padėjo pamatus būsimam kultūrinio marksizmo gimimui bei po 1968-ųjų revoliucijos Vakaruose įsivyravusiai leftistinei šeimos naikinimo politikai. Žinia, nematerialų dalyką – koks ir yra šeima – sunaikinti galima ne tik tiesmukai išardant konkrečių žmonių šeimas ar uždraudžiant santuoką, bet ir daug subtiliau – pakeičiant jos sampratą ir prasmę. Būtent šiuo keliu po leninizmo nesėkmės Vakaruose nuėjo vadinamosios Frankfurto mokyklos išugdyta naujųjų arba kultūrinių marksistų banga. Frankfurto mokyklos autoriai, prieš II pasaulinį karą pabėgę į JAV nuo nacių represijų, bendriausia prasme savo mokymo tikslu išsikėlė valstybės ir visuomenės dekonstrukciją. Jie įrodinėjo, kad visi tradiciškai žmonių gyvenimą įrėminantys reiškiniai – tauta, religija, nacionalinė valstybė, tradicijos, galiausiai šeima – tėra socialinės konstrukcijos, ne tik nebūtinos, bet dar ir žalingos save sukurti siekiančiam individui. 

Lietuvoje apie šiuos procesus ir juos gimdančių idėjų marksistinę kilmę ne tik nekalbama viešai ar per istorijos pamokas, bet ir atvirai piktinamasi pavieniais mėginimais tą daryti. Natūralu, jog ideologinis ryšys tarp seksualinės revoliucijos ir Markso bei Lenino idėjų yra itin nepatogus ir todėl verčiau nutylėtinas faktas šalyje kaip Lietuva, kur komunizmas pagrįstai siejamas su prievarta, okupacija ir pilietinių laisvių suvaržymu. 

Tokiame kontekste apie knygoje atskleidžiamą istoriją ir ideologinius ryšius prasmingiausia kalbėti ne pareiškimais, o mokslininkų darbais. Skaitytojui pateikiama dr. Paulo Kengoro knyga skirta plačiajai visuomenei, išsamiomis nuorodomis į šaltinius grįstas pasakojimas joje pateikiamas paprastu publicistiniu stiliumi, su pasakojimui svarbių asmenybių charakteriais ir gyvenimo detalėmis. Knyga rekomenduojama kiekvienam, norinčiam suvokti tiesioginį ryšį tarp marksizmo, komunizmo ir šiandieninio karo prieš vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimos modelį. Galiausiai ir kiekvienam, norinčiam žinoti istoriją be nutylėjimų. Daugeliui skaitytojui tai bus visiškai naujas žvilgsnis į Sovietų Sąjungą, marksizmą ir nepažintą XX a. istorijos pusę. Knygos lietuviškojo leidimo įvadą parašė filosofas ir vienas Sąjūdžio kūrėjų, profesorius Vytautas Radžvilas.