Romas Pakalnis. Lukiškių aikštėje reikalingas konkretus Lietuvos laisvės simbolis

„Laisvosios bangos“ pokalbių valandoje apie ateities Lietuvą Indrė Pusevaitė ir Paulius Stonis apie Lietuvos paminklų politiką ir konkrečiai Žaliojo tilto bei Lukiškės aikštės kaip istorinės atminties kovų arenų atvejus kalbino Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo ir Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos pirmininką Romą Pakalnį. Skelbiame antrąją pokalbio dalį apie Žaliojo tilto statulas dalį (pirmoji dalis). Laidos klausykitės kiekvieną penktadienį, 21 valandą.

- Pakalbėkime apie Lukiškių aikštėje planuojamą statyti monumentą laisvės kovotojams, pavadinimu „Tautos dvasia“. Šis monumentas susilaukė nemažai diskusijų ir prieštaringų vertinimų. Galbūt iš esmės  todėl, kad daugeliui neaišku, kas juo vaizduojama – mat, ši skulptūra labiau abstraktaus pobūdžio. Tačiau pradėkime nuo pradžių – kokia Jūsų nuomonė – ar apskritai reikia Lukiškių aikštėje kokio nors monumento, ar galima šią erdvę palikti kaip tiesiog rekreacinę miesto zoną?

- Aš manau, kad šios dvi funkcijos nesikerta. Nuvažiuokite į Belyną, Tiergartene galite ir į skulptūras žiūrėti ir ant pievutės atsisėdę ilsėtis, kalbėtis su savo vaikais ar kaimynais. Galima išsikepti šašlyką ir niekam nuo to nebūna blogai (šypsosi). Aš manyčiau, kad galėtų būti derinamos abi funkcijos: ir ta meninė istorinės atminties įamžinimo, ir rekreacinė. 

- Kaip jūs vertinate naująjį projektą. Dėl jo vyko konkursai, buvo pateikti keli variantai, tačiau pasirinktas toks pakankamai abstraktus projektas. Ar vis tik yra šiame paminkle atspindima tautos dvasia ar ne?

- Šiuo atveju, man norėtųsi šiek tiek konkretesnio mūsų laisvės simbolio. Pavyzdžiui, kas žino ką Kostas Kalinauskas 1864 m. kovo 23 d. šitoje aikštėje pasakė, kai buvo vedamas į kartuves? Jis pasakė: „Liaudie, tik tada laimingai gyvensi, kai maskoliai nevaldys“. Tai yra Maskvos universiteto absolvento, teisininko, 26-erių metų vyro pasakyti žodžiai apie laisvę. Perdėtas simbolio kūrimas atitolina nuo to laisvės supratimo, bet vėlgi čia aš nelabai galiu sakyti, kaip mes privalome daryti. Mano nuomone, demokratinėje visuomenėje miestelėnai galėtų turėti didesnę įtaką. Ne tik įtaką išrenkant tą skulptūrą, ar kuriant viso tvarkymo strategiją. Jeigu mes tikrai norim pastatyti skulptūrą, sutvarkyti aikštę, tai galime ir patys prisidėti prie šito dalyko atsiradimo, juk galėtume patys susirinkti pinigų ir pastatyti. Bet tas noras, kad kažkas ateitų iš šalies ir pasakytų, ko jums reikia ir dar priedo, kad duotų pinigų šiam pastatymui – šis kelias visai nerodo tikro iš pačios visuomenės kylančio noro, kad čia turėtų būti pastatytas paminklas mūsų laisvei. 

Galiu pateikti pavyzdį. Esu Eugenijos Šimkūnaitės labdaros ir paramos fondo prezidentas. Mes su kolegomis Lazdynuose pastatėm jai skirtą atminimo akmenį. Atlikome visas reikiamas procedūras, viešuosius pirkimus ir tą simbolį pastatėme. Turiu pasakyti, kad Lazdynų bendruomenė šį mūsų pastatytą paminklą labai nuoširdžiai priėmė. Šį darbą padarėme 7-niese, per pusantrų metų. O Lukiškių aikštėje, jau 20 su viršum metų neapsisprendžia, ką daryti. 

- Kalbant apie visuomenės įtaką, minėjote, kad į šios problemos sprendimą turėtų būti labiau įtraukiama visuomenė ir turėtų būti mažiau sustabarėjęs visas biurokratinis procesas. O jei kalbėtume ne apie visos visuomenę, o tik apie laisvės kovotojų, jų šeimų nuomonę. Laisvės Kovotojų Sąjunga yra išreiškusi nuomonę, kad jiems tas paminklas nėra priimtinas, tuo tarpu, ministerijos atsakymas buvo, kad laisvės kovotojų nuomonė tėra viena iš daugelio. Ar sutinkate, kad jų balsas būtų vienas iš daugelio, ar vis tik jų pozicijai reikėtų skirti šiek tiek didesnį dėmesį?

- Kovotojų nebūna labai daug, o nugalėtojų būna labai daug. Dabar ministerijos yra nugalėtojos, o kai reikėjo eiti į partizanus ir kai reikėjo važiuoti į Sibirą, tai labai daug norinčių neatsirado.. net ir raginimų nebuvo. Žmonės ėjo savo sąžinės ir savo laisvės supratimo vedini. Jie išgyveno Sibirą, sugrįžo namo, kiti ten ir mirė. Aš manau, kad atsižvelgti reikia, tačiau tik pagal vienos grupės poziciją daryti irgi negerai. Gali, pavyzdžiui, nebūti meniškumo. Čia juk yra centrinė miesto aikštė, tai čia turi būti išlaikytas ir meninis skonis. Aišku, dabar to meninio skonio įvairovė tokia didelė nuo modernių, primityvių iki visokių labai sudėtingų. Tai žinote, apsisprendimas yra nelengvas. Turėtų būti ir meniniai kriterijai, ir idėja, ir funkcionalumas. 

- Ar nebus čia menininkai perlenkę lazdą, jei net patys pripažįsta, kad bet kas gali į šitą iš narvo besiveržiantį paukštį pažvelgti kokiu nori kampu. Lietuvos visuomenė apie šios skulptūros potekstę žinos, o kaip tai supras iš užsienio atvykstantis svečias. Galų gale, net jei bandytume tam svečiui paaiškinti.. kaip tai padaryti, jei tai neturi jokios vienos konkrečios reikšmės? Jūsų nuomone, kas lemia, kad renkamės tokias abstrakcijas, o ne aiškiai tautos dvasią spinduliuojančius simbolius? Gal mūsų tautos dvasia mums tėra abstrakcija?

- Mes esame susieję save su valstybės simboliais, tą aš ir jums, ir radijo klausytojams galiu pasakyti: pervažiuokite per Lietuvos miestelius ir kaimus ir miestus – Lietuvos svarbiausių valstybinių švenčių metu ir pamatysite, kad vienose gyvenvietėse yra ir vėliavos, ir viskas, o kitur nėra nieko. Mūsų tas vidinis prisirišimas prie mūsų simbolių nėra toks stiprus, koks norėtųsi, kad būtų. Dėl to turbūt ir einama tokių abstrakčių, o ne konkrečių ir žmonėms suprantamų dalykų keliu. 

- Paminėjote paminklinio akmens Lazdynuose pavyzdį. Ar galima sakyti, kad tai aktyviajai visuomenės daliai yra tam tikra prasme paspęsti biurokratiniai spąstai, viskas palikta komisijoms ministerijoms, o tas piliečių basas, kuris galėtų pasireikšti, kaip kad jūsų pavyzdyje, yra nugrūstas į paraštes? 

- Kai buvo pastatytas paminklas Pranciškui Skorinai Vilniuje, kaip rašo skulptorius V. Krūtinis: „Atvažiuoju sunkvežimiu su darbininkais, pradedu kasti duobę pamatams paveldo apsaugos kiemelyje. Manęs klausia, ką statome, o aš sakau – diplominį darbą laikinajam gynimui. Kitą dieną jau stovi skulptūra. Šaukiama komisija.. kadangi buvo minimos Vilniaus įkūrimo 360-tosios metinės – tai paliko. Darbas pastatytas be leidimo, be derinimo – studento įžūlumo dėka.“ 

Tai aš nesakau, kad reikia statyti tokiu įžūliu būdu, bet reikia ryžtingesnių veiksmų. Mes labai bijome padaryti klaidas. Žiūrėkite, pripratome ir prie Gedimino paminklo Katedros aikštėje, karalių Mindaugą visuomenė priėmė palankiau. O kiti sako, kad jau ir prie vamzdžio baigia priprasti. Aišku, čia vėlgi yra klausimas, man jis nėra joks meno kūrinys, bet tai kita tema. Aš manau, ką mes turėtume daryti, tai nebijoti pripažinti ir kitą nuomonę. Nebūtinai turime visi pritarti. Atsimenate, buvo tvarkomas Sereikiškių parkas? Kiek buvo triukšmo, kad iškerta senas liepas, o dabar apsiprato, pilna žmonių ir visi džiaugiasi sutvarkyta erdve. Kažkas tiesiog turi imtis atsakomybės taip, kaip mes su Šimkūnaite minėtame pavyzdyje. Jeigu kas peiks, tai bent žinosim kas kaltas. 

- Aptarėme tiek Žaliojo tilto skulptūrų, tiek Lukiškių aikštės monumento atvejus – ar kartais nėra šie dalykai susiję? Ar kartais mūsų tautos baimė ir dvasinės stiprybės stygius nesieja šių dviejų statinių? Gal baimė imti ir nuversti Žaliojo tilto skulptūras ir tuo pačiu baimė naujais monumentais aiškiai teigti ir perteikti lietuvių tautos atsilaikymą istoriniams išbandymams simbolizuojančius dalykus yra susiję dalykai? Ar nėra taip, kad šios problemos – tai lietuviams trūkstamos savivertės išraiška?

- Aš pritariu minčiai, kad tai yra truputį pasimetusios vertybių sistemoje visuomenės reakcija, išraiška ir nedarymas reikiamų sprendimų. Mes daug ką esame skolingi savo istorijai. Neturime paminklo nei Vytautui Didžiajam, nei Jonui Basanavičiui. Bet jūs puikiai žinote, kad yra mūsų visuomenėj tokia grupelė žmonių, kurie sako „kiek dar laiko jūs galite garbinti šitą senį?“. Brendimo sąlygos nėra idealios. Ankstesniais mūsų valstybės gyvenimo laikais visuomenė buvo uždaresnė, dabar pasaulis atviras, jame matome labai daug visko ir atsirinkti tai, kas arčiau mūsų mentaliteto, arčiau mūsų dvasios yra iš tiesų labai nelengvas dalykas. Aš manau, kad laikui bėgant, mes apsispręsime lengviau. Tuomet šie dalykai atsiras. 

Aš galėčiau ilgai kalbėti kaip šiandien bandoma vienyti žmones. Gedimino kalno papėdėje siūlė pastatyti paminklą šuniui... Sakiau, kad čia vieta labiau valstybės kūrėjams, jeigu stovi Gedimino skultūra, Mindaugas soste sėdi, tai ne šunį, o kažką atitinkamo reikia prie jų daryti. Tai čia ir yra nesubrendusios visuomenės požymiai. Kai jūs būsite mano metų, šie reikalingi paminklai jau stovės. Arba nebestovės nė esami, jeigu mums jie nebebus reikalingi... 

- Dar šiek tiek anksčiau kalbėjome, kad šiandien Lietuva, kalbant apie santykį su valstybiniais simboliais yra labai marga – vienur, atrodo, jie išsilieja į viešąją erdvę, o kai kur ne. Kaip įsivaizduojate ateities tendencijas? Galbūt ši situacija susidarė, nes labai ilgai ir sąmoningai buvo bandoma nutraukti tuos lietuvių tautos ryšius su jos simboliais ir galbūt ilgainiui jie atsigaus, arba po truputį išnyks iš mūsų gyvenimo? Juk pirmas toks precedentas jau sukurtas – štai jaunieji konservatoriai šių metų sausio 13 d. vietoje tradiciškai naudojamo simbolio – šalia Gediminaičių stulpų rusenančio laisvės laužo – panaudojo Nepriklausomybės kovoms svetimą, tik „emociškai gražų“ Neužmirštuolės simbolį? Kaip tai vertinti?

- Man būtų labai gaila jeigu taip iš tiesų atsitiktų. Neužmirštuolė su Lietuva, atvirai sakant, nelabai daug ką bendro turi. Šiaip kokios nors šventės proga, galbūt jei Žolinei pasipuoštume gėlių vainikais, tai visai neblogai atrodytų. Tačiau valstybės šventė, manyčiau, turi kitą simboliką. Reikia suprasti, kad valstybė nėra savaime duotas dalykas. Ją reikia ugdyti ir joje ugdytis čia gyvenant, veikiant, dirbant. J. Kennedy yra pasakęs: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti.“ Jei šitaip bus mąstoma, tada bus ir valstybė, kuri bus žinoma, ir į kitus kraštus išvažiavę lietuviai nesakys, kad jiems gėda prisipažinti, iš kur esą. Turiu pasakyti, kad man ir dabar negėda, kad aš lietuvis, nors ir gyvename tokioje aplinkoje, kur vis dar stovi Žaliojo tilto skulptūros ir kur vis dar nepastatytas Lukiškių aikštės paminklas. Tikiu, kad gyvenimas čia keisis į gerąją pusę ir daugės gražiai besitvarkančių žmonių, miestelių ir miestų.