Zita Šličytė. Santuokos unikalumas ir falsifikacija

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2013 m. gruodžio 12 d. priėmė prejudicinį sprendimą (o tai reiškia, kad jis privalomas visų Europos Sąjungai priklausančių valstybių teismams) F. Hay byloje su jo darbdaviu CREDIT AGRICOLE.

Credit  agricole nacionalinėje kolektyvinėje sutartyje numatyta, kad nuolatiniams tarnautojams, kurie sudaro santuoką, suteikiamos visiškai apmokamos 10-ies darbo dienų atostogos. Be to, jiems išmokama 1/36/ atlyginimo už ankstesnį mėnesį dydžio priemoka. Tos lengvatos nebuvo suteiktos F.Hay, kuris įregistravo civilinio solidarumo paktą.

Pagal Prancūzijos teisę    civilinis solidarumo paktas yra dviejų pilnamečių skirtingos arba tos pačios lyties asmenų sutartis dėl bendro gyvenimo organizavimo.

Teisingumo Teismas konstatavo, kad draudžiama tokia kolektyvinės sutarties sąlyga, pagal kurią darbuotojui, sudariusiam  civilinio solidarumo paktą su  tos pačios lyties asmeniu, nesuteikiamos lengvatos, kurios suteikiamos santuoką sudarantiems  darbuotojams.

Sprendime nurodyta, kad „Skirtingas požiūris, pagrįstas ne tiesiogiai dėl seksualinės orientacijos, o dėl darbuotojų santuokinės būklės, tebėra tiesioginė diskriminacija. Jeigu galimybė sudaryti santuoką suteikiama tiktai skirtingų lyčių asmenims ,homoseksualūs darbuotojai negali atitikti sąlygų, nustatytų gauti reikalaujamas lengvatas“.

Akivaizdu, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pritaikė analogijos principą, sulygindamas skirtingus reiškinius ne pagal esminius jų požymius.

Tačiau net gi toks sprendimas netenkina homoseksualų ir jiems pataikaujančių politikų.

Nepaisant didžiulio visuomenės pasipriešinimo, pernai  Prancūzijoje įsigaliojo įstatymas, suteikiantis tos pačios lyties asmenims teisę tuoktis ir įsivaikinti. Analogiški įstatymai galioja ir kitose Europos Sąjungos valstybėse.

Vertinant tokią teisėkūrą, būtina atsakyti į du klausimus:

1. Ar tos pačios lyties asmenų santuokos įteisinimas atitinka  prigimtines žmogaus teises nustačiusius tarptautinės teisės aktus, kuriuos ratifikavo visos Europos Sąjungos  valstybės, taip pat ir Lietuva?

2.Kodėl valstybė ir visuomenė privalėtų remti visas ir visokias fizinių asmenų sutartis dėl bendro gyvenimo organizavimo?

Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kurią 1948 m. gruodžio 10 d. priėmė Jungtinių Tautų Organizacija,16-asis  straipsnis  skelbia: „Vyrai ir moterys, pasiekę brandos amžių, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, tautybės ar religijos, sudaryti santuoką ir sukurti šeimą“.

Analogišką nuostatą įtvirtina ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12-asis straipsnis, kuris nurodo, kad „Vyrai ir moterys, sulaukę  santuokinio amžiaus, turi teisę tuoktis ir sukurti šeimą pagal šią teisę reguliuojančius valstybės vidaus įstatymus“.

Ir kiti reikšmingi tarptautinės teisės aktai teisę sudaryti santuoką ir sukurti šeimą suteikia tiktai skirtingos lyties asmenims- vyrui ir moteriai.

Todėl, mūsų nuomone, valstybės, kurios ratifikavo nurodytus ir kitus analogiškus tarptautinės teisės aktus, negali koreguoti santuokos sampratą, eliminuodamos iš jos nuorodą į skirtingą sutuoktinių lytį.

Vos prieš 25 metus,1988 m. lapkričio 16 d. Europos Tarybos Ministrų Komitetas Deklaracijoje dėl moterų ir vyrų lygybės apgailestavo, kad bendrijose, kurias jungia tam tikros seksualinės nuostatos, pasitaiko žmogiškąją esmę žeidžiančių veiksmų.

Europos Sąjunga susitaikė su žmogiškąją esmę žeidžiančiais veiksmais ir išsižadėjo savo krikščioniškų šaknų.

Ją valdančios institucijos ir teismai nuosekliai falsifikuoja santuokos sampratą ir kitas vertybes, pakeisdami prigimtines žmogaus teises seksualinės, reprodukcinių technologijų, feministinės ir ištuokos revoliucijų sūkuriuose atsiradusiomis fikcijomis.

Štai Europos Sąjungos Parlamentas 2014 m. vasario 4 d. priėmė rezoliuciją „Dėl  ES kovos su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės veiksmų plano“. Joje nurodyta, kad „Valstybės narės, priimančios teisės aktus, kuriais apribojama saviraiškos laisvė seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės atžvilgiu, pažeidžia vertybes, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga“.

Tikrai abejotina vertybe grindžiama šiandieninė Europos Sąjunga. Pasirodo, neužtenka gerbti ir nepersekioti visuomenės narių dėl jų seksualinės orientacijos ar lytinės tapatybės, o būtina šitą žmonių grupę reklamuoti ir privilegijuoti, visuotinai propaguoti jos gyvenimo būdą.

Nedidelė mažuma mano esant teisinga tai, kas niekuomet istorijoje nebuvo priimta ir įtvirtinta. Homoseksualumo klausimas yra kritiškas momentas siekiant pakirsti krikščioniškos civilizacijos likučius.

Tituluotasis homoseksualas seras Eltonas Džonas pareiškė, kad gėjai negalės būti saugūs, kol egzistuoja krikščionybė, nes krikščionys gėjų lytinius santykius laiko nuodėme. Toks pareiškimas yra vos ne karo krikščionybei paskelbimas.

Krikščionybė susilaikymą ir saikingumą pripažįsta  dorybe, o jai oponuojanti pasaulėžiūra propaguoja besaikį mėgavimąsi viskuo, ypač svaigalais ir lytiniais aktais.

Lytinio pasileidimo pasekmės – akivaizdžios. Pavyzdžiui, Olandijoje ir Vokietijoje tarp visų sergančių AIDS   net 75 sudaro homoseksualai, vadinantys save „gėjais“. AIDS net vadinama vyrų liga, nes dauguma ja sergančių yra  25 -45 metų amžiaus vyrai.

Esame moralinės revoliucijos situacijoje. Revoliucijos, kurios tikslas – pakeisti žmonių požiūrį į homoseksualumą ir desakralizuoti santuoką, nes homoseksualų  netenkina galimybė įteisinti tiktai partnerystę. Homoseksualai reikalauja jų tarpusavio santykius vadinti santuoka, suteikti teisę įsivaikinti, kad nebūtų jokio skirtumo tarp jų susivienijimo ir vyro bei moters santuokos teisinio statuso.

Gamtoje paties Aukščiausiojo Kūrėjo įtvirtintas vyriškasis ir moteriškasis pradas, kurių jungtis yra kiekvienos giminės išlikimo garantas. Biologiniu ir antropologiniu požiūriu pati prigimtis niekaip neleidžia palyginti bet kokios  homoseksualios sąjungos formos su santuoka, nes vyro ir moters lytys nėra tapačios.

Santuoka yra prigimtinė žmogaus teisė, kurios egzistavimas yra pirmesnis negu Valstybės  ar  Bažnyčios. Niekas negali pakeisti pagrindinės santuokos paskirties ir savybės, nes tai yra įsišakniję  žmogaus prigimtyje ir nekinta. Tikroji santuokos paskirtis- Žmonijos išsaugojimas. Istorijos tėkmėje tai teisingai suvokė visos Tautos.

Prisiminkime lietuvių šeimos tradicijas. Vestuvių dieną jaunojo brolis sakydavo tokią oraciją:“ Užgeriu tau, martele, žalią kluoną, baltą duoną, ilgą pagyvenimą, trumpą sielvartą, devynis sūnus, o dešimtą –dukterį“. Kai kas linkėdavo dvylikos sūnų  ir dukters. Kokia įspūdinga pasaka apie dvylika brolių, juodvarniais lakstančių, kuriuos nuo užkeikimo išvaduoja juos pasiaukojančiai mylinti sesutė.

Nerasime gandralizdžio, kuriame šeimininkautų du vyriškos lyties gandrai, kuriame neišsiristų gandriukai. Lietuviai myli gandrus, nes nuo neatmenamų laikų sakoma, kad, būtent, gandrai  lietuviams atneša vaikus.

Kadangi tiktai vyro ir moters susivienijimas garantuoja  žmonių giminės išlikimą, skirtingos lyties asmenų santuoką prasminga remti. Kitokie, negyvi, tos pačios lyties asmenų dariniai neturi pagrindo reikalauti valstybės ir visuomenės globos bei apsaugos. Valstybė privalo rūpintis bendruoju gėriu ir dorove.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos, priimtos Tautos referendume 1992 m. spalio 25 d., 38-asis straipsnis buvo suderintas su Visuotinės   žmogaus teisių deklaracijos 16-ojo bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių  apsaugos konvencijos  12-ojo  straipsnių nuostatomis. Jis buvo vienareikšmiškai  suprantamas iki 2011 m. rugsėjo 28 d., kol Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas paskelbė nutarimą „ Dėl valstybinės šeimos politikos koncepcijos nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

Konstitucinio Teismo teisėjai, akivaizdžiai viršydami savo kompetenciją, Tautos valia priimtam 38–ajam Konstitucijos straipsniui suteikė visiškai naują turinį, palaimindami ir kildindami šeimą ne tiktai iš santuokos, bet ir iš partnerystės, taip pat ir tos pačios lyties asmenų susivienijimo.

Nustebino kandidatų į Lietuvos Respublikos Prezidentus: Zigmanto Balčyčio, Artūro ZUOKO, A.Paulausko ir Naglio Puteikio (prezidentė Dalia Grybauskaitė debatuose nedalyvavo) pozicija. Jie pasisakė už tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimą ir prieštaravo galimybei pripažinti jų ryšius santuoka. Belieka apgailestauti, kad tokio rango politikai neskaito aukščiau aptarto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo, kuris tos pačios lyties asmenų partnerystei suteikė santuokos teisinį statusą. Todėl būtina atkakliai priešintis ne tiktai tos pačios lyties asmenų santuokos, bet ir partnerystės įteisinimui Lietuvoje.

Dar neišblėso viltis, kad Lietuvos  Respublikos Seimas artimiausiu metu užbaigs visiškai nereikalingas diskusijas, kurias sukėlė visuomenėje nurodytas Konstitucinio Teismo  nutarimas. Net  107 Seimo nariai pasirašė Konstitucijos 38-ojo straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektą. Naujoji redakcija kategoriškai įtvirtintų  šeimos kilmę iš santuokos, sudarytos laisvu vyro ir moters susitarimu, be to, garantuotų tokiai santuokai valstybės globą bei apsaugą. Tačiau projektui nepritaria Europos teisės departamentas prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir kiti oponentai. Prisiminus prieš du metus nepavykusį bandymą patikslinti šitą Konstitucijos straipsnį/ pritrūko vieno balso/,pagrįstas nerimas, kad pateiktam įstatymo projektui taip pat gali būti nepritarta.

Jau pusę metų 107 Seimo narių pasirašytas įstatymo projektas sunkiai skinasi kelią į ilgas svarstymo ir priėmimo procedūras. Jo priėmimą, be abejo ,stabdo paskutiniu metu paskelbti įvairių Europos Sąjungos institucijų dokumentai, besąlygiškai tenkinantys homoseksualų moralinės revoliucijos šauklių keliamus reikalavimu.

Tačiau turime Lietuvos Respublikos Konstituciją, kuri niekam neleidžia nei varžyti, nei riboti Tautos suverenitetą. Teismai taip pat privalo vykdyti Tautos valią, o ne atvirkščiai. Mūsų nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38- ojo straipsnio  papildymo ir pakeitimo įstatymo  priėmimas Seime gali būti problematiškas, todėl siūlyčiau ir prašyčiau tų 107 jį pasirašiusių SEIMO NARIŲ balsuoti už to klausimo pateikimą Tautos referendumui.

Išdėstyti argumentai pagrindžia tokias išvadas:

1. Vyro ir moters santuoka yra unikalus skirtingų lyčių susivienijimas, kurio paskirtis- perduoti gyvybę, pratęsti  Žmonijos egzistenciją.

2. Negalinčių atlikti tokią misiją tos pačios lyties asmenų siekis jų tariamos santuokos pripažinimo yra siekis pateisinti iškreiptą seksualinį elgesį. Vadovaujantis homoseksualų logika, valstybė bei visuomenė turėtų globoti ir propaguoti zoofiliją, gerontofiliją, nekrofiliją, pedofiliją ir kitas žmogaus prigimtį neatitinkančias anomalijas.

3. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos  16-ojo, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 12-ojo straipsnių bei kitų tarptautinės teisės aktų, įtvirtinančių tiktai vyro ir moters santuoką, ignoravimas yra šiurkštus tarptautinės teisės pažeidimas, už kurį atsakingos neteisėtą politiką vykdančios šitas tarptautines sutartis ratifikavusios valstybės.

4. Teismai aktyviai gina ir įtvirtina savo sprendimuose žmogaus prigimtį bei sveiko proto reikalavimus neatitinkančius santykius. Logiškai nepagrįsta teismų praktikoje taikoma analogija tarp vyro ir moters santuokos  bei tos pačios lyties asmenų susivienijimo.

5. Kadangi homoseksualų programa nėra populiari, jie vengia visuotino klausimų sprendimo. Neteko girdėti, kad homoseksualai savo reikalavimams patenkinti inicijuotų referendumą. Dažniausiai priimti homoseksualų nuostatas verčia teismų sprendimai. Lietuvos  Respublikos Konstitucijos 2–asis straipsnis skelbia, kad valstybę kuria Tauta, ir Suverenitetas priklauso Tautai. Todėl tikslinga homoseksualų moralinės revoliucijos reikalavimus išspręsti tiesioginio demokratijos vykdymo būdu –Tautos referendumu, nes Konstitucija yra Tautos, o ne valdžios aktas.

Pranešimas skaitytas gegužės 22 d. LR Seime vykusiame nacionaliniame forume „Šeima ir vaikai ateities Lietuvoje“.