Šiuolaikinis ultramontanizmas: ar popiežius yra absoliučiai neklystantis? (II)

Mūsų dienų katalikiškuose sluoksniuose plačiai priimta kiekvienam popiežiaus veiksmui ar žodžiui priskirti absoliutų neklystamumą. Teigia...

Mūsų dienų katalikiškuose sluoksniuose plačiai priimta kiekvienam popiežiaus veiksmui ar žodžiui priskirti absoliutų neklystamumą. Teigiama, jog jei popiežius pasako kažką iš pažiūros klaidingo, tai mes tiesiog nesuprantame jo tikrosios intencijos, o analizuoti popiežiaus žodžius tiesos atžvilgiu esą yra nepaklusnumo ženklas. Dalinamės straipsniu, kuriame kruopščiai pagrindžiama, kodėl tokie teiginiai neturi nieko bendro su tūkstantmečiu Bažnyčios mokymu, logikos bei sveiko proto dėsniais, ir išaiškinamos popiežiaus neklystamumo ribos. Antroji straipsnio dalis.

Pirmąją dalį galite rasti čia.

Popiežiškas pramatymas

B. Praktinis motramizmas, arba Neįžvelgiamas popiežiškas pramatymas

Kiekvienąkart, kai žmogus nutaria ką nors daryti, jis veikia konkrečiame kontekste ir galvoje turi kokį nors tikslą, kad ir kaip miglotai nuvokiamą. Norėdamas įgyvendinti tikslus, protingas žmogus panaudos jam prieinamą informaciją, idant pritaikytų savo veiksmus prie esamų aplinkybių. Įprotis racionaliai pasirinkti konkrečius veiksmus, geriausiai atitinkančius esamą dalykų padėtį, yra vadinamas praktine išmintimi.

Praktinė išmintis yra dorybė, nes ji padaro mūsų veiksmus efektyvesnius siekiamų tikslų atžvilgiu. Praktinė išmintis nurodo mums pasiimti skėtį, jei atrodo lysiant, ar pasirinkti tinkamus žodžius atsakyti į kritiką, arba teisingai numatyti laiką, reikalingą užduočiai atlikti. Veikimas be praktinės išminties yra lengvabūdiškas – kartais mes pasiekiame savo tikslą, dažnai nieko nepasiekiame, o kartais pridarome žalos.

Jokia žmogiška išmintis negali būti visiškai tobula, nes neįmanoma nei žinoti, nei pasiruošti visiems gyvenimo atvejams. Vis dėlto kartais galima sąmoningai stokoti praktinės išminties: arba tinkamai neįsigilinus į veikimo kontekstą, arba turint neteisingą situacijos suvokimą, dėl kurio atlikti veiksmai duoda priešingą nei norėta rezultatą ar tiesiog pridaro žalos.

Jau aptarėme ultramontanizmo klaidą, vadinamą motramizmu. Motramizmas nukelia popiežiaus ištaras į ypatingą dvasinę sritį, kurioje jos negali būti klaidingos. Kad ir kokie faktiškai klaidingi būtų popiežiaus žodžiai, žvelgiant į jų tiesioginę prasmę, motramistai visados ras būdą taip juos apsukti ar perinterpretuoti, jog šie taps dvasine prasme teisingi. 

Motramizmas yra logikos srities klaida. Popiežiui atimama galimybė iš tiesų turėti omeny tai, ką jis sako, nes motramistas yra taip susirūpinęs neleisti popiežiui kur nors suklysti, jog paneigia popiežiaus teisę manyti tą, ką kalba. Analogiška klaida egzistuoja praktinės išminties srityje, todėl pavadinsime ją „praktiniu motramizmu“.

Praktinis motramizmas nukelia visus popiežiaus veiksmus į ypatingą sritį, kuri yra nepriklausoma nuo įprastos išminties ar praktinio proto. Kad ir kokie objektyviai netikslūs ar kontraproduktyvūs būtų popiežiaus veiksmai ar žodžiai konkrečioje situacijoje, praktinis motramistas atkakliai teigs, kad popiežiaus veiksmai buvo išmintingi ir gerai apgalvoti. Jie taip padarys išgalvodami planą, kuriuo popiežius tariamai seka. Ilguoju laikotarpiu strategiškai veikiant kartais yra būtina atlikti veiksmus, kurie atrodo neišmintingi artimoje perspektyvoje, tačiau ilgainiui pasiteisina. Todėl tokie žmonės paprasčiausiai priskiria neišmintingus popiežiaus poelgius tokiam ypatingai įmantriam ar ilgalaikiui tikslui.

Vertindami popiežiaus veiksmus praktiniai motramistai vadovaujasi kintančia skale: kuo akivaizdžiau veiksmas yra išmintingas, tuo labiau jis vertinamas pagal įprastus standartus. Bet kai popiežiaus veiksmai tampa mažiau apgalvoti ar mažiau veiksmingi, ar net žalingi ar papiktinantys, praktinis motramistas puola priskyrinėti popiežiaus veiksmams ypatingą užmanymą. „Žinoma, popiežius daro teisingą dalyką tinkamu laiku! Šis (atrodytų neišmintingas) veiksmas tampa visiškai prasmingas, jei supranti popiežiaus tikrąją intenciją.“ Paprastai toks žmogus gali pasiūlyti hipotetinę popiežiaus plano interpretaciją, kuri yra išdirbta tiek, kad suteiktų prasmę esamam absurdiškumui. Ir jei kas nors toliau laikosi pozicijos, jog popiežiaus veiksmas buvęs neišmintingas, motramistas apkaltins tokį žmogų, jog šis nesuprantąs, ką popiežius iš tikrųjų nori padaryti.

Galutinis praktinio motramizmo rezultatas yra priskirti popiežiui kitiems neįžvelgiamą konkrečios situacijos pramatymą. Ir vėl – popiežius negali klysti praktinės išminties dalykuose, nes motramistas jam neleis suklysti. Tai reiškia, kad kiekvieną kartą, kai žmonės yra papiktinti, susipainioję ar pakenkti netikslaus popiežiaus veiksmo, praktinis motramistas apkaltinis pačius žmones dėl jų pasipiktinimo, susipainiojimo ar skriaudos, nes popiežius akivaizdžiai yra teisus. O žmonės turėtų tiesiog žinoti, jog popiežius darąs teisingą dalyką. Dar daugiau, tęsia motramistas, tarti, kad popiežius ne visuomet elgiasi išmintingai ir ne visuomet veikia su deramu atsargumu ar apgalvojimu, yra nepagarbu ir kietaširdiška, taigi – nuodėmė, artima schizmos nuodėmei.

Praktinio motramizmo problemiškumas yra analogiškas jau aptartoms motramizmo klaidoms.

Pagal Pastor Aeternus, Vatikano I susirinkimo dogminę konstituciją apie popiežiaus tarnybą, popiežiui yra garantuotas neklystamumas, kai jis Bažnyčios vardu moko tikėjimo ir moralės dalykų. Šioje konstitucijoje – ar kur kitur visoje tradicijoje – nėra kalbama apie kokias nors garantijas, kad užimančiojo Petro sostą asmeninis ar oficialus veikimas bus remiamias neklystamos išminties. Pati tokia idėja yra absurdiška pirmiausiai dėl to, kad tai taip toli peržengtų žmogiškos prigimties silpnumą, jog popiežių tektų laikyti prieš mūsų akis gyvenančiu šventuoju iškart po jo išrinkimo. Tai yra absurdiška ir dėl to, kad Bažnyčios istorijoje matome, kaip daugelis popiežių daugybę kartų yra pasielgę neišmintingai ir oficialiuose, ir asmeniniuose reikaluose.

Besilaikantys praktinio motramizmo užmerkia akis prieš tikrąjį popiežiaus veiksmų pobūdį ir pasekmes, taip užtemdydami savo pačių praktinę išmintį ir tampdami mažiau naudingais Evangelijos tarnais savo aplinkoje. Jei kas įsipareigoja laikyti visus be išimties popiežiaus veiksmus išmintingais, toks žmogus išsiugdo įprotį (ypač jei popiežius stokoja išminties) surasti pateisinimus objektyviai neišmintingiems poelgiams. Kaip viršūnėse, taip ir apačioje – tai, ką tokie žmonės tendencingai argumentuodami pateisina popiežiaus elgesyje, ima laikyti tinkamu elgesiu savo gyvenimuose. Tokiu būdu dėl neišmintingo popiežiaus veiksmo kyląs potencialus papiktinimas didėja, nes tampa neišmintingo motramistų tikinčiųjų elgesio šaltiniu, jiems atkartojant popiežiaus veiksmus.

Kaip jau minėta, praktinio motramizmo šalininkai linksta teisti pasaulį kaip nesantį vienybėje su popiežiaus veiksmais ir tariamomis intencijomis, užuot pripažinę galimybę, kad ir popiežius daro klaidų praktiniuose sprendimuose. Tai veda prie neįprasto kritiškumo atžvilgiu tųjų, kurie yra sutrikę ar nusiminę dėl popiežiaus veiksmų. Kiekvieną užsiminusį apie popiežiaus veiksmų galimą neišmintingumą šie žmonės užsipuola su tokiu gynybiškumu, kuris pats stokoja meilės. Dar blogiau yra prielaidauti, jog pavadinti popiežiaus veiksmą neišmintingu ar neapgalvotu – tai savaime užimti schizmos ar sedevakantisto poziciją. Kas yra radikaliau: atvirai pareikšti, kaip Bažnyčia moko, kad popiežius yra normalus gimtosios nuodėmės paliestas žmogus, galįs klysti, ar sufabrikuoti neklystamumo doktriną taip, jog ji reikštų, kad popiežius niekada neklysta? Bet motramistai negali pakelti nepatogumo, sukeliamo minties apie popiežiaus klaidą. Dėl to jie yra nuolatinėje parengties būsenoje, aiškindami ir gindami kiekvieną žodį ar poelgį, viešai pasmerkdami bet kokią kritiką, atsitverdami nuo bet kokios galimybės, kad ne viskas ir ne visada Bažnyčioje yra gerai.

Absoliutus neklystamumas

C. Absoliutus neklystamumas

Abi jau aptartos ultramontanizmo formos sukuria savotiškos logikos valdomą erdvę popiežiui veikti. Motramizmas interpretuoja ar sudvasina popiežiaus ištaras tiek, kiek reikalinga apsaugoti popiežių nuo bet kokio neteisingo pasakymo. Praktinis motramizmas sukuria tariamą slaptą planą ar neklystantį dalykų pramatymą, kuriems galima priskirti kiekvieną popiežiaus veiksmą, nepaisant to, koks objektyviai neišmintingas ar žalingas tas veiksmas bebūtų.

Raktas į abi šias klaidas yra popiežiaus veiklos pašalinimas iš kasdienio žmogiškumo erdvės. Popiežiai nenori tiesiog pasakyti to, ką sako, kaip kalbėdami paprastai elgiasi kiti žmonės, ir popiežiai neplanuoja dalykų įprastu būdu, kaip planuoja normalūs žmonės. Jie renkasi aukštesnius ir neįžvelgiamai išmintingesnius takus. Ironiškiausia, jog abi šiol ultramontanizmo formos yra paremtos gerais motyvais, tačiau jie turėtų būti taikomi Dievui ir dieviškojo Apreiškimo lobiui – o ne apskritai Kristaus vikaro asmeniui. Priskirdami popiežiui visišką laisvę nuo klaidos – iš esmės pritinkančią tik Dievui – žmonės klaidingai mano popiežiaus asmenį turint dieviškumą, kuris jam nepriklauso.

Iki šiol aptartos ultramontanizmo formos buvo susijusios su popiežiaus veiksmų interpretacija ir gynyba. Dabar pažvelgsime į dar radikalesnę ultramontanizmo formą, kurioje popiežius dar labiau sudievininamas. Tai požiūris, jog popiežius yra visuotinai ir absoliučiai neklystantis visose savo ištarmėse. Pagal šį požiūrį, jei popiežius viešai ką nors teigia, šis teiginys privalo būti priimtas kaip teisingas. Popiežiaus žodis yra laikomas tiesa ne kokia nors specialia dvasine prasme kaip motranizme, bet savo paprasta ir tiesiogine prasme; ir ne tuomet, kai ši ištarmė atitinka neklystamumo sąlygas, saugomas tradicijoje ir išdėstytas Pastor Aeternus, bet kiekvienąkart popiežiui viešai prabilus.

Žinoma, popiežiaus neklystamumo išpūtimas sukelia įvairių sunkumų. Popiežiai prieštarauja vienas kitam. Kartais jie prieštarauja akivaizdiems tikrovės faktams. Kartais jie prieštarauja patys sau. Kaip tad popiežius galėtų būti visuomet teisus? Galima šias problemas išspręsti keletu būdų:

- priimant dvigubą tiesos teoriją, kuri laiko galimą tikrų prieštaravimų egzistavimą: tas pats teiginys gali būti teisingas ir klaidingas ta pačia prasme ir tuo pačiu metu, bet prieštaraujantys teiginiai priklauso skirtingoms episteminėms sistemoms ar diskurso erdvėms, kurios abi laikomos vienodai galiojančiomis;

- laikant popiežiaus ištarmes aukščiau bet kokios kitos įrodymo formos tokiu būdu, kad mūsų prigimtinis gebėjimas žinoti ar priimti empirinę tikrovę ir istorinius faktus nuolat būtų nuginčijamas popiežiaus liudijimo;

- priskiriant popiežiui į Dievo panašią galią (per dieviškos apvaizdos įsikišimą) tikrovei tapti tuo, kas apie ją ištariama, taip, kad popiežiui ištarus istorinį ar faktinį teiginį, pasaulis atitinkamai prisitaikytų, jei to dar nepadarė anksčiau.

Šios trys pastarosios ultramontanizmo formos yra daug retesnės nei motramizmas, bet nemažiau pavojingos. Pirmoji visiškai sunaikina pačią tiesos idėją. Antroji pakerta natūralaus žmogaus gebėjimo pažinti pagrįstumą, tuo būdu priešpastatydama Bažnyčios ir malonės tvarką prieš prigimtinio pažinimo aptinkamą tvarką, duotą Dievo. Trečioji išplečia popiežiaus galią iki absurdo. Visos jos prieštarauja apie popiežiaus autoritetą kalbančiai Bažnyčios tradicijai, kuri niekada neteigė, jog popiežius negalįs klysti. Jie padaro iš popiežiaus tarsi dievą-karalių, kurio pripažinimas taip keistai prasilenkia su Kristaus planu, išreikštu Evangelijoje ir Naujojo Testamento laiškuose.

Visos šios ultramontanizmo formos bando atleisti Romos pontifiką nuo paklusnumo proto ir išminties dėsniams, bendriems visiems žmonėms.

Versta iš The Paraphasic

Susiję

Straipsniai 3655800321935323331
item