Politinės organizacijos socialpsichologija, arba Kaip kiekviena partija tampa Komunistų partija (II)

Pirmąją dalį galite rasti čia Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Boriso...


Pirmąją dalį galite rasti čia

Toliau skelbiame aštuonių dalių rusų publicisto Andrejaus Borisovičiaus Titovo (slapyvardis - Titus Sovietolog) politinių partijų prigimties mūsų dienų moraliai degradavusioje visuomenėje analizę. Joje autorius nuodugniai išanalizuoja politinių partijų virtimo nusikalstamomis organizacijomis kelią ir teigia, kad visuotinio moralinio degradavimo sąlygomis tokia jų baigtis - beveik neišvengiama. Šios įžvalgos unikalios tuo, kad jungia gilų teorinį žvilgsnį su iš veikimo politinėje partijoje atėjusiu praktiniu patyrimu.

Straipsnį iš rusų kalbos išvertė Nijolė Kairienė.

***

Kas vyksta politinės organizacijos viduje?

Politinė organizacija yra žmonių sambūris, kuriam būdingos tam tikros savybės, išskiriančios jį iš kitų, išoriškai panašių sambūrių. Politinė organizacija yra savanoriška, tačiau skirtingai nuo daugelio kitų savanoriškų organizacijų, jai būdinga kur kas griežtesnė hierarchija. Savanoriškoms organizacijoms būdinga meritokratija, bet politinė organizacija nėra nuosekliai meritokratinė. Į politinę organizaciją paprastai jungiasi bendraminčiai, tačiau politinės organizacijos tikslai negali būti patenkinti tarp bendraminčių; jos tikslai yra nukreipti į išorę. Politinėje organizacijoje užsimezga ir šilti tarpasmeniniai santykiai, tačiau organizacija gyvuoja ne tiems santykiams puoselėti. Tikslai, kuriuos organizacija kelia, yra politiniai, o politiniai tikslai visada turi vienokį ar kitokį moralinį aspektą. Taigi, politinės organizacijos viduje iškart vyksta keletas skirtingų procesų: organizacijos raidos, pasaulėžiūros raidos, moralinių apsisprendimų ir tarpasmeninių santykių raidos (visus juos vadinsime „socialpsichologiniais“).

Mes neaptarinėsime tų politinių organizacijų, kuriose nuo pat įsteigimo dominuoja cinikai, susibūrę siekti grynai merkantilinių tikslų. Tokia nuo pat įsteigimo kreiva šleiva organizacija irgi gali išgyventi tam tikrą raidą ir degraduoti. Tačiau tokios organizacijos degradacija nieko nenustebins. Kur kas įdomiau paanalizuoti procesus, kurie vyksta politinėse organizacijose, įsteigtose šviesių žmonių kilniems tikslams siekti. Šių organizacijų degradacija jau turėtų stebinti. Tačiau yra tikra, kad tokios organizacijos irgi degraduoja, be to, gana sparčiai. Pagal modelį, kurį netrukus išdėstysime, organizacijos raidos, pasaulėžiūros raidos, moralinių apsisprendimų ir tarpasmeninių santykių raidos procesai, vykstantys tokios politinės organizacijos viduje, ilgainiui moraliai degradavusioje visuomenėje ją dėsningai paverčia nusikalstama politine organizacija.

Šioje vietoje reikėtų paaiškinti, ką turime galvoje, kai kalbame apie politines organizacijas, šviesių žmonių įsteigtas kilniems tikslams sieti. Tuo tikslu įsivesime naują terminą. „Demokratine politine organizacija“ vadinsime tokią politinę organizaciją, kuri savo veikloje vadovaujasi moralės, racionalumo ir skaidrumo principais. Paaiškinsime, ką paminėti principai reiškia. Moralės principas reiškiasi paklusimu moralės reikalavimams keliant tikslus, priimant sprendimus ir renkantis veiksmus tiek organizacijos viduje, tiek ir platesnėje viešojoje ar politinėje erdvėje. Racionalumo principas pasireiškia nusiteikimu apie esminius dalykus kalbėti iš esmės, visas pozicijas tikrinti kritinėje diskusijoje, kuriai galioja logikos reikalavimai. Ką reiškia skaidrumo principas, paaiškinti galima jį išskaidžius į įgaliojimų, atstovavimo, procedūrų ir kontrolės principus. Įgaliojimų principas reiškia tuo, kad organizacijos vadovai, valdymo organai ir organizacijos nariai turi apibrėžtus įgaliojimus ir veikia jų neperžengdami. Atstovavimo principas pasireiškia tuo, kad organizacijos vadovai ir valdymo organai yra išrinkti organizacijos narių, išreiškia jų valią ir jiems atsiskaito. Procedūrų principas reiškia tuo, kad sprendimų priėmimas ir kiti veiksmai vyksta pagal sutartas ir visiems iš anksto žinomas taisykles. Kontrolės principas pasireiškia valdymo organų (tiek skirtų kontrolei atlikti, tiek nesiejamų su kontrolės funkcija) bei organizacijos narių pasirengimu atskleisti nukrypimus nuo moralės, racionalumo ir skaidrumo principų ir imtis priemonių, kad tokie nukrypimai būtų ištaisyti ir ateityje nesikartotų.

„Demokratinės politinės organizacijos“ terminas leidžia dar kartą performuluoti sentenciją apie partijas ir gauti kiek siauresnės apimties, bet labiau intriguojantį teiginį: moraliai degradavusioje visuomenėje kiekviena politinė organizacija, ketinanti būti demokratine politine organizacija, ilgainiui virsta nusikalstama politine organizacija. Mes savo modelyje kaip tik ir kalbėsime apie procesus, vykstančius organizacijoje, siekiančioje būti demokratine politine organizacija.

Kad mūsų modelis būtų kuo paprastesnis ir suprantamesnis, įsivaizduokime politinės organizacijos (tarkim, „Tiesos, teisingumo ir progreso partijos“ (rus. Партия истины, справедливости и прогресса)) skyrių, kuriame yra kelios dešimtys savanoriškai susibūrusių ir nuoširdžių aktyvistų, iš kurių du nariai – Dobroliubovas ir Šustriakas – pasižymi didesniais gabumais, intelektu ir charizma negu kiti aktyvistai. Taip pat tarkime, kad pagal savo gebėjimus jie yra daugmaž lygūs. Dar tarkime, kad Dobroliubovas yra principingas, t. y. jis nuoširdžiai tiki organizacijos deklaruojamais kilniais tikslais ir laiko, kad sėkmingas jų įgyvendinimas būtų didelis gėris piliečiams ir valstybei; Dobroliubovas niekada nesutiktų aukoti principų ir ilgalaikės perspektyvos vardan greitos politinės naudos, pavyzdžiui, dėl žinomumo ar renkamų pareigybių. Šustriakas nėra principingas: nors jis formaliai pritaria organizacijos tikslams, bet vardan greitos politinės naudos jis yra nusiteikęs būti lankstus organizacijos politinių tikslų ir moralės principų atžvilgiu. Dar tarkime, kad aktyvių narių dauguma yra išsilavinę, nuoširdūs, tarpusavyje draugiški ir nuoširdžiai pritariantys deklaruojamiems organizacijos tikslams žmonės. Atrodytų, ko daugiau reikia tokio skyriaus klestėjimui? Net jei Šustriakas nėra principingas, jis juk lygiuosis į kitus, ar ne taip?

Deja, kone visada reikalai klostosi visiškai kitaip. Tokioms organizacijoms būdingi socialpsichologiniai procesai, kuriems vykstant ilgainiui organizacijoje ima dominuoti Šustriakas, o Dobroliubovo nebelieka, kaip ir daugumos dabartinių aktyvistų, kurių vietą organizacijoje užima komjaunuoliško charakterio asmenys. Nereikia nė sakyti, jog būtent organizacijos vadovybės ir narių kaita, dėl kurios organizacijoje ima dominuoti vis labiau moraliai sugedę asmenys, sudaro organizacijos degradavimo proceso esmę; tokią vadovybės ir narių kaitą politologai yra vykusiai pavadinę „ydingos atrankos procesu“ (rus. процесс порочного отбора).

Tad pasekime tuos organizacijos raidos, pasaulėžiūros raidos, moralinių apsisprendimų bei tarpasmeninių santykių raidos procesus, per kuriuos vyksta ydingoji atranka, atvedanti gerų ketinimų turinčią organizaciją prie tokios apgailėtinos būklės.

Pirmasis degradacijos etapas: Šustriako būrelis prieš Dobroliubovo būrelį

Kol organizacija jauna ir nėra dalyvavusi jokioje rinkiminėje kampanijoje, viskas tarsi puiku. Aktyvistai rengia akcijas: prieš neteisybes piketuoja ar demonstruoja, rašo valdžios institucijoms raštus, rengia diskusijas, paskaitas ir pan. Šioje veikloje didžiausią autoritetą – dėl savo gabumų ir charizmos – suprantama, įgyja Dobroliubovas ir Šustriakas. Kuris nors iš jų greičiausiai tampa partijos skyriaus pirmininku ar net įgyja aukštą poziciją visos organizacijos hierarchijoje. Jokių rimtesnių konfliktų ar trinčių šiame etape paprastai nekyla.

Bet štai ateina pirmosios rinkiminės kampanijos laikas. Tada prasideda neįprasti dalykai. Aktyvistai, suprantama, visomis keturiomis už Dobroliubovo ir Šustriako kandidatūras. Šustriako įkalbinėti nereikia. Jis gali niekam, net sau neprisipažinti, bet jis būtent todėl ir atėjo į politinę organizaciją, kad patektų į valdžią. Kitas labai tikėtinas Šustriako entuziazmo šaltinis yra jo viešai nedemonstruojamos didžiulės ambicijos: jam reikia valdžios labiau už viską; tai – jo tikroji, didžioji aistra. Dar vienas tikėtinas motyvas yra tas, kad Šustriakas neturi ir negali surasti jokio patrauklesnio užsiėmimo už buvimą valdžioje.  Dobroliubovo situacija kiek kitokia. Dobroliubovas žino, kad bendraminčiai norėtų, jog jis kandidatuotų, ir kad atsisakęs tai daryti juos nuviltų, bet abejoja: Dobroliubovas atėjo į organizaciją ne dėl valdžios, bet dėl politinių tikslų įgyvendinimo.  Dobroliubovas gal net prisimena, ką universitete filosofijos dėstytojas pasakojo apie Platoną ir Aristotelį, apie polį, kaip laisvų piliečių asociaciją, bendrąjį gėrį ir piliečio pareigą jo siekti. Dobroliubovas nėra įsitikinęs, ar jo ėjimas į valdžią būtų geriausias būdas padėti organizacijai siekti politinių tikslų ir viso to, apie ką rašė Platonas, Aristotelis ar Ciceronas. To galima siekti ir jam asmeniškai nekandidatuojant – tiesiog liekant aktyviu organizacijos nariu. Be to, Dobroliubovas turi mėgstamą darbą: jis gali būti kūrybinės inteligentijos atstovas ar akademikas. Jis turi ką veikti ir be politikos; be to, tai, ką jis daro ne politikoje, yra kur kas įdomiau negu politika.  Žinoma, Dobroliubovas gali apsispręsti ir kandidatuoti. Bet kas vyksta „Tiesos, teisingumo ir progreso partijos“ ir panašių į jas atveju? Atsakymas aiškus: dobroliubovai paprastai vengia kandidatuoti, tuo tarpu visi šustriakai tai daro su didžiausiu entuziazmu.

Kai kandidatai iškelti ir prasideda agitacija, įdomūs dalykai tęsiasi. Šustriakas siekia žūtbūt laimėti ir yra įsitikinęs, kad šiam tikslui tinkamos kone visos priemonės. Jei laimėti ir nepavyktų, gera proga tapti bent žinomam, rinkėjams atpažįstamam. Kaip tai pasiekti? – dabarties televizinėje kultūroje tai pasiekiama sukuriant užsakytą politiko įvaizdį, padarant asmenį kai kuo panašų į prekės ženklą. Šustriakas tai puikiai suvokia ir bando panaudoti savo gabumus ir charizmą, visus jam prieinamus organizacijos resursus tam, kad gautų kuo daugiau viešumo ir tai išnaudotų savo asmens įvaizdžiui sustiprinti, savo asmens prekės ženklui išreklamuoti.

Reikia pažymėti, kad talentai ir charakteristikos, kurios leidžia asmeniui tapti charizmatišku demagogu, greičiausiai bus būdingos Šustriakui, o ne Dobroliubovui. Priežastis labai paprasta: visuomenės moralinės degradacijos sąlygomis didesnė dalis potencialių charizmatiškų demagogų bus neprincipingi ir neaukštos moralės asmenys. Kitas aspektas – charizmatiško demagogo talentus turintis asmuo nebūtinai turi iškilti partijos viduje. Tokius talentus turinčių asmenų pageidauja kone kiekviena politinė organizacija, todėl charizmatiškas demagogas gali būti kviečiamas iš šalies, perviliojamas iš kitos organizacijos, jam gali būti suteikiama aukšta vieta organizacijos hierarchijoje. Patekimo į organizaciją aplinkybės iš esmės nieko nekeičia; organizacijos socialpsichologinė raida vyksta panašiai.

Rinkiminės kampanijos metu aplink Šustriaką susiburia būrelis jo artimiausių pagalbininkų. Daugumos jų charakteristikos yra panašios į Šustriako. Ne tiek dėl to, kad toks tokį traukia, kiek todėl, kad panašius į Šustriaką susieja jų interesai. Žinoma, Šustriako sėkmė atveria sėkmės perspektyvas ir jo artimiausiems pagalbininkams. Jei Šustriakas būtų išrinktas, o vėliau darytų tolesnę karjerą, jo aplinkos nariams atsirastų galimybė užimti įvairiausias padėjėjų, referentų, patarėjų ir pan. pareigas, o kai kuriems jų, jei tik Šustriakas panorėtų juos globoti, – ir patiems padaryti politinę karjerą. Tai suvokdami, Šustriako būrelio nariai ištikimai dirba Šustriakui ir klusniai vykdo jo nurodymus. Pavadinkime Šustriako būrelio daugumą, kurią telkia bendras interesas, „oportunistais“ (t. y. gebančiais pasinaudoti gera proga).

Štai dabar prasideda ir pirmosios trintys. Dobroliubovas ir keli kiti į jį panašūs aktyvistai nesunkiai pastebi Šustriako agitacijos lėkštumą ir ima jį po truputį kritikuoti, raginti daugiau kalbėti apie idėjas, principus ir tikslus, ir apie pačią organizaciją, o ne vien reklamuotis pačiam. Jo kritikai sako: mes organizaciją įsteigėme ne vien tam, kad pakeistume vienus asmenis valdžioje kitais, bet tam, kad pasiektume programoje užsibrėžtus tikslus ir įtvirtintume tam tikrus principus; siekdami tokių tikslų mes viešumoje neturime kalbėti taip pat, kaip tie, kuriems oponuojame. Aišku, Šustriakas ir jo būrelis turi pasiruošę atsakymą: tam, kad programos tikslai būtų pasiekti, reikia į valdžią deleguoti mūsų žmones, o kad jie į valdžią patektų, pasirodymai viešumoje turi būti efektyvūs.

Pradinė nežymi trintis greičiausiai stiprės. Taip vyks dėl to, kad organizacijos turimi resursai bus gana riboti, ir Šustriakas, siekiantis žūtbūt prasiveržti į valdžią ir toliau daryti politinę karjerą, bandys iš organizacijos išspausti viską, kas įmanoma, padaryti ją patogiu savo politinės karjeros įrankiu. O taip nutiks tik tuo atveju, jei „Tiesos, teisingumo ir progreso partija“ ar skyrius faktiškai bus paversti Šustriako partija ar skyriumi. Šį tikslą pasiekti Šustriakui nebus lengva. Dobroliubovas ir jo bendraminčiai Šustriaką jau iš dalies perprato ir bandys jam priešintis. Tačiau Šustriakas, siekdamas savo tikslų, yra nepalyginamai atkaklesnis ir kibesnis: apie valdžios įgijimą Šustriakas mąsto nuo ryto iki vakaro, užmiega ir atsibunda galvodamas apie tą patį. 

Tam, kad paverstų organizaciją savo karjeros įrankiu, Šustriakui tenka nemažai manipuliuoti, meluoti, išsisukinėti; jau įvykdytas manipuliacijas ir melus dažnai tenka pridengti naujomis manipuliacijomis ir melais, todėl greitai jo veikla tampa sistemiškai manipuliatyvi. Jis turi savo ištikimų pagalbininkų – savo artimų padėjėjų – būrelį, visada jam pritariantį, visada pateisinantį net didžiausius Šustriako išsišokimus, kurie ir patys, kada reikia, be jokių skrupulų manipuliuoja panašiai, kaip Šustriakas. Kai Dobroliubovas arba jo bendraminčiai pasipriešina kokiai nors Šustriako ir / ar jo kompanijos manipuliacijai, pastarieji visada turi ką atsakyti: „Šitie ne dirba, bet intriguoja, skaldo, kiršina, šmeižia!..“ Toks atsikirtimas ypač efektyvus Dobroliubovui apsisprendus nekandidatuoti. Tada beveik visa organizacija pluša, idant būtų išrinktas Šustriakas. Tą daro ir Dobroliubovas su savo bendraminčiais. Tačiau pastarieji, pamažu atsikratydami iliuzijų dėl Šustriako, darbuotis ima ne taip uoliai. Todėl priekaištas dėl menkesnio nei anksčiau darbo ar tariamo „kiršinimo“ kitų aktyvistų ausyse gali skambėti įtikinamai. Šustriako intrigų ir manipuliacijų akivaizdoje aplink Dobroliubovą susiburia bendraminčių būrelis. Pavadinkime juos „principingaisiais“. Čia gana svarbi ta aplinkybė, kad Dobroliubovo būrelis susiformuoja vėliau už Šustriako; greičiausiai tai įvyksta tik tada, kai Šustriako būrelis jau seniai „susigrojęs“ ir pasiekęs ne vieną pergalę. 

Kritikuodami Šustriaką ir jo parankinius, Dobroliubovas ir jo bendraminčiai nuolatos kalba apie skaidrumą. Išgirdę Šustriako ir jo būrelio atsikirtimus bei kitų aktyvistų reakciją, jie lieka pasibaisėję. Paaiškėja, kad Šustriako būrelio nariai apie skaidrumą nuoširdžiai mano, kad tai yra ne kas kita, kaip organizacijos įvaizdžio aspektas; tai, kad organizacija žiniasklaidos ir visuomenės akyse atrodo prisilaikanti įstatymų ir įstatų; kaip yra iš tikrųjų, jų supratimu, neturi nė mažiausios reikšmės. O narių dauguma, nors ir nelaiko skaidrumo įvaizdžio aspektu, jokios reikšmės jam taip pat neteikia.

Trečiąją dalį skaitykite čia


Susiję straipsniai

Skaitiniai 3080873235704904932

Rašyti komentarą

  1. Taikliai čia pastebėta. Visokie šustriakai (arba lietuviškiau būtų "gudročiai") iškyla ir sugriauna egzistuojančias moralines struktūras tiek partijoje, tiek ir visuomenėje. O paskui lieka diktatūra tiek partijoje, tiek ir visuomenėje.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Anonimiškas2016-05-29 22:46

    Atkreipkime demesi i paties autoriaus nustatyta esmine salyga - visa tai vykta demoralizuotoje ar amoralioje visuomeneje. T.y. kalta pati visuomene. Dabar, mieli buduliai, toliau galite i valias taikyti Lietuvai,Seimui ar kam dar taip megstate, i veidrodi nepaziureje.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Nepavargstantis homjaunuolis nesiliauna linksminęs publiką savo "įžvalgomis". :D

      Panaikinti

emo-but-icon

item