Popiežius Pranciškus pasipuošė Georgijaus juostele

Mūsų dienų katalikiškuose sluoksniuose plačiai priimta kiekvienam popiežiaus veiksmui ar žodžiui priskirti absoliutų neklystamumą, o nekatalikiškai žiniasklaidai - plačiai aptarinėti kiekvieną popiežiaus klaidą. Bažnyčios mokymas nurodo, jog tik maža dalis bet kurio popiežiaus mokymo, atitinkanti Vatikano I-ajame susirinkime apibrėžtos Popiežiaus neklystamumo dogmos reikalavimus, yra neklystanti ir įpareigojanti tikėti visus katalikus, o likusius teiginius ir veiksmus reikia vertinti iš Bažnyčios Tradicijos, logikos ir sveiko proto perspektyvos, nes popiežius gali klysti, kaip ir bet kuris kitas žmogus. Tik jo klaidų pasekmės - kur kas skaudesnės.

Tai ypač aiškiai iliustruoja šis akivaizdžiai klaidingas popiežiaus sprendimas įsisegti Georgijaus juostelę, simbolizuojančią šiuolaikinės Rusijos agresiją. Juostelę popiežiui įteikęs komunistų partijos narys P. Dorochinas teigia popiežiui paaiškinęs, jog norėtų, kad popiežius ją įsisegtų dėl solidarumo su rusų tauta, tuoj minėsiančia pergalės II-ajame pasauliniame kare dieną. Popiežiaus Pranciškaus pontifikato metu matėme jau ne vieną tokią klaidą, priimant dovanas, nesuderinamas su katalikų tikėjimu ir papiktinančias tikinčiuosius. Ryškiausias tokios klaidos pavyzdys - praeitų metų vasarą iš Bolivijos prezidento Evo Moraleso priimta šventvagiška skulptūra, vaizduojanti Kristų, prikaltą prie kūjo ir pjautuvo.

Šalia naujienos dalinamės jau anksčiau publikuotų straipsnių serija, kuriuose kruopščiai pagrindžiama, kodėl kiekvienas popiežiaus teiginys ne tik politikos, bet ir dvasinėje srityje negali būti laikomas Bažnyčios mokymo dalimi. Straipsniuose pagrindžiama, kodėl teigiantys priešingai prieštarauja tūkstantmečiam Bažnyčios mokymui, logikos bei sveiko proto dėsniams, ir išaiškinamos popiežiaus neklystamumo ribos.

Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (I)

Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (II)

******

Rusijos komunistų partijos narys Pavelas Dorochinas įteikė Romos popiežiui Pranciškui „Georgijaus juostelę“, praneša agentūra „RIA Novosti“.

„Vakar aš turėjau galimybę dalyvauti generalinėje audiencijoje pas Romos popiežių Pranciškų Šv. Petro aikštėje Vatikane. Mane pristatė ložėje ypatingiems svečiams pirmuoju. Manau, ne atsitiktinai. Aš pasakiau popiežiui, kad po penkių dienų pas mus didi šventė – Pergalės diena, įteikiau jam 70-mečio atminimo medalį. Pasakiau, kad mūsų tauta už ją sumokėjo 26 milijonais gyvybių, paprašiau jo būti kartu su mūsų tauta ir solidarumo vardan prisisegti „Georgijaus juostelę“. Jis pats ją prisisegė ir bendravimas tęsėsi“, – paaiškino P. Dorochinas.

Popiežius Pranciškus pasveikino Rytų apeigų katalikus su Velykomis

P. Dorochinas taip pat papasakojo, kad jam priėjus, popiežius rusiškai pasakė: „Kristus prisikėlė.“

„Aš taip pat įteikiau jam žurnalą su patriarcho Kirilo nuotrauka ir pasakiau, kad mes džiaugiamės neseniai įvykusiu jų istoriniu susitikimu. Popiežius per mane perdavė palaiminimus mūsų šaliai“, – pridūrė jis.

DELFI primena, kad Georgijaus juostelė po Krymo aneksijos įgavo kitą reikšmę - ji tapo Rusijos remiamų separatistų karinių veiksmų Rytų Ukrainoje simboliu.

Popiežius parodė gailestingumą hibridiniam karui Ukrainoje

Kaip rašo nepriklausomas katalikų naujienų portalas www.cruxnow.com, popiežiaus Pranciškaus raginimas visose Europos katalikų bažnyčiose organizuoti rinkliavas kenčiantiems Ukrainos žmonėms gali būti kai kas daugiau nei tiesiog Vatikano politika.

Juk vasario mėnesį pontifikas sukėlė daugumos ukrainiečių –ir katalikų, ir stačiatikių – pasipiktinimą, kai pasirašė su Rusijos stačiatikių patriarchu Kirilu bendrą deklaraciją, į kurią buvo įtraukti trys labai įtartini punktai – juos galėjo sukurpti tik Maskva.

Deklaraciją, kurią abu ganytojai vasario 12 d. pasirašė Havanos oro uosto Valstybinio protokolo skyriuje, sudaro 27 punktai, surašyti gražia ekumenine kalba. Trys iš jų daugumai Ukrainos gyventojų ir Ukrainos diasporai (kurią sudaro daugiau nei penkiasdešimt milijonų žmonių) kelia nerimą, jei ne pasipiktinimą.

25 punkte kalbama apie Ukrainos graikų apeigų katalikų bažnyčią, kuri yra pavaldi Romai. Ji čia vadinama „bažnytine bendruomene“ – tokį terminą Katalikų bažnyčia paprastai naudoja kalbėdama apie protestantus. Vis dėlto čia taip pat minima, kad Graikų apeigų katalikų bažnyčia „turi teisę egzistuoti“ – o tai jau akivaizdus progresas, lyginant su Rusijos pozicija.

26 punkte kalbama apie „karo veiksmus“ Ukrainoje, tačiau nepateikiama nė menkiausia užuomina į faktą, jog Rusija pažeidė Ukrainos teritorinį vientisumą, užėmusi ir prisijungusi Krymą. Taip pat nė žodžiu neužsimenama apie tai, kad prisidengusi „separatistų sukilimu“ Rusija išsiuntė savo karius į Rytų Ukrainą bei dislokavo ten vienas iš destruktyviausių modernių ginklų sistemų.

27 punktas itin suerzino Ukrainos stačiatikius, kurie yra atsiskyrę nuo Maskvos patriarchato. Jame nurodoma, kad tik „egzistuojančios kanoninės normos“ gali padėti įveikti egzistuojančią didžiulę schizmą tarp stačiatikių tikinčiųjų Ukrainoje, dauguma kurių nepripažįsta Maskvos autoriteto. Rusijos stačiatikių bažnyčia šiuos vyskupus dvasininkus ir tikinčiuosius vadina „nekanoniškais“ ir teigia, kad jie negaus malonės. Tad šiame kontekste gan nekaltas terminas „kanoninės normos“ įgyja neigiamą potekstę.