Stephen Herreid. Melskimės už „transseksualius“ vaikus, arba Kas nutinka, kai krikščionys užmiega savo postuose

Straispnio autorius Stephenas Herreidas yra Johno Jay instituto narys ir leidinio Humane Pursuits meninis redaktorius.

Istorija prasideda nuo drebančia ranka mėgėjo susukto vaizdo klipo. Gražutė maža mergaitė ilgomis auksinėmis garbanomis žaidžia su savo visai maža sesute vonioje. Negaliu sulaikyti šypsenos, matydamas jos šypsnį, žavų juoką ir vaikišką nerangumą. Jos mielas, rausvas veidelis švyti nekaltumo jėga, negalinčia palikti abejingo ir paties atsitiktiniausio praeivio.

Jos vardas yra Ryland Whittington, jai – šešeri, o jos tėvai, „profesionalų padedami“, savo namuose, Kalifornijos valstijoje, nustatė, kad jos tapatybė yra „transseksualus berniukas“. Kodėl? Todėl, kad ji pasakė, jog nori būti berniukas. Būdama penkerių.

Praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo nufilmuotas šis giedras, mielas siužetas, vaiko tėvai savo vaizdo montažą papildė dar vienu klipu: jų „sūnaus“ pasirodymas Harvey Milko garbei skirtuose Įvairovės pusryčiuose, kur jie ragino Rylandą pasakyti ką nors LGBTQ aktyvistams. Aprengta berniuko kostiumu, su kaklaraiščiu bei trumpai kirptais plaukais, jos tėvams prieš akis laikant kortelę su tekstu, Ryland paklusniai monotonišku balsu skaito: „Mano valdas yra Wylandas Michaelis Whittingtonas, il aš esu tvans-seksualus vaikas“. Paskui ji skaito, jog yra dėkinga velioniui Harvey Milkui, kad jo dėka pasaulis tapo geresne vieta gyventi. „Aš dal niekada nebuvau toks laimingas“, – užbaigia švepluodama.

Jei peržiūrėsite vaizdo klipą, nesitikėkite, jog sugebėsite sulaikyti ašaras. Būnant krikščionimi sunku susidurti su tokiu neįsivaizduojamu piktnaudžiavimu ir išvengti neapgalvotų reakcijų. Liūdesio ir pykčio kupini, mes esame gundomi nekęsti tų, kuriuos turėtume mylėti, ir melsti juos sunaikinti, o ne siekti kažką pakeisti. Išties kultūrinis karas tikrai vyksta, o krikščionys, atrodo, yra pralaimėjusioji pusė.

Mes privalome atsispirti pagundai pasitraukti į bažnyčias, tarsi jos būtų vien pastatai, glaudžiantys „mūsų“ kultūrą ir neleidžiantys „jų“ kultūrai peržengti šių namų slenksčio.

Tačiau krikščionybė nėra paprasčiausia „komanda“, ir mes negalime į ją tiesiog įtraukti bet ką, kas tik yra paženklinta krikščionišku logotipu. Ir net jeigu mes „laimėtume“, Bažnyčia egzistuoja ne tam, kad laimėtų sau narių ar sukurtų visuomenę, kurioje kiekvienas gali būti priimtinas ir gyventų amžinoje taikoje šioje žemėje.

Negalime sutikti su pagrindine antikrikščioniško sekuliarizmo prielaida: sulydyti į vieną – kultūrą ir tikėjimą, paprotį ir tiesą.

Norėdami tikrai įsitraukti į kultūrinę kovą, turime prisiminti, jog mūsų tikėjimas visai nėra kultūra, ir kad krikščionys yra netinkami vadovauti juos supančiai kultūrai tol, kol yra lojalūs ne Dievui, o pirmiausiai savo subkultūrai ar jos lyderiams.

Krikščionybė yra daugiau nei kultūra. Savo geriausia išraiška ji tarnauja būtent kaip nepakeičiamas tiesos ir teisingos moralės tarnas, nepaisant puolusios kultūros nepastovumo.

Pastarojo pusės šimtmečio kultūriniai karai, priešpriešinę Bažnyčią su sekuliarizmu kaip „gerąją kultūrą“ su „blogąja kultūra“, neatnešė nieko gero.

Būtent šis požiūris paskatino daugybę katalikų ginti vyskupus, palikusius tūkstančius aukų piktnaudžiautojų valioje dėl to, kad nesiliovė kilnoję iš parapijos į parapiją kunigus, nepranešdami apie juos.

Šie katalikai tapatinasi su savo visuomeninio segmento „kultūros“ lyderiais, užuot stoję amžinos teisingos moralės pusėn, kuri palaiko piktnaudžiavimo aukų teises.

Ši kultūra yra visai sumenkusi, jautri papiktinimams, reguliuojama ir svarbiausiu savo tikslu laikanti siekį išgyventi, net jei tai reikštų ignoruoti piktnaudžiavimą ir jo aukas. Tuo tarpu krikščionybė, kaip ir jos bendravardis, yra neklastinga, įtikinanti, atskleidžianti papiktinimus ir pasirengusi mirti už mažiausią tarp mūsų.

Christopheris Laschas, komentuodamas Philipo Rieffo darbus savo knygoje The Revolt of the Elites („Elito sukilimas“) taip rašo:

Freudo išpuolis prieš religiją... rėmėsi „nesupratimu, kad religija yra socialinės plotmės dalykas“. Kaip ir Kantas, Freudas religiją laikė „iškilminga šventumo atmosfera“, (Freudo žodžiais tariant), kuri suteikė moralinei pareigai dieviško įsakymo statusą ir tokiu būdu išsaugojo „kultūros įstatymus“.

Tačiau religija nėra kultūra, o geriausi krikščionybės interpretatoriai, kaip pažymi Rieffas, visada brėžė skirtį „tarp tikėjimo ir institucijų bei požiūrių, kuriais ji perduodama bet kuriuo metu.“ Kierkegaardas „XIX amžiaus negalavimo“ priežastimi laikė „religijos ir kultūros“, Kristaus ir krikščionybės „supainiojimą“.

Freudas, kita vertus, „teigė, kad religija reiškia konformizmą“, tarsi vienintelė jos funkcija būtų užtikrinti socialinę tvarką. Jam „krikščionybė visada reiškė... represinę socialinę instituciją“ – ne pranašišką tradiciją, kuri demaskuoja korupciją Bažnyčioje ir prikiša krikščionims, kad šie sutapatina Dievo tikslus su savaisiais. Freudas, anot Rieffo, pametė iš akių skirtumą tarp „pranašiško demaskavimo“ ir „pilietinio paklusnumo“.

Susidūrę su mažosios Ryland istorija, galime padaryti daugiau, nei tik dejuoti ir skųstis, jog vaikas pateko į blogas rankas, ir kad prievartos jos atžvilgiu būtų buvę galima išvengti, jei tik mes galėtume grįžti į dienas, kai liaudis buvo krikščioniška. Mes turime padaryti daugiau nei prikišamai parodydami, kad „jos“ komanda yra mažiau funkcionali nei mūsiškė.

Neturėtų mūsų stebinti ir žinia, kad Ryland pristatymą Harvey Milko įvairovės pusryčiuose palaimino pastorius Danas Koeshallas. Kad ir kokį pasibjaurėjimą mums keltų tokios procedūros, turime jas priimti kaip pamokomą istoriją, o ne tik kaip progą švęsti savo pranašumą.

Tuo metu, kai pastorius Koeshallas gina Ryland piktnaudžiavimą, aš pažįstu daugybę „tradicinių“ katalikų, kurie pateisina lygiai tokius pat siaubingus kaltų kunigų ir vyskupų piktnaudžiavimo atvejus, kurie niekada nebuvo patraukti atsakomybėn.

Melskimės už mūsų Bažnyčią ir už Ryland Whittington. Jos istorija yra liūdnas priminimas, kas nutinka tarp krikščionių, kai šie užmiega savo postuose.

Iš Humane Pursuits  išvertė Saulena Žiugždaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt