Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (III)

Antrąją dalį galite rasti čia

Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizę. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Konflikto tarp Dobroliubovo ir Šustriako būrelių pradžioje nemažą reikšmę turi politinės organizacijos valdymo organų veiksnumas. Jei tokie valdymo organai, kaip skyriaus taryba ar etikos komisija, yra veiksnūs, tada Dobroliubovas ir jo šalininkai turi į ką kreiptis reikalaudami svarstyti gausius vidinės tvarkos ir etikos pažeidimus, padarytus Šustriako ir jo būrelio narių. Veiksnūs valdymo organai šiame etape bent kai kuriais atvejais gali elgtis pagal organizacijos įstatus bei moralės principus ir Šustriaką „pastatyti į vietą“. Pasipriešinti Šustriako ir jo būrelio užmačioms tampa žymiai sunkiau, jei valdymo organai pakrikę, posėdžiai nėra reguliariai šaukiami arba juose nuolatos nebūna kvorumo ir legitimūs sprendimai negali būti priimami. 

Net jei organizacijos valdymo organai yra veiksnūs, o vidinės tvarkos bei etikos pažeidimai – akivaizdūs, Dobroliubovas ir jo būrelis tik labai retais atvejais gali tikėtis palankaus sprendimo, nebent sprendimo priėmimo metu Dobroliubovo šalininkai tame valdymo organe turėtų daugumą. Tai aiškintina tuo, kad moralės principų ir vidinės tvarkos bei procedūrų laikymasis iš tikrųjų rūpi tik Dobroliubovui ir jo būreliui, o ne valdymo organų, pagal įstatus turinčių užtikrinti etikos ir vidinės tvarkos laikymąsi, nariams. Pastariesiems dažniausiai rūpi ne moralės principų ir vidinės tvarkos užtikrinimas, bet visai kitas dalykas – „konfliktų išsprendimas“, „įtampos sumažinimas“, „vienybės išsaugojimas“. Toks požiūris yra tiek įprastas ir tapęs tokiu savaime suprantamu, jog daugelis organizacijų savo įstatuose kaip etikos komisijos uždavinius nurodo būtent konfliktų ir įtampų sprendimą, o ne etikos principų laikymosi užtikrinimą. Principingų sprendimų iš žmonių, kurie principus laiko ne pačiu svarbiausiu dalyku, be abejo, negalima tikėtis.

Kitas veiksnys, dėl kurio Dobroliubovas vargiai gali tikėtis palankaus sprendimo iš organizacijos valdymo organų, yra dar viena moraliai degradavusios visuomenės tendencija – nepagarba įstatymams, kuri politinės organizacijos viduje reiškiasi, kaip nepagarba procedūroms ir taisyklėms, tarp jų – ir įstatams. Dobroliubovo reikalavimą, kad Šustriakas ir jo būrelio nariai veiktų pagal įstatus, pastarieji pavaizduos kaip pedantizmą, priekabes, smulkmenų sureikšminimą, ir tokia traktuotė daugeliui organizacijos narių, tarp jų – valdymo organų nariams, atrodys visiškai priimtina, o „smulkmeniški“ ir „konfliktiški“ Dobroliubovas ir jo šalininkai – smerktini.

Dobroliubovo ir Šustriako būreliai, net sudėti į vieną krūvą, greičiausiai sudarys aktyvistų mažumą. O kas yra likusieji? Tai tie, kurie nors ir pastebi trintį organizacijoje, bet neįžvelgia tokios trinties tikrųjų priežasčių. Pavadinkime šią grupę „taikiaisiais“. Skirtingai nei Dobroliubovo ir Šustriako būreliai, ši grupė yra amorfiška, neturi nei lyderio, nei išplėtotos organizacijoje vykstančių įvykių interpretacijos. Šios grupės atstovai trintį ir konfliktus, apie kuriuos jie žino nepalyginamai mažiau negu Dobroliubovo ar Šustriako būreliai, interpretuos supaprastintai. Daugelis jų manys susiduriantys su psichologinio pobūdžio konfliktu ar problema: neva susidūrė skirtingi temperamentai, charakteriai ar „kompleksai“ ir štai dabar jie „pešasi“, tad geriau apie tai nieko nežinoti ir, žinoma, nesikišti. Tokia interpretacija implikuoja katino Leopoldo sprendimą: pasakyti, jog abi konfliktuojančios pusės yra geri žmonės, nusipelnę organizacijai ir siekiantys tų pačių tikslų, todėl būdami pakankamai racionalūs, turėtų gyventi draugiškai. Nereikia nė sakyti, kad kai kurių „taikiųjų“ geranoriškas tarpininkavimas konflikto negali nei užbaigti, nei susilpninti.

„Taikiųjų“ nuostatos, projektuojamos į partijos lyderius ir partijoje išsiskiriančias grupuotes, yra daug kuo panašios į tas nuostatas, kurias plačiosios gyventojų masės projektuoja į politikos subjektus. Šios nuostatos žymiu mastu kyla iš to, kad postsovietinių šalių žmonės priklauso visuomenėms, kuriose niekuomet neegzistavo savivalda arba savivaldos tradicija daugeliui dešimtmečių buvo nutraukta. Visuomenėse, kuriose nėra savivaldos, t. y. institucinės galimybės žmonėms nuolatos ir sistemingai vietos lygmeniu organizuotis savo problemoms spręsti, dėsningai paplinta sunkiai įveikiama gero ir stipraus lyderio ideologema, t. y. žmonės viliasi, kad lyderis, kuriam jie simpatizuoja, duos jiems tai, ko jie nori, greitai, neskausmingai ir už dyka. Tokia nuostata reiškia aktyvumo ir atsakomybės, pirmiausia – moralinės, atsisakymą. Jos prisilaikantis žmogus linkęs pateisinti beveik bet kokius mylimo lyderio ekscesus tol, kol jam simpatizuoja; jis suspenduoja moralinio sprendimo galią mylimo lyderio atžvilgiu tol, kol tiki, kad šis jam duos tai, ko reikia. Kadangi duoti, ko norima, gali tik stiprus lyderis, šios ideologemos paveikti žmonės kone instinktyviai palaiko stipresnį lyderį. „Taikieji“, suprantama, nėra tipiški gero ir stipraus lyderio ideologemos atstovai – tipiški atstovai netampa partijos aktyvistais. Tačiau jų nuostatos partijos lyderių ir vidinių grupuočių atžvilgiu daugeliu požiūriu yra analogiškos toms, su kuriomis į balsavimo apylinkę ateina gero ir stipraus lyderio trokštantis rinkėjas. „Taikieji“ taip pat yra linkę pasitikėti ir viltis susieti su stipriausiuoju lyderiu todėl, kad šis yra stipriausias; jie taip pat linkę laukti, kad mylimas lyderis įgyvendins jų troškimus greitai ir be didesnių jų pastangų. Jie taip pat linkę suspenduoti moralinio sprendimo galią mylimo lyderio atžvilgiu tol, kol su juo sieja savo viltis. Visas šias nuostatas stiprėjant vidiniam konfliktui organizacijoje „taikieji“ ima projektuoti į Šustriaką. 

Labai svarbu tai, kad „taikieji“ nesugebės suvokti, kad įsižiebęs ir stiprėjantis konfliktas tarp Dobroliubovo ir Šustriako grupių yra moralinis konfliktas. Tai nenuostabu, nes, kaip rašėme, praėję standartinę socializaciją moraliai degradavusios visuomenės nariai neturi nuoseklios moralinės pasaulėžiūros bei moralinio žodyno ir nesugeba juo išreikšti iš nuoseklios pasaulėžiūros kylančių moralinių sprendinių; tokie žmonės remiasi intuicijomis ir preferencijomis. Žmonės, kurie moralės srityje gali pasinaudoti tik neapibrėžtomis ir nuolat kintančiomis intuicijomis ir preferencijomis, nesupranta, nei to, kad egzistuoja toks dalykas, kaip moralinis konfliktas, nei to, kad kiekvienas tikras moralinis konfliktas yra neišsprendžiamas, chroniškas. Tikras moralinis konfliktas negali būti išspręstas konflikto pusėms pasiekus kompromisą. „Taikieji“ tikėsis greito sprendimo, tikėsis, kad konfliktuojantys Dobroliubovo ir Šustriako grupių nariai „bus protingi“ ir ras kompromisą, ir kuo ilgiau organizacijoje konfliktas tęsis, tuo labiau jis kels „taikiųjų“ susierzinimą.

Būtent tarp „taikiųjų“ – žymiai ryškiau negu Dobroliubovo ir Šustriako grupėse – pasireiškia kiekvienai politinei organizacijai būdinga tendencija savos organizacijos narius vertinti iš esmės kitaip negu svetimų, ypač – oponentų organizacijų narius. Tas pats charakterio bruožas, veikimo būdas ar poelgis, būdingas oponentų organizacijos nariui, tikriausiai sukeltų pasibjaurėjimą, tačiau savo organizacijos nario elgsena racionalizuojama tokiu mastu, jog daugeliui net nesukelia įtarimo šešėlio. Kuo aukštesnę poziciją užima asmuo partijos hierarchijoje ir kuo daugiau vilčių su juo sieja partijos nariai, tuo labiau nuostata to asmens atžvilgiu artėja prie būklės, kurią įvardijome kaip „moralinio vertinimo suspendavimą“. Tarkim, dažnam provakarietiškos (rus. либеральной) politinės partijos aktyvistui galima prikišamai parodyti, jog kai kurie jo partijos lyderiai savo veikimo metodais niekuo nesiskiria nuo komunistų, bet tai greičiausiai nepadarys jokio gilesnio įspūdžio: „Kaip ten bebūtų, jie yra savi“. Taip pat elgsis ir daugelis „taikiųjų“, kai Dobroliubovas ir jo būrelio nariai atskleis Šustriako ir jo kompanijos manipuliacijas: melas, manipuliacijos ir apgavystės bus pateisinami ir racionalizuojami tiesiog neįtikėtinu mastu ir vien todėl, kad Šustriakas ir jo grupės nariai yra „savi“. 

Tendencija savos organizacijos narius vertinti iš esmės kitaip, negu oponentų, turbūt yra universali. Tačiau tai, kad savo efektyvumą pademonstravusių ir vilčių teikiančių savo organizacijos lyderių atžvilgiu didelė narių dalis, netgi narių dauguma, suspenduoja moralinius vertinimus, yra neabejotinai naujas reiškinys, kuris gali egzistuoti turbūt tik moraliai degradavusioje visuomenėje. Kad toks požiūris turi pagrindą, galime įsitikinti palyginę pastaraisiais dešimtmečiais ir ankstesniame amžiuje politikų sukeltus skandalus. Štai JAV prezidentas Bilas Klintonas (Bill Clinton), kaip paaiškėjo per „Levinski (Lewinsky) skandalą“, buvo ne tik įsitraukęs į nesantuokinį seksualinį ryšį su dvigubai už jį jaunesne mergina, bet ir melavo apie tai teismui. Ar matė kas nors demokratų partijos narį, kuris tuo metu būtų neigiamai vertinęs Klintoną? – Ne! Demokratai, tiek įtakingi, tiek eiliniai, vieningai smerkė savo oponentus iš respublikonų partijos, nes šie (tik pamanykit!) iš seksualinio skandalo padarę politinį. Nuoširdaus pasipiktinimo respublikonų veidmainyste įkarštyje demokratai melą teismui patogiai „pamiršdavo“, o problemišką požiūrį, jog moralė ir politika yra visiškai atskiros sritys, pateikdavo kaip neva savaime suprantamą. Taip buvo prieš keletą metų („Levinski skandalas“ kilo 1998-aisiais metais – vert. past.). Prieš šimtą metų, 1890-aisiais, rutuliojosi kitas skandalas. Airių politikas, Airių partijos (angl. Irish party) lyderis Čarlzas Stiuartas Parnelas (Charles Stewart Parnell) sukėlė skandalą, nes gyveno su savo bendražygio žmona ir buvo su ja susilaukęs vaikų. Parnelo elgesiu piktinosi ne tik politiniai oponentai, bet ir šalininkai bei Katalikų bažnyčia. Parnelo bandymai aiškinti, kad politiniai oponentai ir Katalikų bažnyčia neturėtų lemti, kas vadovaus partijai, neturėjo pasisekimo. Partija skilo ir Parnelas su jam ištikimybę išlaikiusiais nariais liko mažuma. Kaip matome, visuomenėje, kurioje moralės būklė buvo kur kas geresnė, politinės organizacijos nariai ir šalininkai neatsisakė morališkai vertinti savo lyderio.

Yra didelė tikimybė, kad iškėlę aikštėn manipuliacijas ir padarę jas svarstymo objektu, Dobroliubovas ir jo būrelio nariai „taikiųjų“ akyse ims atrodyti blogesni už Šustriaką ir jo bendrus: pastarųjų manipuliacijos bus įvertintos kaip kur kas mažiau blogas ir pavojingas dalykas negu „kaltinimai“, „intrigos“, „kiršinimas“, „susireikšminimas“ ir „konfliktiškumas“, kuriais neabejotinai bus apkaltintas Dobroliubovas ir jo šalininkai. Kitaip tariant, yra nemaža tikimybė, kad „taikiesiems“ pavojinga atrodys ne Šustriako ir jo būrelio  veikla, o jos atskleidimas ir svarstymas; „taikieji“ kaip problemą suvoks ne Šustriako ir jo būrelio  manipuliacijas bei demagogiją, o nepatogius klausimus keliantį Dobroliubovą ir jo šalininkus. Toks „taikiųjų“ atsisukimas prieš Dobroliubovą ir jo būrelį  gali atrodyti keistas: piktnaudžiauja juk Šustriakas su savo šalininkais, o Dobroliubovo būrelio  nariai tik kalba apie piktnaudžiavimus. Tačiau toks „posūkis“ taps nesunkiai suprantamas, jei pasigilinsime į tai, kaip apie Šustriako manipuliacijų viešinimą mąsto (nuolatos Šustriako ir jo būrelio  skatinami) „taikieji“. Mąstymo eiga maždaug tokia: svarbiausias dalykas – organizacijos efektyvumas; organizacija negali veikti efektyviai, jei jos viduje nebus vienybės; Šustriakas gal ką nors ir daro negerai, bet tai, ką jis daro, organizacijos vienybei neva nekenkia – tereikia jam patarti, padėti, nukreipti, gal net atidžiau kontroliuoti; tačiau Dobroliubovo ir jo būrelio narių įkyriai užduodami klausimai nuolatos kelia svarstymus, aistras ir akivaizdžiai kenkia organizacijos vienybei; vadinasi, daroma naivi išvada, Dobroliubovo ir jo būrelio veikla, iškelianti aikštėn Šustriako manipuliacijas, organizacijai yra pavojingesnė ir labiau smerktina negu... pačios Šustriako manipuliacijos. Atkreipsime dėmesį į tai, kad šitaip mąstant organizacijos efektyvumas vertybių hierarchijoje iškeliamas aukščiau už moralės principus ir už tuos tikslus bei principus, dėl kurių įtvirtinimo viešajame gyvenime aktyvistai įsitraukė į organizaciją. Tai yra vardan „vienybės“, neva sudarančios galimybę veikti efektyviai, „taikieji“ yra linkę organizacijos viduje susitaikyti su tų principų, kuriuos norėtų matyti įtvirtintus viešajame gyvenime, mindymu. Be abejo, tokius apvertimus gali atlikti tik moraliai nejautrūs ir dezorientuoti žmonės.

Susiklosčius situacijai, kada Šustriakas su savo pagalbininkais manipuliuoja, meluoja, skleidžia demagogiją, kada Šustriaką kritikuoja ir kaltina Dobroliubovas ir jo būrelis, o Šustriakas ir jo kompanija kontratakuoja iškeldami kaltinimus trukdymu ir šmeižimu, be abejonės, nukenčia organizacijos atmosfera. Aktyvistai jaučia, kad dingo bendro veikimo džiaugsmas, bičiulystės dvasia, kuri dar visai neseniai juos visus tampriai siejo ir kurią jie taip brangino. Šį praradimą skaudžiai išgyvena „taikieji“ ir Dobroliubovo būrelio nariai, tačiau priežastį šios dvi grupės nurodys skirtingą: Dobroliubovo būrelis nurodys Šustriako manipuliacijas, o „taikieji“ – Dobroliubovo ir jo šalininkų „susireikšminimą“ ir „konfliktiškumą“. Šustriakas ir jo būrelio nariai dėl blogos atmosferos organizacijoje labai neišgyvens. 

Susiformavus atpažįstamoms Dobroliubovo ir Šustriako būreliams baigiasi pirmasis politinės organizacijos degradavimo etapas.

Ketvirtąją straipsnio dalį skaitykite čia