Dalius Stancikas. Jums nesinori šaukti?
Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka Skaičiai tokie žiaurūs, po kurių visi tie aiškinimaisi, kas laimėjo ar pralaimėjo rinkimus, visos ...
https://www.propatria.lt/2014/06/dalius-stancikas-jums-nesinori-saukti.html
 |
| Bernardinai.lt, E.Levin nuotrauka |
Skaičiai tokie žiaurūs, po kurių visi tie aiškinimaisi, kas laimėjo ar pralaimėjo rinkimus, visos tos vyriausybių ar partijų programos su šeimos politikomis, su 2V ir 2T (dviejų tėvų šeimoje du vaikai), su rinkiminiais šūkiais, kad 2050 m. lietuvių bus jau 4 milijonai, telieka tik graudi karikatūra.
Skaičiai tokie negailestingi, kad akivaizdu – tikrų laimėtojų nėra, kasdien beviltiškai pralaimime visi.
Per pastaruosius penkerius metus (2009-2013) Lietuvos mokyklose kasmet sumažėja net po 34 tūkst. (!) mokinių (iki tol nuo Europos Sąjungos sienų atsidarymo vidutiniškai mažėdavo trečdaliu mažiau - po 21 tūkst.).
Taigi kasmet tylutėliai iš Lietuvos išgaruoja maždaug visas Rokiškio rajonas vien jaunų žmonių. Kasmet!
Per pastaruosius dešimt metų mokinių ir studentų skaičius šalyje sumažėjo ketvirčiu milijono: 253 tūkst.! Taigi dar po metų galėsim sakyti, kad per 11 pastarųjų metų išnyko visas Kaunas vien jaunų lietuvių.
Tai neįtikėtini tautos nykimo tempai, tokių nematėme per skaudžiausias Lietuvos negandas – karus, tremtis, XX amžiaus didžiąsias emigracijas.
Ar jums dėl to nesinori garsiai šaukti? Kam tuomet mūsų protėvai rizikavo 1918 -1920 m. atkurdami ir gindami Lietuvą , mūsų tėvai 1941 m. birželio sukilime, 1945-1953 m. drėgnuose partizanų bunkeriuose, o mes patys Sąjūdyje 1988 -1991 m?
Pagaliau juk taip iš Lietuvos traukiasi (ką ten traukiasi – bėgte bėga) ne tik lietuvybė. Su ja bėga ir protas, ir darbo rankos, ir milijardiniai mokesčiai į biudžetą, SODRA, ateities ekonomika. Kas po 20 metų uždirbs pensijas dabartiniams politikams, visai Sąjūdžio kartai? Kas naudosis nauja atomine elektrine po 10-30 metų?
Įtakingiausi XXI amžiaus Lietuvos politikai neturi rišlaus atsakymo, kaip skubiai užtvenkti vis platėjančią ir sraunėjančią emigracijos (nykimo) upę, todėl kuria tolimos ateities scenarijus ir guodžia: jie sugrįš, kai Lietuva pasieks Europos Sąjungos senbuvių gyvenimo lygį.
Po kiek dešimtmečių (ar šimtmečių?) Lietuva pasieks Anglijos, Vokietijos lygį? Ar ši viltis nėra paremta utopija, kad šios, jaunus žmones priviliojančios valstybės kažkodėl netikėtai ilgam nustos vystytis, tuo tarpu mes, žaibiškai sendami (jaunimas pasitraukia), čempioniškai vis veršimės į priekį?
Kodėl nepaisant visų patriotinių jausmų į nepriklausomą Lietuvą tiek mažai grįžo Antrojo pasaulinio karo emigrantų? Ar ne todėl, kad juos ten pririšo ne tik didesnės pensijos ar kitokie buitiniai patogumai, bet ir šeimos? Ne vienas man guodėsi, kad sunku ilgam palikti vaikus ir anūkus, nes užjūry užaugusios atžalos pilnaverčiai įsitvirtina svetimoje šalyje ir ji jiems tampa tikrąja tėvyne. Dėl šių priežasčių dauguma iš Lietuvos išvykstančių jaunų šeimų su vaikais būtent ir patenka į šį liūdnąjį negrįžimo scenarijų, juolab kad svetimoje šalyje bręstantiems vaikams ar dirbančiam jaunimui yra tūkstantį kartų didesnė tikimybė antra savo gyvenimo puse pasirinkti nebe lietuvį.
Tad ką daryti – šaukti juk neužtenka?
Klausimas ypač keblus, lengvų atsakymų nėra. Nuoširdžiai ieškantiems sprendimo pradžiai būtina pripažinti, kad tokio masto emigracija yra blogybė, o ne teigiamybė, kaip iki šiol vis dar bando aiškinti kai kurie politikai.
Kitas būtinas atviras pripažinimas - masinis jaunų žmonių emigracijos sustabdymas turi būti ne tolimų dešimtmečių, bet svarbiausias artimiausių kelerių metų valstybės tikslas, nes po to tiesiog bus per vėlu (per 10 metų dingo ketvirtis milijono jaunuolių – ir tai trijų milijonų valstybėje!). Ir būtina koncentruotis ne vien į darbo vietas jauniems žmonėms, kaip pastaruoju metu sekdama Europos lyderių pavyzdžiu prakalbo mūsų Prezidentė, tačiau visa tai ir liko tik kalbomis.
Prieš penkerius metus prasidėjus krizei Prezidentė ir ankstesnė dešiniųjų vyriausybė strateginiais savo klausimais pasirinko biudžeto subalansavimą ir energetiką. Šiam tikslui įkūrė naują Energetikos ministeriją ir iš skausmingai lopyto iždo skyrė net šimtus milijonų energetiniams projektams, kurie gal bus įvykdyti po kelių dešimtmečių, o gal ir ne - piliečiai referendume atsisakė bet kokia forma remti naują atominę statybą. Užtat panašia suma nurėžė vadinamąsias pašalpas (vartočiau terminą - algas) gimdančioms ir kūdikius auginančioms mamoms. Dar daugiau – teisėsauga pradėjo persekioti namuose gimdančias mamas.
Ir kas nutiko?
Nurėžus mamoms algas už rizikingą, labai sudėtingą ir neįkainojamą valstybei darbą (kokia valstybė be piliečių?), pirmą kartą XXI amžiuje Lietuvoje pradėjęs kilti gimstamumas vėl staigiai bliūško, o jaunos šeimos dar gausiau patraukė užsienin - jų emigracija išaugo trečdaliu. Suprantama, tai lėmė ne vien kompensacijų mamoms sumažinimas, bet ir bedarbystė, didžiausios Europoje kainos už šildymą, kurias jau tris žiemas mokame už naujai įkurtos Energetikos ministerijos nepamatuotas politines ambicijas, teisingumo stoka ir pan.
Tačiau kodėl dabar, krizei pasibaigus, mūsų politikai nepanaudoja Lietuvoje tų pačių svertų, kuriais jaunas šeimas „pririša“ užsienis? Na taip, socialinės išmokos negali viršyti surenkamų mokesčių, tačiau kodėl tuomet galima skolintis naujos atominės statybai, sumažintų pensijų kompensavimui – kodėl tai svarbiau už mamų atlyginimus, gimstamumo skatinimą? Patenkam į tokį amžinai užburtą ratą: papildomom išmokom negalim skatinti gimstamumo, nes išmirštanti valstybė nebesurenka tam mokesčių, negalim padidinti pensijų, nes dirbančių žmonių mažėja ir t.t. Todėl tenka pakartoti klausimą: kas mokės pensijas dabartinei pusamžių kartai, jei ir toliau taip masiškai emigruos jauni žmonės? O gal vis dėlto galima surasti pinigų svarbiausiems valstybei dalykams: kaip buvo gąsdinta, bet ar nors kiek pakenkė mūsų ekonomikai, kai pernai iki 1000 Lt buvo pakelta mažiausia Europos Sąjungoje minimali alga (tiesa, vis dar mažesnė už latvius ir estus)?
Juk akivaizdu, kad jauna šeima, gaunanti orų atlygį mamai, greičiau įleis šaknis Tėvynėje, o tos šaknys, sutvirtėjusios padidėjusia atsakomybe už jaunąją atžalą, stabdys ir norą ieškoti lengvos laimės svetur. Kai atsakai ne tik už save, pradedi sverti devynis kartus... Pažįstu jauną šeimą, kurią nuo išvykimo į Švediją sulaikė būtent tie trumpai egzistavę trimečiai mamos atlyginimai: ta finansinė paskata padrąsino trečiam vaikeliui, o šiam gimus jie dėl trijų mažamečių jau nebesiryžo išvykti užjūrin.
Kita, ne kartą minėta, tačiau taip ir neįgyvendinta paskata – tai galimybė jaunoms daugiavaikėms šeimoms su valstybės garantija gauti beprocentines paskolas savo būstui arba (kaip alternatyva) atleidimas nuo tam tikrų mokesčių. Kai kurios šalys „pririša“ saviškius ir skatina vaikų gimdymą dar garantuodamos senatvėje daugiavaikėms mamoms solidžias pensijas, tuo tarpu Lietuvoje penkiavaikių mamų pensijos - tik toks simbolinis šimto ar kelių šimtų litų priedas, dėl kurio reikia susirinkti šimtus popierių. Nors juk vien iš siauro finansinio taško tai neatrodo teisinga: kodėl valstybė žymiai didesniu nuošimčiu atsilygina asmenims, atidavusiems jai lobį, nei mamoms, išauginusioms penkis ir daugiau mokesčių mokėtojų?
Be abejo valstybė turėtų tokiomis ar panašiomis lengvatomis remti tik oficialias šeimas, taip apsisaugodama nuo valkataujančių asmenų, kurie vaikų gimdymą paverčia savo lėbavimo šaltiniu ar nuo tų, kurie gyvena „susidėję“ vien tam, kad gautų vienišom mamom skirtą vaiko pašalpą (šiuo atžvilgiu dabartinė vaiko išlaikymo sistema kaip tik ir skatina gyventi „susimetus“ ).
Didžiuosiuose miestuose, ypač Vilniuje, nutįsusios eilės į lopšelius ir darželius taip pat akivaizdžiausias valstybės prioritetų pavyzdys. Jei vaikų darželių statybos taptų valstybinės svarbos objektais, jiems tikrai atsirastų lėšų kaip ir butaforiniams Valdovų rūmams ar panašiems šimtų milijonų litų vertės projektams.
Yra ir dar vienas keblus dalykas, kurio apeiti neįmanoma – valstybę sudaranti bendruomenė savo mokesčiais ir kitomis pastangomis labai daug prisideda prie vidurinį išsilavinimą ar aukštajį mokslą baigusio jaunuolio, todėl labai bendruomeniška būtų, kad ir šis jaunuolis atsakytų tuo pačiu: kažkurį laiką atidirbtų toje bendruomenėje (sovietmečiu buvo treji metai) arba išvykęs gyventi svetur už savo išmokslinimą susimokėtų tėvynainiams. Žinau, kad toks siūlymas kertasi su Europos Sąjungos laisvo judėjimo principu (ES pamatas - Vokietija išskėstom rankom laukia mūsų gerai paruoštų jaunų gydytojų, inžinierių ir t.t.), tačiau Lietuva, susijungusi su panašias nykimo problemas išgyvenančiomis mažomis ES narėmis, kietai kaudamasi derybose galėtų išsikovoti išskirtinų teisių. Dabar, po anglų, prancūzų, belgų maištų prieš Briuselio direktyvas, tokioms deryboms itin palankus metas.Tačiau tokios derybos įmanomos tik suvokiant, kad nebeturim kur trauktis, kad masinis jaunų piliečių nykimas jau tampa Lietuvos stichine nelaime.
P.S. Dažniausiai valstybė, negalinti savo jauniems piliečiams suteikti panašių kaip kaimynai finansinių galimybių, bando juos išsaugoti bent sveika patriotizmo doze.
Retoriniai klausimai: kas gali Lietuvoje sulaikyti šiandieninius dešimtokus – dvyliktokus, kurių 80 nuošimčių jau yra pasidavę tai valstybei pragaištingai madai – kuo greičiau bėgti iš „to Europos užkampio - Lietuvos“, kai mūsų pagrindiniai politikai savo veiksmais ir žodžiais jiems kasdien perša: „kuo daugiau Europos, tuo daugiau Lietuvos“ (suprask, Europa ir yra tavo tikroji tėvynė)?
Kodėl mes vis dar didžiuojamės savo pergale prieš vokiečius Žalgirio mūšyje 1410-ais (juk kryžiuočiai ir kalavijuočiai jau tada nešė materialiai aukštesnę civilizaciją), jei po 600 metų taip pakniūbstom skubame ištirpti kitame, tiesa, šįkart taikiame Vokietijos įsigalėjimo projekte – į vieną valstybę formuojamoje Europos Sąjungoje? Aiškinimai, kad tai darome bijodami Vladimiro Putino, atrodo tikrai naivoki. Ne tik todėl, kad Europos Sąjunga nėra gynybinė organizacija, bet ir todėl, kad nuo pat KGB papulkininkio V. Putino pastatymo į Rusijos prezidentus (1999 m.), vokiečiai padarė viską, kad XX amžiaus pabaigoje griūvanti Rusijos imperija įgautų naujas jėgas: kanclerė Angela Merkel padėjo įgyvendinti milijardus ir šlovę V. Putinui atnešusius energetinius projektus, tokius kaip „Nord Stream" (pamenat bergždžius lietuvių protestus dėl šio dujotekio?), o buvęs kancleris Gerhardas Schroederis (1998 – 2005 m.), pabaigęs politinę karjerą už nuopelnus Rusijai patapo Kremliaus gyvybinės arterijos – „Gazprom“ stebėtojų tarybos pirmininku.
Šaltinis: www.bernardinai.lt
7 komentarai
Ir dar kaip norisi šaukti, bet nuo šaukimo situacija nesikeičia. Jei esi eilinis Lietuvos žmogelis, neįtakingas, tai nieko ir negali pakeisti. Apima baisi neviltis, sugrįžta brežnevinių laikų egzistencinės nuotaikos ir stengiesi užsikimšti ausis ir užsimerkti, kad negirdėtum ir nematytum kaip naikinamama tavo mylima šalis. .
Nusiminusiam
Gali daug pakeisti. Jei nori tai daryti pats, o ne per išrinktus atstovus, surask bendraminčių, saugok savo naikinamos šalies vertybes - kultūrinius, paprotinius dalykus, domėkis kaip sudominti jais vaikus ir jaunus žmones, arba sugalvok kas Tau gal labiau priimtina. Arba prisidėk prie tų kurie tai daro. Viskių gerų mylimai šaliai svarbių dalykų galima sugalvoti, jei nors po šapelį dauguma pajudins, iškart pasimatys.
Iš Domicelės Petrutytės knygos "Vaikas – Dievo dovana"
"Motiniškumas yra moters gyvenimo prasmė, jos uždavinys, jos džiaugsmas, jos išganymas" - šitaip yra apibūdinęs motiniškumą įžymus prancūzų rašytojas A. Dodė (Alphonse Daudet), gyvenęs XIX amžiuje.
Taip, motiniškumas - tai kiekvienos moters, o juo labiau motinos, privilegija, jos pasididžiavimas ir garbė. Motiniškumas - tai ypatinga moters dvasinė būsena, kuri ją išskiria iš kitų žinduolių patelių tarpo.
Gyvulių patelių motiniškasis instinktas apsiriboja jauniklio globa ir jo apsauga. O žmogiškasis motiniškumas siekia kūdikio sielos pasaulį, sudarydamas kuo palankiausias ir sveikiausias sąlygas ne tik kūno, bet, svarbiausia, žmogaus dvasios galioms vystytis ir klestėti. Motiniškumas įgalina motiną gimdytoją pakilti aukščiau ir tapti motina auklėtoja, kuri sąmoningai ir išmintingai rūpinasi savo vaikų dvasine kultūra.
Šiandien pasauliui ir mūsų išblaškytai; niokojamai tautai nieko taip netrūksta, kaip motiniškų motinų, t.y. nuolankių motinų, gerai suprantančių savo taurią ir didžiai atsakingą pasiuntinybę arba paskirtį visuotinėje pasaulio sąrangoje.
Kiekvienas daiktas, kad ir pats mažiausias gyvūnėlis Visatoje turi savo paskirtį, savo užduotį, nors kartais mums ji esti ir ne visiškai aiški, įžiūrima, suprantama. Taip ima atsitikti ir šiais moderniais laikais, kad motinų paskirtyje nebeįžiūrima tų prakilniųjų motiniškumo bruožų, kurie atsispindi besąlygiškame motinos pasiaukojime vaiko labui, jo gerovei, karštame troškime išauklėti jį kuo geriausiu žmogumi savo tautai ir pasauliui.
Ne tik niekieno nekultivuojamas, neugdomas, bet dažnai pačių motinų, moterų ir vyrų nuvertinamas motiniškumas pamažu ima visai išblėsti. Tai pats didžiausias pavojus žmonijai, vis labiau besireiškiąs doroviniu, religiniu ir tautiniu palaidumu, vedančiu į išsigimimą. Supraskime ir susipraskime, kad moteris motina yra ne tik pati suklydusi, bet ir pašalinių jėgų neapdairiai plėšte plėšiama iš šeimos židinio. Kaip žemė be saulės, taip šeimos židinys - be motiniškos motinos.
Moteris, bekovodama dėl savo išsilaisvinimo iš vyro vergijos ir apskritai dėl savo teisinės padėties visuomeninėje santvarkoje, per daug nukrypo į kitą kraštutinumą - į norą suvyrėti. Trokšdama sau lygių teisių su vyrais, ji nuėjo taip toli, kad visai užmiršo aukščiausiąją savo paskirtį motiniškumą.
Dėl takelio prarado kelią, atsisakydama vadovavimo visuotinei žmonijos pažangai. Didžioji šių laikų auklėtoja - Marija Montesori yra pasakiusi: "Visuotinis žmonijos laimėjimas tegalės būti pasiektas teisingai supratus ir įgyvendinus motiniškumą. Jisai yra galutinis tikslas, nešąs žmonijai atgimimą ir išganymą". Kaip žmonija fiziškai negali gyventi be oro, taip jos dvasinis gyvavimas neįmanomas be pasišventusių ir geram vaikų auklėjimui atsidavusių motinų. Kokios. motinos, tokia šeimos atmosfera, tokie ir vaikai, nes pagal seną romėnų patarlę: "Obuolys nuo obels netoli tenurieda".
Taip pat nedaug padės pačios ugningiausios kalbos ar liūdniausi graudenimai apie lietuvybės išlaikymą išeivijoje, vėjais nueis ir šiandien dedamos didžiulės pastangos steigti ir išlaikyti lituanistines mokyklas, jei mes nesusiprasime ir nesiimsime rimtų studijų, ieškodami būdų ir priemonių, kaip sulaikyti beišblėstantį lietuvės moters motiniškumą.
Išeiviškosios lietuvių visuomenės tautinis likimas yra ne kur kitur, o motinų rankose, jų galioje. Prisiminkime tik, kaip carinės Rusijos viešpatavimo laikais paprastutė lietuvė motina pajėgė atsilaikyti prieš žiauriai vykdomą tautos rusinimą. Jinai, vadovaudamasi kūdikio meile ir troškimu jam tik gero, labiau iš motiniškos užuojautos negu supratimo sugebėjo savo vaikus išmokyti lietuviško rašto ir įkvėpti jiems stiprią tėvynės meilę, kuri išugdė tautos didvyrius. Ir šiandien, jei motinos neįžiebs mažiems vaikams tautinės gyvybės, tai vėliau jos niekas jiems nebeįkvėps.
Garbioji lietuve motina, budriai budėk tautos sargyboje ir lengvabūdiškai nepasiduok jokioms vilionėms, kurios tave traukia iš šeimos židinio, nuo tavo prigimtinių uždavinių. Nėra kilnesnių pareigų už tavo motiniškąsias pareigas, tik stropiai ir sąžiningai vykdyk jas.
Tokiu būdu tu tapsi tikrosios palaimos skleidėja Žemėje, ko taip labai yra išsiilgusios visų širdys. Bet, deja, suklaidinta ir suklydusi šių laikų moteris savo motiniškumo teisę, kuri viršija viską pasaulyje, yra iškeitusi: kaip Ezavas pirmgimystės teisę už lęšienės dubenėlį, taip ji - už lygias teises su vyrais.
Įsibėgėjusi ji nebemato aukščiausiojo savo tikslo – motiniškumo įsikūnijimo. Užtat taip sunku moteriai šiandien susilaukti iš vyrų reikiamos pagarbos, nes ji pati save teįvertina tiek, kiek vyras yra vertas, kadangi jos aukščiausias idealas - suvyrėjimas. Esant šitokiai padėčiai, vyras iš dalies yra teisus, reikalaudamas iš moters pasidavimo jo vyriškumui, jo fizinei jėgai. Juk iš tikrųjų ji yra silpnesnė būtybė už vyrą.
Moteris, kad ir kažkaip besistengtų, šiuo požiūriu niekuomet negalės prilygti vyrui, ko ir nereikia, nes ji iš Tvėrėjo yra gavusi kitą paskirtį, kitokią pasiuntinybę negu vyras. Moteris ne tik gali, bet ir privalo reikalauti motiniškumo teisių apsaugos.
Pagarba jai priklauso ne dėl jos silpnumo, bet dėl jos motiniškumo.
Moteris turi ir privalo kovoti ne už lygybę su vyrais, bet užpirmavimą, atseit, už savo į pėdinių dvasinę gerovę. Ji turi kovoti ne tiek už savąsias teises, kiek už savo vaikų normalaus vystymosi teisių pripažinimą ir į gyvendinimą. Tada jos kova bus šventa, didžiai prasminga, palaiminga jai pačiai, jos kūdikiui ir visai žmonijai, nes tada ji kovos už geresnį, tauresnį, prakilnesnį žmogų ir kartu - už skaidresnę, laimingesnę ir taikingesnę ateitį. Šioje kovoje moteriai motinai turėtų talkinti ir padėti visi be išimties: Katalikų bažnyčia, medicinos, sociologijos, pedagogikos bei psichologijos mokslai. lš šių institucijų jai turėtų plaukti pati realiausioji pagalba ir parama.
Iš daugelio vaiko teisių, kurios užtikrina jam sveiką ir normalų vystymąsi, šiandien paminėsiu tik pačią svarbiausiąją, būtent: vaiko teisė, kad motina pati ji augintų ir auklėtų nuo gimimo dienos bent iki 3 metų amžiaus, o neperleistų šių motiniškųjų pareigų kam nors kitam. Tai ne mitas, o tikrovė, kad žmogus susiformuoja pirmajame šešmetyje, kuriame patys svarbiausi pirmieji dveji treji metai.
Nėra didesnės skriaudos žmogaus asmenybei pagrindiniais formavimosi metais, kaip toji, kada motina pasitraukia iš šeimos židinio, perleisdama savo motiniškąsias pareigas samdinei, o dažniausiai net pirmai pasitaikiusiai ir dar svetimtautei. Pagaliau ir pati geriausioji auklė niekuomet neatstos vaikui motinos, nes tik iš jos spinduliuoja dvasinės jėgos, reikalingos vaiko prisitaikymui prie naujo pasaulio, prie naujų sąlygų. Kaip gėlė nyksta, išbąla be saulės šviesos ir šilumos, taip ir vaiko asmenybė menkėja, silpnėja, nustodama prakilniųjų žmogiškumo bruožų be motinos artumo. Kaip chlorofilas augmenijoje negali atsirasti be saulės šviesos, taip Iygiai negalimas normalus, sveikas žmogaus asmenybės susiformavimas be nuolatinės motiniškos globos ir meilės pačiais pirmaisiais gyvenimo metais.
Šeimos židinio įrengėjas ir jo išlaikytojas yra vyras tėvas, o to židinio nuolatinės ugnies kurstytoja ir jos palaikytoja yra moteris motina. Jaukų ir patrauklų šeimos židinį padaro ne brangūs baldai ir prabanga, o motiniškumo šiluma. Tačiau šis jausmas tegali būti gyvas tik toje motinoje, kuri neišnervinta profesinio, fabriko darbo ar kokios organizacinės veikios. Todėl perdėm klaidingas ne vienos inteligentės - visuomenės veikėjos skelbiamas šūkis: "Moteris turi palikti samtį ir imtis plunksnos". Štai kur neatsakingas moters klaidinimas raginant ją nusigręžti nuo šeimos židinio, nuo tiesioginių motiniškumo pareigų.
Atvirkščiai, ji turėtų būti skatinama pirmiausia savo jėgas pašvęsti grynai šeimos reikalams, sudėtingiems ir atsakingiems auklėjimo uždaviniams, o ne antraeiliams dalykams. Arba ji turi būti laisva nuo šeimos židinio pareigų. Neatneš žmonijai taikos ir ramybės nei kova už neišardomą moterystę, nei leistini ir įteisinti išsiskyrimai, nei gimdymų kontrolė, kol mes visi jungtinėmis jėgomis nepadėsime motinai surasti save ir apsivainikuoti amžinai nevystančiu laurų vainiku - motiniškumu. Negana motinai palinkėt apsišarvuoti kantrybe ir ištverme, negana pagraudenti ir pagąsdinti ją atsakingumu prieš Dievą ir tėvynę, reikia visiškai ir palaimą, kurią teikia sąmoningai vykdomas motiniškumas tautai, žmonijai ir jai pačiai.
Joks užsiėmimas, joks darbas, atskleisti jai tą grožį jokia profesija nėra ir nebus nei kilnesnė, nei aukštesnė, nei prasmingesnė už motinos auklėtojos pašaukimą.
Be motiniškumo žmogus negali įprasminti savo buvimo. Be jo išnyksta tautos.
Dvi moteris galima laikyti įamžintomis žmonijos istorijoje - Ievą ir Mariją. Ieva, pamynusi motiniškumą, užtraukė žmonijai prakeikimą ir baisias nelaimes. Marija, sąmoningai supratusi moteriai skirtą uždavinį ir apsivainikavusi motiniškumu, pagimdė pasauliui Išganytoją. Ar kas nori tikėti, ar ne, bet faktas lieka faktu, kad šių dienų moteris motina yra pasinešusi Ievos pramintais takais ir todėl žmonijai, nepaisant jos civilizacijos iškilimo, gresia pavojus. Neklyskime manydami, kad civilizacija neša nužmogėjimą ir pražūtį. Ne! Tai moterys motinos, kurios išslydo iš savo prigimtinės orbitos kelio. Gamta yra negailestinga ir žiauriai keršija už kiekvieną netvarką ir jos dėsningumo ardymą. Susimąstykime ir labai susikaupę patyrinėkime: ar iš tikrųjų negriaunami yra Dievo planai? O jeigu taip, tai uoliai pradėkime sukti ratą atgal, rodydami motinai, kad jos pašaukimas yra didingas, prakilnus ir šventas.
Kada Marija sukūrė gražiausiąją giesmę "Magnificat", kurioje glaudžiai susipynę didelio nuolankumo jausmai su sąmoningu savo didybės pajautimu? Kas jai įkvėpė šiuos džiaugsmo, nusižeminimo ir tauraus pasididžiavimo žodžius? Tikrai ne mergystės palaima, o motiniškumo jausmas, kuris moterį kilnina, švelnina ir taurina. Kiekvienai sąmoningai motinai tai turėtų būti gražiausiąs himnas per visą jos nėštumo laikotarpį. Kiek čia grožio ir subtilaus įkvėpimo! Nuoširdus įsijautimas į to himno gilią prasmę gali suteikti motinai daugiau 11 palaimos ir džiaugsmo pasiliekant vienumoje, negu iškilmingiausių balių rafinuotas grožis ir šokiai. O ką jau bekalbėti apie tai, kokiais kilniais ir raminančiais jausmais bus persunkta naujoji būtybė po jos širdimi! Pagaliau laimingas bus ir vyras, kuris šalia savęs pajus ne lygią sau moterį, o subtilią ir kilnią gyvenimo draugę, iš kurios trykš ne irzlumas ir nervingumas, o nuoširdus - ne vergiškas - patarnavimas.
Išmintingas tarnavimas nežemina žmogaus, bet jį kilnina, aukština. "Kas nori būti mokytoju ir vadovu, - sako Šventraštis, - tas turi pasidaryti visų tarnu". Štai čia ir glūdi moters pranašumas, o ne lygybė su vyru. Žmonijos atsinaujinimas, jos atgimimas ir pasukimas dvasinės pažangos keliu tegali įvykti per teisingai suprastą ir vykdomą motiniškumą. Tik jo pagalba tegali būti išauklėtas "naujas vaikas", kuris savo ruožtu motiniškos meilės atokaitoje subrandins naują žmogų, apsišarvavusį tiesa, darbštumu, meile, socialumu, fizine ir dvasine sveikata, iš kurios galingomis srovėmis trykš kūrybinės galios. Oficialiomis žiniomis, 1960m. JAV buvo 9 milijonai žmonių, sergančių proto ligomis, o prijungus lengvesnio pobūdžio asmenybės sutrikimus ir psichines įtampas, šis skaičius pakyla iki 16 milijonų. Į jaunųjų nusikaltėlių teismus JAV kasmet yra pristatoma 265.000 vaikų ir jaunuolių tarp septynerių ir septyniolikos metų amžiaus. Iki šiol šie baisūs skaičiai šiame krašte nerodo nė mažiausio ženklo mažėti, bet vis didėja. Pavojingiausia šių dienų proto liga - tai asmenybės suskilimas arba šizofrenija. Vis dažniau ir dažniau ji pasireiškia vaikams ir jaunuoliams.
Psichiatrijos mokslas mano, kad šią sunkią ligą sukelia kūdikystėj ir vaikystėj patirti sunkūs išgyvenimai, sutrukdytas dvasinis vystymasis, netikusi šeimos atmosfera, motiniškumo stoka.
Dėl visų tų blogybių esame linkę kaltinti laikus, bet tai grynas nesusipratimas ir klaidingas savęs raminimas. Ne laikai kuria žmones, bet žmonės laikus. Laikai yra tokie, kokie yra žmonės. O šie pastarieji yra tokie, kokias vystymosi sąlygas ir kokią dvasinę motinišką pagalbą jie turėjo būdami kūdikiai ir vaikai. Visų tų blogybių pagrindinė priežastis yra ta, kad iš šeimos židinio pasitraukė Marija ir su ja motiniškumas. Jos vietoj šiandien sutinkame Mortą. Šioji yra viskuo susirūpinusi: ir mokslu, ir menu, ir įvairiais visuomeniniais, kultūriniais, religiniais, ir šalpos darbais. Ji puiki balių ir koncertų organizatorė. Jos dėmesio centre madų ir filmų pasauliai su visais "prašmatnumais". Žodžiu, ją visur sutiksi, su ja apie viską pakalbėsi, jei tik neliesi kūdikių ir vaikų auklėjimo. Palietus šį klausimą, paprastai tuojau prasideda laikų, mokytojų ir mokyklos kaltinimas.
Pagaliau ji greit atsiprašo dėl svarbesnių reikalų, kuriuos turinti atlikti. Šiandien mes turime puikių gydytojų, menininkių, poečių, rašytojų, visuomenininkių, garsių labdaros organizatorių ir t.t., bet užtai esame netekę paties svarbiausio - motiniškų motinų, kurios, nešamos gana sraunios gyvenimo srovės, baigia prarasti paskutinius motiniškumo likučius.
Šiandien mes turime motinas gimdytojas, motinas augintojas, motinas mokytojas, - bet kur motinos auklėtojos? Kur asmenybių ir dvasios milžinų ugdytojos? Jų mažė ja ir dėl to mus užklumpa visokios negalios. Tikrasis motiniškumas žmonijos gyvenime turi ne mažesnę reikšmę už druską. Motiniškumas, - kaip ir druska, - niekuo negali būti pamainomas. Blėsta motiniškumas, ir žmonija su visais savo laimėjimais virsta dvokiančia moralinių puvėsių kūdra. ir mums visiems, be jokių išimčių, darosi tvanku ir gūdu. Suprantamas dalykas, kodėl šiandien vis daugiau ir daugiau motinų nusiskundžia sakydamos: turiu 4 vaikus, bet nė vienu nesu patenkinta".
Kitos, graudžias ašaras braukdamos, aimanuoja: "tiek vaikų pagimdžiau ir užauginau, bet iš tikrųjų nė vieno neturiu, visus praradau".
Tokiais atvejais, kaip įprasta, vienašališkai nekaltinkime tik vaikų, laikydami juos nedėkingais ir beširdžiais. Verčiau paieškokime gilesnių šio nenormalaus reiškinio priežasčių.
Tikroji priežastis bene bus toji, kad motina yra tapusi tik gimdytoja. Pagimdžiusi kūdikį, vos kelioms savaitėms praslinkus, palieka jį globoti močiutei ar kitai senyvai moteriai, o pati skubinasi darban arba vėl pasineria į visuomeninio, religinio, meninio ar kultūrinio pobūdžio veiklą. Ir auga kūdikėlis svetimų rankų globojamas, karvutės maitinamas.
Prisiminkime čia Šv. Rašto griežtus ir nedviprasmiškus įspėjimo žodžius: "Ką tau padės, žmogau, jei tu ir visą pasaulį laimėtumei, o savo sielą nuskriaustumei ar pražudytumei?" Šie žodžiai taikomi visiems, ieškantiems žemiškų turtų, tuščios garbės ar savo malonumų. Panašiai norėtųsi sušukti šiandien motinų pasauliui ir visiems tiems, kurie jas vienokiu ar kitokiu būdu atitraukia nuo tiesioginių auklėjimo uždavinių. Todėl auklėjimas, anot Marijos Montesori, yra tapęs didžiausia šių dienų problema. Toji problema ne lengvės, o vis sunkės tol, kol mes įsisąmoninsime motiniškos motinos vaidmenį, jos pareigas ir uždavinius tautos ir žmonijos kelyje į žmogaus dvasingumą, taurumą, kūrybingumą, socialumą arba, vydūniškai tariant, į žmogaus žmoniškėjimą. Tai vis savybės, kurios įprasmina žmogaus žemiškąją egzistenciją.
Visi susitelkę pamąstykime šiandien: ką padės motinai uždirbti doleriai, ką padės jai įsigytos brangenybės, ką padės laimėtos premijos ar plačiai nuskambėjęs garsas apie jos labdaringą veiklą, jeigu vieną dieną ji pasijus praradusi savo vaikus kaip senatvės ramstį ir paguodą, kaip savo pasididžiavimą? O ką jau kalbėti apie tai, jei jos vaikas atsidurs psichiatrinėje, pataisos namuose, kalėjime ar elektros kėdėje. Motinos diena šalia reiškiamos motinai pagarbos turėtų į gauti ir kitą aspektą: pačių motinų susikaupimą apmąstant savo, kaip auklėtojų, paskirtį, bandant labiau įsisąmoninti motiniškumo esmę ir jo uždavinius.
Pati giliausioji motiniškumo esmė glūdi sugebėjime sudaryti šeimos židinyje ir aplink jį tokias sąlygas, kad žmogus augtų fiziškai ir bręstų dvasiškai "malonėje pas Dievą ir pas žmones". Taip motina vadovaus vis tobulesniam žmonijos atgimimui, garbingai įamžindama ir savo motinišką vardą ateinančiose kartose, kurios eis per pasaulį darydamos gera, sėdamos santaiką, sugyvenimą ir meilę, naikindamos neapykantą, kerštą ir skurdą. Tokius žmones išugdžiusios motinos drąsiai galės tarti su Marija: "Nuo šiol visos giminės vadins mane palaiminta".
Rašyti komentarą