Petras Daugintis. Dirbančiųjų teisės ūkinėje - socialinėje demokratijoje (II)

Ankstesnę teksto dalį galite rasti čia

***

III. Solidarizmas ir solidaristinė santvarka ekonominėje srityje

Ekonominė, ūkinė sritis yra viena svarbiausiųjų bendruomeniniame gyvenime. Medžiagiškai ja remiasi visoks veikimas — profesinis, kultūrinis, meninis ir valstybinis. Kalbėsime apie ją tiek, kiek tai siejasi su demokratinės formos ir solidaristinės dvasios pritaikymu.

Šeimos ekonomikoje (angl. household). Šeima yra prigimtinis, savarankiškas vienetas, socialinė bendrija ir teisinė institucija. Šeimoje visi paprastai rūpinasi jos gerove bei ekonominiais reikalais. Nors šeimos ūkiniuose reikaluose autoritetas yra tėvas ir motina, tačiau taipgi ir suaugantys vaikai turi solidariai prisidėti. Už tai jie atitinkamai gauna lėšų asmeniniams reikalams. Tačiau dabar šeima vis mažiau bėra produkcijos vienetas.

Lietuvoje 1989 m. liepos 12 d. įstatymu ūkininkams leidžiama vėl steigti ūkius, net iki 100 hektarų dydžio. Tačiau jų struktūra labai savotiška. Ūkio savininkas būtų partneriai: vienos kurios šeimos nariai, giminės ar net kiti žmonės. Atrodo, kad jie būtų kooperatyvinio pobūdžio ūkiai ar kažkoks vidurys tarp kolektyvinio ir privataus — šeimos ūkio. Gal palengva išryškės jo pobūdis.

Jei tokio ūkio dalininkai turės solidarumo dvasios ir išmintingai parengtus statutus, decentralizuotos, laisvos krašto ekonomijos sąlygose jie galės gerai gyventi, nes turės gyvai suinteresuotų dirbančiųjų ir pakankamai darbo rankų. Atrodo, kad galės turėti ir samdinių.

Šiaip dabar šeimos įplaukos ateina iš kitur už atliekamo darbo atlyginimą, algų ar profesinio uždarbio. Tačiau ir tokia šeimos ekonomika, protingai, solidariai tvarkoma bei vykdoma, turi pagrindinės reikšmės sveikam prieauglio ir kitų šeimos narių gyvenimui.

Solidarizmas visada žiūri į žmogų prigimtiniame bei artimame sąryšyje su šeima. Todėl solidaristinė tvarka reikalauja prie algos ir šeimyninių priedų auginti vaikams, sudaryti palankioms sąlygoms šeimos židiniui, sutelkti įnašams į bendrąjį šeimos fondą... Tai būtų solidarumo pagalba daug dirbančioms, besiaukojančioms šeimoms, auginant ir paruošiant gyvenimui vaikus.

Gamybiniuose ir kituose ekonominiuose vienetuose. Nenorėdami išplėsti šio straipsnio, ekonominio vieneto titulu pavadinome įvairius žemės ūkius, amatininkų dirbtuves, arteles, fabrikus, ir kitokias įmones, prekybos verslus, finansų, transportacijos, informacijos (media), sveikatos ir panašias institucijas. Komunistinės santvarkos šalyse tokių vienetų valdymas ir nuosavybė yra kolektyvinė — praktiškai valstybės ir jos centrinių įstaigų, pareigūnų, patikėtinių, direktorių rankose. Nors veikia darbininkų ir tarnautojų profsąjungos (unijos), kolektyvai, tačiau gyvenimo tikrovėje jos mažai ką reiškia.

Kapitalistiniuose kraštuose tokių vienetų nuosavybė ir valdymas priklauso kapitalo savininkams. Dirbantieji yra išsikovoję šiek tiek teisių. Tarnautojų organizacijos, darbininkų unijos (sindikatai), dirbančiųjų sambūriai stebi jų valdymą, reikalauja savo teisių ir susitarimų vykdymo. Kartais jų išreikalauja daug žalos pridarančiais streikais. Kai kur prie firmų yra sudaryti komitetai, komisijos, įmonių tarybos, kurios turi patariamąjį balsą, o kai kuriose firmų veiklos srityse — ir lemiamą balsą. Tačiau tai retas reiškinys.

Bet tai netvarka. Juk tokiuose gamybiniuose ar panašiuose vienetuose žmonės dirbdami siekia kartu su kitais gaunamu atlyginimu solidariai apsirūpinti pragyvenimui reikalingomis gėrybėmis bei pasitarnauti bendruomenei. Taigi tokių gamybinių ir kitokių vienetų tvarkymas bei valdymas turi priklausyti visiems juose dirbantiesiems. Taip pat ir nuosavybė. Juk jie tuos vienetus palaiko, didžiąja dalimi išplečia, nors kapitalo savininkai jiems duoda pradžią. Kita kapitalo dalis yra sava ar pasiskolinama iš finansinių institucijų. O kad firma gautų paskolą, svarbiausias dalykas yra jos stiprumas ir geras vardas. Jis susidaro daugiausia joje dirbančiųjų dėka, o ne tiek dėl kapitalistų į ją įdėtų pirminių pinigų ar šėrų (akcijų). Tie sudaro palyginti nedidelę pagrindinio ir apyvartos kapitalo dalį. Praktiškai įmonėms, firmoms ir kitokiems vienetams vadovauja ne kapitalo savininkai, o jų tarybos pasamdytieji direktoriai bei administratoriai. Tačiau jiems tenka kone visas firmos pelnas. Taigi dalinai tebegalioja ir tebevykdoma Markso paskelbta viršvertės teorija. [1] Dėl šių faktų ir aukščiau minėtų motyvų dirbantieji turi pilna teisę tapti firmų nuosavybės dalininkais ir bendravaldžiais — net savininkais, valdytojais. Juk palyginti gana lengvai savininkų įdėta kapitalą bei turimus šėrus (akcijas) būtų galima iš lėto biržoje supirkti pinigais, gautais iš ilgalaikių paskolų.

Lengviau tai pasiekti ir vykdyti būtų nedideliuose amatininkų ar profesinio verslo vienetuose. Dirbantysis iš karto ar palengva įneša tam tikrą įnašą į juos. Plačiai tai įgyvendina kooperatyvai. Juose dirbantieji ir prie jų prisidedantys įneša vienodai ir tampa lygiateisiais jų savininkais bei valdytojais. Žinoma, tai įvyksta paprastai per išsirinktas tarybas, valdybas ir kontrolės komisijas.

Tačiau kooperatyvinio tipo vienetai, atrodo, gerai veikia tik tam tikrose ekonominio gyvenimo srityse — kur nereikia greito vadovų apsisprendimo ir nėra didesnės rizikos. Tai vartotojų kooperatyvai (Rochdale tipo, Anglijoje, kur jų pradžia), žemės ūkio produktų supirkimo, apdirbimo ir pardavimo kooperatyvai (Danijoje labai išplitę), mašinų vartojimo kooperatyviniai centrai (Italijos smulkiuose ūkiuose) ir t.t.

Be to, reiktų siekti kooperatyvinį nuosavybės ir valdymo būdą sumoderninti, t. y. panaudoti teigiamus, geruosius komunizmo ir kapitalizmo santvarkų bruožus, išvengiant blogųjų. Tai būtų nuolatinės pastangos kelti darbininkų ir kitų dirbančiųjų solidari-stinę ir savigarbos sąmonę. Jie susipažinę, prasilavinę, mokydamiesi iš praktikos ir klaidų, galėtų vadovauti ir net tapti savo darboviečių savininkais. Jie drįstų ir savo santaupas padėti ar investuoti į kooperatyvus.

Taip pat reiktų sudaryti vadovus ir direktorių tarybą iš samdomų specialistų, kaip tai daro akcinės verslo bendrovės (corporations). Jie padėtų ar net vadovautų visam kooperatyvui. Tik didesnės inves-tacijos ar rizikos atveju turėtų atsiklausti kooperatyvo tarybos prezidiumo ar valdybos. Revizijos komisijai reiktų suteikti didesnes teises ir įpareigojimus, pvz., revizuoti kas mėnesį ar rečiau, vis informuotis, naudotis žinovų kontrolierių (auditor) pagalba. Tai gal padėtų kooperatyvams gerai veikti ir įvairesniuose ekonominiuose vienetuose.

Manau, galima sakyti: kur stiprus liberalinis kapitalizmas, kur socialdemokratų valdomi kraštai ir Welfare valstybės ir iš komunistinės santvarkos išsilaisvinančios šalys, ten kooperatyvai būtų bene labiausiai priimtina ir įmanoma forma. Mat ji teisėtai įsigalėtų šalia esamų formų ir labai padėtų suklestėti visų dirbančiųjų taip trokštamai ekonominei demokratijai.

Kitos formos ir keliai. Pagal sveiko proto ir socialinės filosofijos reikalavimus privati nuosavybė turi ir socialinę atsakomybę, t.y. finansinių pareigų kitiems, labiausiai tiems, kurie su savininkais bei pareigūnais drauge darbuojasi jos gamybiniuose ir kitokiuose ekonominiuose vienetuose. Todėl, remiantis solidarumo dvasia ir socialiniu teisingumu, visi dirbantieji turi teisę gauti visais atžvilgiais teisingą atlyginimą ir dalyvauti pelne. [2]

Kitas kelias dirbantiesiems tapti firmų dalininkais ir bendravaldžiais būtų iš jiems priklausomo pelno dalies gauti kasmet specialias akcijas. Už jas būtų mokami dividendai, kaip ir kitiems biznio akcijų savininkams. Akcijos (šėrai) pasiliktų firmoje, ir tik tam tikrais, nustatytais atvejais dirbantysis galėtų jas išsiimti. Tokios akcijos įgalintų dirbančiuosius balsuoti ir turėti įtakos firmos valdyme.

Galimas taip pat sąskaitybinis pelno pasidalinimas tarp kapitalo ir darbo, tarp savininkų ir dirbančiųjų. Juk mūsų laikais visoks kapitalo įnašas į firmą, pavyzdžiui, pradinės akcijų sumos, pirmieji pastatai su jų įrengimu, mašinos, įrankiai, žaliavos, vėliau pirktos akcijos ir darbas (kaip algos eiliniams darbininkams, techniniams bei administratyviniam personalui, atlyginimai vadovybei, socialiniai įnašai, fondai, dirbinčiųjų apsauga ir 1.1.), yra įvertinami pinigais. Ar teisingai ar neteisingai — tai jau kitas klausimas. Prie kapitalo pusės negalima priskaičiuoti nei dividendų už akcijas, nei obligacijų, nei pasiskolintų pinigų bei palūkanų už juos, nei valdžios suteiktų pašalpų ar paskolų, nei priaugusių įrengimų, pastatų vertės, nei turimų žaliavų, nei iš kapitalo apyvartos pajamų bei išlaidų. Visa tai gauta kapitalo ir dirbančiųjų fizinio darbo, triūso, sumanumo ir kitokių pastangų dėka. Tai reikia proporcingai atiduoti kapitalo savininkams ir darbininkams, nes prie pelno prisidėjo visi.

Kitas būdas, visai panašus į pirmąjį, yra tik dirbantiesiems priklausomo pelno tam tikrą dalį paversti akcijomis, o kitą dalį tuoj išmokėti pinigais. Mat daugeliui dirbančiųjų tie pinigai labai reikalingi vaikams auginti, jiems mokslinti ir, žinoma, kitiems svarbiems reikalams.

Dar kitas būdas — dirbantiesiems kas mėnesį pridėti pelną prie algos. Sį būdą pasirinko Brazilija, 1976 m. Brazilijos karinė vyriausybė, stipriai trabal-histų partijos įtaigaujama, įstatymo keliu patvarkė, kad visi darbdaviai prie algos pridėtų darbininkams ir tarnautojams vieną procentą "pelno". Komisionie-riams, laisviesiems pardavėjams ir panašiems tas nuošimtis kiek didesnis. Tačiau tie pinigai tuoj neišmokami dirbantiesiems. Jie darbdavio mokami į pusiau valstybinio banko specialų fondą. Dirbantysis ji gali išsiimti tik įstatymo nurodytais atvejais, pvz., perkant nuosavą namą, pradedant savą verslą, labai sunkiai susirgus ir 1.1.

Aname fonde sukauptus pinigus tas bankas skolina daugiausia pramonės, prekybos ar namų statybos reikalams (straipsnio autoriui teko taip mokėti pelno įnašus už dvi Šv. Kazimiero parapijos tarnautojas).

Šis visai Brazilijos valstybei privalomas būdas turi daug teigiamo. Pirmiausia, kad darbininkų pelno "įnašai" yra apsaugoti nuo įmonės ar firmos bank-rutavimo, įstaigos likvidacijos ir panašiai. Neigiamybė ta, kad šis būdas nesuinteresuoja dirbančiojo pačia firma, jos veikla, našumu ir nesuteikia balso dalyvauti firmos valdyme. Dirbantysis turėtų gauti pelną akcijų pavidalu. Tačiau visa tai nesunkiai būtų galima pagerinti, pvz., mėnesinius pelno įnašus mokanti firma turėtų pirmenybę gauti tam tikras lengvatas pasiskolindama iš ano banko atitinkamą sumą, o dirbantieji firmos akcininkų susirinkimuose turėtų atitinkamą "balsų" skaičių (savo atstovams) pagal firmos pasiskolintą paskolos pinigų (tartum akcijų) sumą.

Valdytojai, bendravaldžiai. Būti ekonominių vienetų valdytojais lengviausiai įgalintų dirbančiuosius kooperatyvinė forma. Jie — jų savininkai ir dažniausiai tarnautojai. Ne taip lengvai įgalina juos buti bendravaldžiais aukščiau aprašytieji būdai, t. y. jiems tampant bendrų ar savininkais specialių firmos akcijų, gaunamų už jiems solidariai uždirbto ir priklausančio pelno dalį.

Tačiau akcininkų metiniai ir informaciniai susirinkimai, vadovybės perrinkimai dirbantiesiems mažai teduoda galimybių pasireikšti. Be to, juose lemiamą svorį turi stambieji akcijų savininkai, tiek privatūs asmenys, tiek kitos pramonės, prekybos ar finansų firmos.

Ekonominės demokratijos ir solidarumo dvasia reikalauja tokių įstatymų ar potvarkių, kad būtų sudarytos dirbantiesiems sąlygos įsigyti akcijų ir turėti lemiamą balsą akcinėse bendrovėse (korporacijose); kad neleistų taip pat niekam turėti akcijų daugiau, kaip, pvz., 10%, net jei būtų kitų tik laikinai įgalioti ar būtų balsai tariamai nepriklausomų subsidiarijų ar panašių institucijų.

Vakarų Vokietija, vykdydama savo konstituciją, 1970 m. įstatymu įteisino vadinamąją Mitbestim-mungsrecht-apsprendimo teisę drauge". Visos firmos, turinčios daugiau kaip 10 000 tarnautojų, turi sudaryti aukštąjį valdymo organą, Aufsichtsrat — priežiūros tarybą, būtent po lygiai iš kapitalo darbdavių atstovų ir dirbančiųjų. Pirmininką išsirenka jie patys. Jei niekaip nesutaria, tai jį paskiria Darbo ministerija. Be to, direktorių taryboje personalinio skyriaus direktorius privalo turėti darbininkų-tar-nautojų pasitikėjimą. Tai vykdyti vėliau įpareigotos visos firmos, turinčios per 2000 dirbančiųjų.

Pradžioje firmų savininkai, kapitalistai ir technokratai bijojo. Vėliau patyrė, kad su darbo atstovais galima taikiai bendradarbiauti ir net turėti geresnius santykius su darbininkais.

Panašiu keliu turėtų eiti ir dalininkai, bendravaldžiai. Iš solidariai pasiekto pelno gaunamų akcijų dėka prieitų prie įsigalėjimo firmos akcininkų susirinkimuose, jų renkamoje taryboje ir net gauti vietų direktorių taryboje (angliškai Board of directors).

Įmonių tarybas visuotiniu mastu, amerikiečių skatinami, įsivedė vokiečiai tuoj po Antro pasaulinio karo. Jos renkamos visų firmos darbininkų, tarnautojų ir kitokio personalo. Tarybos turi gana plačias teises, nors ir be sprendžiamojo balso. Su jomis bendradarbiauja ir labai skaitosi firmų vadovybės. Bet jas labiausiai paremia Gewerkshaft — darbininkų sindikatai bei unijos.

Tokias įmonių, firmų, biznių ir įstaigų tarybas įstatymo ar kitokiu keliu reiktų įkurti visur, ir kiek tik galima su platesnėm teisėm. Per jas ir dirbantieji, ir vadovai galėtų pareikšti savo pageidavimus, sumanymus, skundus ir taip taikiu būdu išvengta būtų susidūrimų, ginčų, streikų. Jų dėka, reikalui esant, būtų nesunku sudaryti trečiųjų teismus byloms ir sunkesniems konfliktams spręsti.

Firmų tarybos galėtų būti labai svarbus veiksnys, siekiant ekonominės ir socialinės demokratijos. Jos praktiškai vykdytų socialinę visuomenės grupių ar klasių lygybę. Psichologiškai jos gerai veiktų, nes dirbantieji jaustųsi lygiai traktuojami, kai su jais tariamasi ir jie šaukiami į visuotinius firmos ar jos dalies susirinkimus. Jie ten būtų firmos vadovybės, tarybos ir sindikato pareigūnų painformuojami. Tarybų posėdžiuose dirbantieji pasisakytų vienu ar kitu jiems svarbiu klausimu, pvz., firmos sekcijos sumažinimu, uždarymu ar naujos atidarymu, atlyginimo sumažinimu, dirbančiųjų atleidimu ir panašiai. Įstatymai taryboms turėtų duoti vis didesnes ir sprendžiamas teises.

Panašios, kiek pritaikytos tarybos turėtų veikti ir kolektyvinės (miesto, apskrities, provincijos, valstybės) nuosavybės įstaigose bei mišriose nuosavybės institucijose, pvz., miesto ar provincijos transporto, elektrinių stočių, ligoninių, socialinio draudimo ir kitokiose įstaigose. Mišrios nuosavybės institucijos paprastai veikia našiau už grynai kolektyvines, valstybines. Be to, kaip kapitalistai ir jų valdomos finansinės institucijos turi jose įdėtų pinigų ir balsą, taip galėtų turėti ir ten dirbantieji. Jie jomis būtų labiau suinteresuoti. Per savo išsirinktas tarybas dirbantieji turėtų daug teigiamos įtakos ir jų našumui.

Turtingieji, darbininkai ir proletarai. Reikia čia kiek užsiminti kapitalistiniuose, demokratiniuose kraštuose bendrosios ir produktyvinės nuosavybės koncentravimąsi į mažos grupės rankas. Iš to kyla turtingųjų nuolatinis turtėjimas, o neturtingųjų — vis didesnis vargas; taip pat turtingųjų stiprėjąs įsigalėjimas ekonominiame, kultūriniame bei politiniame gyvenime. Jie drauge su politikais, pasikvietę talkon technokratus ir informaciją (angl. media), užvaldo visą valstybę. Tai nedidelės valdančiųjų grupės ar net klikos hegemonija su visomis iš jos kylančiomis žalingomis pasekmėmis, kaip aukštais nuošimčiais, uždedamais ant benamių, neturtingųjų, mažai ar tik pusiau dirbančių žmonių. Jiems padėti paprastai skiriama nemaža miestų, apskričių, provincijų ir valstybės biudžeto dalis. Bet tai neiš-gelbsti vargšų iš skurdo.

Tokie žmonės, vartojant komunistinį terminą, sudaro platų proletariato sluoksnį net ir turtingai gyvenančiuose kapitalistiniuose kraštuose, kaip Jungtinėse Amerikos Valstijose. Proletarai — tai žmonės, kurie skursta. Jų gyvenimas visada ekonomiškai netikras, nesaugus, ir be vilties iš to skurdo išbristi. Tai tikras žmogaus paniekinimas, jo asmens skurdinimas, pagrindinių žmogaus teisių nepaisymas, ir, visiems matant, nebaudžiamas tų žmonių spardymas.

Karl Marksas ir jo sekėjai iš tokios padėties išeitį matė tik proletariato diktatūroje — darbininkų hegemonijoje, t.y. perimant į savo rankas visos nuosavybės ir ekonominio, socialinio bei politinio gyvenimo valdymą. Visur jų valdžia turinti būti vykdoma proletariato avangardo — komunistų partijos ir jos veržliųjų vardu. Gaila, kad tuo visuose komunistų valdomuose kraštuose pasinaudojo savo labui tik komunistų partija, jos iškelta nomenklatūra ir gabus beširdis diktatorius. Jie darbininkus bei proletarus padarė dar didesniais skurdžiais, siekdami visus "suproletarinti" bei nužmoginti.

Solidarizmas ir solidaristinė santvarka pateikia kitą, tikrai žmonišką išeitį šiai problemai išspręsti. Tai visur skleidimas solidarumo dvasios, japersiėmi-mas, bei gyvenimas, kuriant ir atitinkamas išorines formas, modelius, struktūras, santvarkas. Tai įgalina dirbančiuosius gauti gerą algą ir tapti gamybinių ar kitokių pelną teikiančių ekonominių vienetų savininkais arba bent svariais jų nuosavybės dalininkais — partneriais. Jie tampa jų valdytojai ar įtakingi bendravaldžiai. Tai padaro dirbančiuosius ekonominio, socialinio bei politinio gyvenimo tikraisiais šeimininkais .

Suprantama, kad tokia kaita ar gili reforma, nors ir evoliucinė, yra surišta su nemažais pavojais bei rizika. Darbininkai, tarnautojai, pareigūnai, ar, kaip čia juos vienu bendru titulu vadiname, dirbantieji gali nesugebėti tinkamai dalyvauti valdyme; gali nesuprasti firmos reikalų, rinkos sąlygų, konkurencijos. Tai vestų į firmų susilpnėjimą, prasiskolinimą ar bankrotą.

Bet ar klaidų nepridaro ir kapitalistai — klaidų susietų su dideliais sunkumais visai dirbančiųjų bendrijai bei su nuostoliais visam kraštui? Dirbantieji gi, pasimokę iš savininkų kapitalistų, gali ir privalo turėti stiprų užnugarį, t. y. administraciniam darbui samdomus žinovus-technokratus, gerus patarėjus ir stiprią, nepaperkamą kontrolę. Pagaliau, kaip mokė didelė darbininkų kovotoja Rosa Luxemburg, darbininkai (ir kiti dirbantieji) turi patys mokytis, drįsti, bandyti, nesibijoti nepasisekimų. Kiek tik galima, jie turi veikti tiesioginės demokratijos formoje: šaukti visų dirbančiųjų susirinkimus, juose įsisąmoninti, užsidegti, drauge spręsti, dirbti, o jei reikia, ir kovoti. Jie privalo sudaryti sovietus — tarybas, išsirinkti atstovus, jais pasitikėti, juos siųsti į apylinkių, miestų valdžią; taip pat, reikalui esant, šaukti ar sukelti plačius streikus ir t.t.

Kaip jos laikais, taip ir mūsų dienomis dirbantieji be kietos kovos nieko ar labai mažai tegaus iš turtingų valdančiųjų sau ir varguomenei, tiek kapitalistinėse šalyse, tiek komunistinėse ir jų sferoje esančiose, tiek kitur. Tą kovą dirbantieji turi tęsti įvairiais būdais pagal esamas sąlygas ir galimybes. Kai kur tai bus gal pasyvus priešinimasis (M. Gandhi propaguotas), kitur — spaudimas parlamentarų išleisti geresnius solidaristinės dvasios įstatymus ir sudaryti tinkamas sąlygas. Kai kur reikės protestų, demonstracijų, streikų, sukilimų, perversmų, ir net revoliucijų. Laimėti galima, pralaimėjus gi blogiau nebus.

Kaip ta kova už visapusišką solidarumo įgyvendinimą bebūtų vykdoma, visur ir visada reikia išsilavinusių dirbančiųjų ir pajėgių vadų, persiėmusių solidarumo dvasia ir gyvu noru padėti vargstantiems, ypač bedarbiams; išsikovoti sau ir kitiems dirbantiesiems žmonišką gerovę ir ekonominę demokratiją, t. y. kad visi turėtų panašias ekonomines galimybes gyventi, išsiauklėti ir darbuotis.

[1] Markso viršvertės teorija skelbia, kad darbas pagerina gamtos ar žemdirbystės produktą. Toks gaminys jau turi viršvetę. Ji turėtų priklausyti darbui, tačiau ją pasisavina dirbtuvės savininkas, kapitalas. Už davimą patalpų, žaliavų, kuro, įrankių, mašinų ir kitų gamybos priemonių savininkas (kapitalas) tikrai turi teisę gauti viršvertės dalį. Bet kapitalas pasiima per didelę dalį. Juk kapitalistai vis turtėja, užvaldo krašto ūkį, o ne dirbantieji.

[2] Nors teoriškai imant, dirbantiesiems priklausančią firmos pelno dalį būtų galima įjungti, kaip kapitalistai mano ir tvirtina tai darą, į algą ir jiems teikiamas beneficijas, bet iš tikrųjų taip nėra. Dirbantieji nenurims ir vis prieštaraus darbdaviams, kapitalistams, kol jiems bus paskiriama ir atiduodama ta pelno dalis.

Šaltinis: www.aidai.us