Viltautas Paukštys. Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?

Ką vadiname didvyriu? Ar šis skambios asmenybės, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ apibrėžiamos kaip savo darbais, žygiais, šaunumu pas...

Ką vadiname didvyriu? Ar šis skambios asmenybės, „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ apibrėžiamos kaip savo darbais, žygiais, šaunumu pasižymėjęs žmogus, apibūdinimas tebėra suvokiamas, pajaučiamas ir šiuolaikinėje Lietuvoje? O gal herojų vardai tiesiog išmokstami? Žinoma, kad pagarbus jų minėjimas, aukštinimas idealizuojant pradėjo sparčiai plisti sulig rašto atsiradimu. Keičiantis epochoms, vyraujančioms doktrinoms, visuomenės santvarkoms, kito ir heroizmo formos, jų samprata. Šiandien įvairiaprasmis žodis „didvyris“ daliai lietuvių per sprangaus, kai kam – retai teištariamas nuviliančios tikrovės svetimkūnis, dar kitiems – nuolatinis kasdienės leksikos narys, įprastas, bet nesuprastas. Svarstydamas savo veiksmais nusipelniusių asmenų likimus, brandžių jų poelgių svarbą, didysis Atėnų tragikas Euripidas yra pastebėjęs: „Narsa nemiršta kartu su didvyriu.“ Deja, ši mąstytojo idėja mūsų Tėvynėje, žaizdotos istorijos šalyje, nėra plačiai aktualizuojama. Akivaizdžiai kyla klausimas, dėl kokio tikslo įgyvendinimo XXI amžiuje lietuvis ryžtųsi kautis pasiaukojamai?

„Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia“ (V. Kudirka „Tautiška giesmė“)

Šių laikų Lietuvoje žmogus ne visuomet ryžtasi pasiaukojamai kovoti dėl gimtosios šalies laisvės. Būtent šiai tautinės individo savasties išsaugojimui privalomai aplinkybei kilęs pavojus buvo pagrindinė partizaninio pasipriešinimo sovietų kariams ir jų sąjungininkams priežastis. 1944 m., sovietinės reokupacijos pradžioje, Lietuvoje kilęs rezistencinis judėjimas netruko suburti tūkstančių tautiečių, neabejingų savos valstybės nepriklausomybei. Per metus ženkliai (nuo 12000 iki 30000) išaugęs pilietiškų miško brolių skaičius aiškiai parodė tėvynainių sąmoningumą, rusinimą suvokiant kaip grėsmę namų pojūčio išlikimui – būtinai asmens pilnatvės sąlygai. Juk kas dažniau pajėgia atstatyti žmogaus dvasinę, moralinę pusiausvyrą nei saugus gyvenimas jį identifikuojančioje laisvoje šalyje? Tokią idilę aktyviai naikinę amoralių okupantų bei nuolankių kolaborantų antihumaniški poelgiai privertė sunerimti ne tik entuziastingus lietuvybės puoselėtojus, bet ir asmenis, kurie nemanė besikaunantys visos tautos vardu. Suniokotos aplinkos susvetimėjimą jautę, giminiškų sielų bei minčių brolių, seserų, bičiulių netektis išgyvenę tautiškai tapatūs lietuviai, nelyginant kūdikiai, staiga buvo išplėšti iš merdėjančios motinos Tėvynės įsčių. Vilkte išvilkti į nepažįstamą erdvę, bet nemokantys ir nesiruošią kvėpuoti aitriu, plaučių atmetamu svetimu oru – pažeistų kovotojų siekis sugrąžinti kitados jaukų gimtąjį kraštą tebebuvo gajus. Bandant atsisakyti rūsčios, lietuvius kiršinusios ir žudžiusios surogatinės SSRS motinystės, kryptinga, labiau organizuota partizanų kova įtraukė tokius inteligentus kaip poetas B. Krivickas. Herojišką laikyseną moralinės pergalės įrodymu, kaip ir daugybė kitų savos šalies gynėjų, laikęs, laisvę gyvybės kaina pasirinkęs kūrėjas į sovietizuojamą XX amžiaus vidurio Lietuvą tarytum perkėlė Senovės Graikijos laikų spartiečių palinkėjimą namo garbingai grįžti „su skydu ar ant skydo“, – gyvam ar žuvusiam. Apmaudu, jog ši antikinio didžiadvasiškumo tąsa, dramatišku pokario metu akcentuota daugiau nei 50-yje partizaninių laikraščių, šiomis dienomis yra praradusi didžiulę svarbą. Suvokti rezistencinio judėjimo reikšmę retam lietuviui padeda net tokie įtaigūs sudėtingo istorinio laikotarpio liudijimai kaip J. Ohmano ir J. Sruoginio režisuota dokumentinė drama „Nematomas frontas“. Atviri liudininkų pasakojimai ir žinomo menininko A. Mamontovo skaitomos vieno partizanų vadų J. Lukšos-Daumanto dienoraščių ištraukos dažnai nesugeba įveikti tarp tėvynainių įsišaknyti spėjusios pilietiškumo devalvacijos. Vis dėlto yra vilties, kad ir šiuolaikinėje Lietuvoje gausės įgimtą etniškumą branginančių žmonių, nepabūgsiančių nei privalomos karinės tarnybos, nei akistatos su dosnią Tėvynės motinystę pasiglemžti nebūtin mėginančiais didžiaisiais inkvizitoriais. Taigi, priešingai nei anksčiau, šiomis dienomis Lietuvoje stinga darną nepriklausomoje valstybėje drįstančių užtikrinti patriotų.

„Teliko himnas, o giesmė užduso“ (A. Marčėnas „Metai be žiogo“)

Mūsų Tėvynei būtini žmogiškumą ir blaivią nuovoką, šiais laikais herojiškomis galimas laikyti savybes, išsaugoję asmenys, ugdantys šalies jaunuomenę. Tokią staigią sustabarėjusios šimtmečiais aktualizuojamo didvyriškumo sąvokos miniatiūrizaciją ypač paspartino technologinė pažanga. Keliais pastaraisiais dešimtmečiais didžiulę spartą įgavęs prietaisų, nešiojamų ar stacionarių, o neretai ir moderniais augintiniais tampančių, tobulinimas šiandien visuomenėje leidžia sėkmingai prigyti suvaidintiems veiksmams ir rezultatams, dirbtiniam patriotiškumui. Besąlygiškai pasiduodantieji technologinių naujovių įtakai primena graikų filosofo Platono olos alegorijoje aprašytus žmones, neskiriančius gyvųjų nuo jų formuojamų bedvasių šešėlių. Panašiai ir XXI amžiuje: simuliakruose tūnantys asmenys kibernetinės kultūros dogmas laiko Tiesa. Šiais laikais individai kur kas dažniau vaizduojasi ir mano esą, nei būna iš tikrųjų. Ne veiklumas, o vaizdavimasis, kuriam labiausiai stinga empatijos ir visuomet pakanka egoizmo, akivaizdus ir aptariant herojais vadinamų asmenybių pasirinkimus istorinėse kryžkelėse. Tiksliau, išdrebiant savo subjektyvią nuomonę, atleiskite, Tiesą, apie tai. Itin neramina nepaliaujamai tautą skaldantis nuomonių apie praėjusio šimtmečio disidentinį judėjimą, jo prasmingumą demonstravimas. Tarytum didžioji dalis etatinių portaluose publikuojamų straipsnių komentatorių, uolių „diskusijų“ forumų dalyvių sekė kiekvieną žuvusių Tėvynės gynėjų žingsnį... Paskaičius savotiško anoniminio patriotų klubo samprotavimus, susidaro įspūdis, jog šiems hiperbolizavimo mėgėjams teko girdėti paskutinius R. Kalantos, vieniems – laisvės fakelo, kitiems – tiesiog padegėlio, ir daugumos kitų savaip pasiaukojusiųjų atodūsius. Laisvos menkai argumentuotų įsitikinimų raiškos rezultatus bando narplioti tokią idėjų samplaiką aptikę atėjūnai – kibernetinių bendruomenių naujokai. Ne paslaptis, tikėtina, kad tarp paradoksalių istorijos vertinimų gausos neretai pasimeta jaunimas, vadinamoji Y ar Z karta, perimantis įvairių svarstymų užuomazgas. „Galbūt išties gyvenimas nebuvo jų stiprioji pusė?“ – didvyrių darbus apmąsto ekranuose glūdinčios Tiesos suintriguotas jaunuolis. Kita vertus, kolektyvinėje Lietuvos ateities pasąmonėje ataidi „be jų mes – niekas!“ ir panašios frazės ar sušukimai. Juk tiek mažai asmenų atmeta manipuliuojant ar, paprasčiau tariant, kvailinant kitus gaunamą pasimėgavimą, sudaromą savos išminties iliuziją. Trūksta atsakingai suvokiančių, kad simuliuojamas išmanymas stumia tikrą valstybę  pražūties link, o ne pažangos. Norint užtikrinti pastarąją mūsų kuriamos šalies kryptingą raidą, būtini tiek tautiškumo, tiek žmogiškumo nepraradę šviesuoliai (nors patys savęs taip netituluotų), visuomet dosniai besidalinantys sukaupta patirtimi. Masiškos globalizacijos padarinius vargiai atlaikančiai mažai tautai gyvybiškai svarbu ugdyti veržlią, supratingą bei nacionalinio identiteto nepraradusią jaunuomenę. Gausią prieštaringos informacijos liūtį išgyvenančiam Lietuvos atžalynui būtina rūpestinga priežiūra, neapleidžiant, bet pernelyg nelepinant, kad iš jo išaugtų atsakingai idėjas brandinanti karta tvirtai Tėvynėn įsiskverbusiomis šaknimis, plačiais vainikais ir nesuglebusiais lapais. Vadinasi, šiuolaikinės visuomenės ydų kankinamos gimtosios šalies didvyris privalo išlikti humaniškas ir nuovokus.

Apibendrindamas noriu pasakyti, kad nuo gilios senovės sparčiai besiformuojanti herojiškumo samprata šiame šimtmetyje yra įgijusi daugybę atspalvių. Anksčiau idealizuoto pasiaukojamo patriotiškumo svarbą suvokiančių žmonių skaičius mąžta. Nors didvyriai, įvairiai kovoję ar dar tebesigrumiantys už Tėvynės laisvę, tautiečių saugumą, humaniškas ateities kartas, vis dar gausiai aptarinėjami, Lietuvoje nepakanka atsakingus jų poelgius tęsiančių asmenybių. Kilnių, brandžių, prometėjiškų darbų viršlaikiškumą pabrėžęs senovės graikų dramaturgas Euripidas buvo teisus – žygdarbiai išties nemirę. Vis dėlto sąlyginė jų gyvastis tik retkarčiais suvirpa simuliuojamame, anoniminiame pilietiškume, skurdaus tikro vyksmo paraštėse. Kiekvienas lietuvis privalo palaikyti artimą bendrystę su motiniška gimtąja šalimi, nuolat saugodamas jos nepriklausomybę ir kurdamas supratingumu pagrįstą, žmogiškojo prado kupiną ateitį. Todėl padėkime mūsų valstybei tiek nepražūti, tiek augti. Nesusvetimėkime.

Viltautas Paukštys yra Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijos IV klasės moksleivis ir Nepriklausomybės atkūrimo 26-ųjų metinių proga skelbto moksleivių rašinių konkurso „Dėl ko aukotųsi šiandienos Lietuvos didvyris?“  II-osios vietos nugalėtojas.

Susiję

Viltautas Paukštys 4377871305605702261
item