Laurynas Lučka. Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?

Šiandieninė Lietuva – maža valstybė, besisupanti karštoje pasaulio geopolitikos puodynėje, besiblaškantis kūdikis, kuris vis dar nesugeba priimti vienetinių, ryžtingų ir griežtų sprendimų, o tik kuria savo valdžios veiklumo iliuziją. Tačiau šiandien Lietuva taip pat ir suvereni valstybė, dažnas pasakytų, savirealizacijos bei galimybių šalis, jau toli nuo praeito amžiaus antrosios pusės Lietuvos. Ir šis nuopelnas yra žmonių, kurie paaukojo savo širdį bei kraują, sielą bei protą tam, kad žalios girios bei mėlyni vandenys priklausytų ne svetimšaliams ar sąjungoms, o suvereniai Lietuvos valstybei. Gaila, tačiau dažnas šiuolaikini aktyvus, darbštus, dažnai laikytinas pavyzdžiu politikas, stengiasi tik dėl žmonių kasdieninės gerovės bei komforto zonos, šitaip atgręždamas visuomenę į vakarų vartotojišką pasaulį, padarydamas ją atvirą bei pasiekiamą visiems, šitaip žeisdamas savitą mūsų kultūrą, be kurios jokios šalies negalima vadinti valstybe. Tačiau žmonių visuomet buvo įvairių. Vieni lyderiai labiau stengiasi dėl materialinės gerovės, kiti krypsta į dvasią bei moralę. Dabar, tarp mūsų nemaža žmonių, kurie stengiasi kelti pensijas bei mažinti šildymo kainas, tačiau trūksta tų, kurie stengtųsi išsaugoti šalį kaip moralinę vertybę mumyse, tokią kokią įsivaizdavo tie, kurie praėjusiuose amžiuose kovėsi dėl laisvos Lietuvos. Ko gero tų individų, kovojančių už Lietuvos dvasią bei dalelę sielos mūsų mintyse, trūkumas ir padaro juos ypatingais, o gal net ir didvyriais, kurių aukos, nebūtinai krauju suteptos.

Mikalojus Daukša jau XVI a. „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“ rašė: „Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų, savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“  Keista, tačiau šie žodžiai įgyja itin didelę prasmę būtent dabar... Juk mūsų gimtoji žemė pardavinėjama užsieniečiams iš viso pasaulio. Juk Lietuvos gelmių ištekliai privatizuojami užsienio kompanijų. Įstojome į Europos sąjungą norėdami gauti finansavimo bei kelti pragyvenimo lygį savo šalyje, norint sustabdyti emigraciją, tačiau tai taip pat atvėrė duris žmonėms lengvai keliauti ir lygiai taip pat maišytis su vakarų kultūromis, ko padarinys – lietuvių kalbos susvetimėjimas bei didelės dalies papročių virtimas pusiau vakarietiškais nukrypimais. Nors, iš pirmo žvilgsnio, šie trys, anot M.Daukšos, valstybei būtini dalykai, nyksta dėl kiekvieno mūsų asmeninių pasirinkimų, iš tikrųjų, tai yra ne kas kitas, o šalies politinių lyderių veiksmų padarinys, įtakojęs kiekvieną individą, kuris, žinoma, sudaro mases. Lietuva, kol kas, nėra ekonomiškai klestinti valstybė, daugelyje šalies miestelių vis dar vyrauja skurdas, todėl gėda nesidžiaugti, kad yra žmonių, kurie stengiasi šią situaciją keisti, ir ilgesnėje perspektyvoje, jiems neblogai sekasi. Tokie visuomenės lyderiai mus atvedė ten, kur esame dabar. Deja, tai yra padaryta susitarimais ir sąjungomis, kurie atveria mus bei mūsų kultūrą, padaro ją įprastą visam pasauliui. Tačiau šalis, kurioje mes gyvename, gali būti Lietuva, tik tuomet, kai ji nėra įprasta, kai turi dalelę to, ko neturi kitų tautų žmonės ir kultūros. Ir jei tarp mūsų atsirastų žmogus, aukojantis savo protą ir sugebantis suderinti veiklą ekonominei mūsų gerovei ir tos mažos dalelės, kuri mus visus nušviestų, išsaugojimui, aš nesidrovėdamas jį pavadinčiau Lietuvos Herakliu.

Tačiau kokia nauda iš nors ir apsaugotos nuo svetimizmų ar iškrypimų kalbos bei kultūros, jei ji pati nesivysto ir neturi tam peno. Jei ji nėra puoselėjama, tausojama bei turtinama. Taigi, reikia žmogiškųjų resursų, kurie gražintų lietuvių kalbą, skatintu ja domėtis bei kalbėti, saugotų kultūrą, gerbtų ją bei skatintų papročius, be kurių negali būti įsivaizduojamas ir pačių žmonių pilietiškumas bei tautinė savimonė, o šie dariniai, visi kartu, sukurtų tobulą lietuvišką valstybę. Valstybę, kurios žmonės Lietuvos žemėje ne tik egzistuotų, bet ir sąmoningai ją mylėtų bei būtų už ją atsakingi. Tikiu, kad tokią valstybės viziją matė tiek praeities didvyriai, tiek žmonės, paskyrę savo darbą tokios valstybės kūrimui. Žmonės, kurie stengėsi išsaugoti mūsų kultūrą, raštą, pradedant nuo jau minėto M.Daukšos bei kitų praeities kūrėjų, baigiant knygnešiais XIX a. Tikiu, kad tokią viziją gali turėti ir dabartinės Lietuvos mokytojas, rašytojas ar televizijos prodiuseris, ugdydamas protingą ir mylintį tėvynę pilietį, pilietį, turintį stiprią tautinę savimonę, besirūpinantį politine bei kultūrine gerove, pilietį, kuris priklauso aktyviajai visuomenės daliai. Toks pedagogas ar aktyvus kultūros veikėjas gali padaryti pakankamai įtakos kultūrai bei pačios šalies gyventojams, kad šalį paverstu visapusiškai pilnutine Lietuvos valstybe, o pasyviąją visuomenės dalį mažuma, ir būtų vertas valstybės geradario titulo. 

Taigi, šiandienos Lietuvos didvyris aukotųsi dėl to paties, dėl ko aukojosi praeities didvyriai: dėl šalies žmonių, dėl žemės, mūsų savitos kultūros bei papročių. Tik jis aukotųsi kitoje formoje. Juk dabartinei Lietuvai nereikia kovoti dėl savo laisvės. Dabartinei Lietuvai reikia kovoti dėl išlikimo. Ne geopolitinio išlikimo, o kultūrinio bei tautinio. Dabartinis didvyris, paaukotų visą save, dėl galimybės 64 tūkst. kv. km. plotą Pabaltyje vadinti ne kaip kitaip, o Lietuva. „LIETUVA“ tarti garbingai, kiekvienam, mažam ir dideliam žinant, kad tai yra pilnavertė valstybė, kurios tauta turi savitą kultūrą ir kalbą, o ji, gali būti nušviesta savo pačios grožybės spinduliais, o ne svetimšalių ekonominiais prožektoriais.

Laurynas Lučka yra Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos III klasės moksleivis ir Nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių proga skelbto moksleivių rašinių konkurso „Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?“  I vietos nugalėtojas.