Juozas Venckus. Komunizmo pagrindai (III) Ar religija - žmonijos opiumas?

Antrąją teksto dalį rasite čia

***

"Religija yra žmonijos opiumas”. Tuos žodžius yra parašęs Marksas savo knygoje: "Hegelio Filosofijos Teisės Kritika”. Jis rašo beveik pradžioje: "Žmogus kuria religiją, o ne religija žmogų. Religija yra iš tikrųjų paties žmogaus įsisąmoninimas ir savęs įvertinimas, kol jis dar nerado pasaulyje tvirto pagrindo po savo kojomis. Žmogus nėra koks abstraktas, sėdįs kojas susikryžiavęs prie to pasaulio vartų. Žmogus priklauso žmonių bendruomenei: valstybei, draugijai. Šita valstybė, draugija daro religiją, kuri yra žmogaus sąmonė, bet iškelta išorėn. Religija yra šito išorinio pasaulio teorija... garbės dalykas, entuziazmas, moralinė prievarta, pasaulio iškilmingas papildymas... Religija yra prislėgtos žmonijos dejavimas, yra beširdiškojo pasaulio jausmas, yra bedvasio pasaulio dvasia. Religija yra žmonijos opiumas.” Marksas toliau sako, kad religija yra išsvajotoji laimė tos žmonijos, kuri gyvena šitoje ašarų pakalnėje. "Kas kritikuoja religiją, tas nuskabo išsvajotas gėles, kurios puošia jo grandines. Svarbu yra ne tai, kad žmogus turi nešti grandines be išsvajotų papuošalų, bet kad jis turi numesti nuo savęs grandines...” Taigi Marksui religija yra kaip kokia svajonė, kuri nieko bendro neturi su tikrove. Tai graži pasaka apie būsiančią laimę žmonijos, kuri eina grandinėmis apkaustyta per šitą ašarų pakalnę. Marksistai labai dažnai kalba apie tą opiumą. Tikrumoje, tas išsireiškimas "Religija yra žmonijos opiumas” nėra paties Markso išgalvotas, bet jis tą sakini paėmė, berods, iš Bruno Bauer (1809 - 1882), kuris buvo didelis krikščionybės priešas ir kuris patarė krikščionybę pakeisti antropologija, t. y. mokslu apie žmogų.

Koks panašumas yra tarp religijos ir opiumo? Kas yra opiumas? Opiumas yra cheminis junginys, išspaustas iš aguonos vaisių, iš dėžučių. Augalo moksliškas vardas yra Papaver somniferum L. Opiumas pradžioje sužadina nervus, žmogus pasidaro linksmas, vėliau jis pasidaro mieguistas, dvasia nupuola, mintys pradeda maišytis, protas atbunka. Gydytojai kalba, kad opiumas yra, vienu žodžiu, analgesikas ir hipnotikas. Taigi, pagal Marksą, religija daro tą patį: mažina skausmus ir migdo sąžinę, kad nejaustų tų neteisybių, kurių yra tiek daug. Iš tikrųjų, pagal Marksą, religijos likimas jau buvo išspręstas, priimant dialektinį materializmą. Jeigu priimi materializmą, tai religijai jau nebėra vietos. Kas supranta liaudį, proletariatą, darbininkų mases, gerai žino, kad jų nesujaudinsi, nesužavėsi kokia sausa dialektine filosofija ir jų nepritrauksi. Todėl darbininkų masėms yra sakoma, kad religijos nereikia, nes buržuazija naudoja religiją, kad geriau galėtų darbininkus išnaudoti. Darbininkai turį neturtą kaip iš Dievo rankos priimti ir su savo sunkiu likimu susitaikyti. Už tai danguje jiems geriau būsią. Taigi išeina, kad religija yra viena iš daugelio buržuazijos priemonių darbininkams išnaudoti ir sau daugiau turtų susidėti. Taip kalbant, jau galima darbininkų mases įkaitinti ir sukelti neapykantą ne tik prieš buržuaziją, bet ir prieš pačią religiją, prieš Bažnyčią ir kunigus, kurie tą religiją skelbia. Išeina, kad kunigai yra kokie buržuazijos tarnai iš vienos pusės ir liaudies priešai — iš kitos pusės.

Marksizmas daro kelias labai dideles klaidas:

1) Jis savo kovoje tyčiomis neskiria religijos nuo religijos: jis meta į vieną puodą katalikybę su visomis protestantų sektomis, su pravoslavija, su pagoniškomis tikybomis. Katalikų Bažnyčia atsako tik už savo darbus. Visų pirma marksizmas perdeda Bažnyčios galią žemiškuose dalykuose. Kada kriščionybė atsirado, tada viešpatavo vergija, — visi turtingieji turėjo savo vergus. Bažnyčia nemanė, kad būtų buvę gera pasakyti visiems vergams: "Bėkite nuo savo ponų”. Bažnyčia krikščionino širdis, kol nauja dvasia atėjo. Bažnyčia nesikiša net ir jį savo pavaldinių žemiškus turtus. Jeigu reikia bažnyčias statyti, Bažnyčia prašo, kad duotų. Jeigu duoda, gerai. Jeigu kas nenori duoti, nors ir turi, neverčia. Bažnyčia nėra žemiškųjų turtų dalintoja.

2) Visiškai yra neteisinga sakyti, kad Bažnyčia nesirūpina darbininkija. Pakanka pasiskaityti popiežiaus Leono XIII, vėliau Pijaus XI enciklikas, kad įsitikinus, jog Bažnyčia aiškiai įpareigoja darbdavius duoti teisingą atlyginimą už darbą, kad darbininkas galėtų su visa savo šeima tinkamai ir pasiturinčiai pragyventi. Darbdavio yra šventa pareiga, kuri riša jo sąžinę, atlyginti darbininkams gerai. Bažnyčia nieko daugiau ir negali daryti. Ji negali priversti jėga turtingųjų, kad savo turtus padalintų.

3)    Visiškai nematyti, kodėl Bažnyčia turėtų ypatingai rūpintis kapitalistais, kad jie dar daugiau praturtėtų. Visų pirma dauguma kapitalistų nėra katalikai, yra ar žydai, ar protestantai, ar kokie liberalai, ar netikėliai. Kodėl Bažnyčia turėtų būti suinteresuota, kad jie visi dar daugiau didintų savo kapitalus? Juk jie nepadės bažnyčių statyti, išlaikyti katalikiškas mokyklas ir kitokią Bažnyčios labdarybę!

4)    Pagaliau tie patys kapitalistai nejaučia jokio reikalo, kad Bažnyčia jiems padėtų. Jie patys moka savo reikalus apginti.

5)    Mūsų laikais Bažnyčia daugiausiai yra palaikoma darbininkų žmonių, o ne kapitalistų, nors kartais ir pasitaiko, kad turtingas katalikas steigia Bažnyčiai uni-versitetus ar kolegijai. Daugiausiai tai paprasti žmones išlaiko Kat. Bažnyčios mokyklas, misijas, stato bažnyčias. Taigi Bažnyčia turi didelį interesą, kad darbo žmonės gerai uždirbtų, tada ir Bažnyčiai daugiau išeina į naudą.

6) Bažnyčios senas patyrimas rodo, kad ir tikėjimui ir dorybei išeina į naudą, jeigu žmonės savo žemiškus reikalus tinkamai gali aprūpinti. Rodos, vysk. Ketteleris sakydavo, kad trumpiausias ir tikriausias kelias į žmonių širdis eina per pilvą. Bažnyčia visados meldėsi ir meldžiasi, kad Dievas apsaugotų žmoniją nuo maro, bado, ugnies ir karo. Kada prasidėjo Pirmasis Pasaulinis karas, Austrijos karalius paprašė, kad popiežius laimintų Austrijos ginklus. Popiežius griežtai atsisakė tai daryti, sakydamas, kad laiminąs taiką, o ne karą. Taigi Bažnyčia nelaimino net katalikiškos šalies, Austrijos, ginklų. Kada popiežius kalbėjo apie komunizmą ir jį smerkė, visados pridėdavo žodžius: "ateistinis, bedieviškas” komunizmas. Jeigu komunizmas neskelbtų bedievybės ir religijos skaudžiai nepersekiotų, Bažnyčia nesikištų į jo grynai žemiškus reikalus. Kol komunizmas prievarta vers žmones būti bedieviais, tol kova tarp Bažnyčios ir tikinčios žmonijos iš vienos pusės ir marksizmo iš kitos pusės nepasibaigs. Bebel ištarė 1893 m. šituos žodžius: marksizmas turi vieną didelį priešą, tai yra katalikybę. Nors komunistai, kol paima viršų, mėgsta sakyti, kad duos religijos laisvę, nes religija yra privatus dalykas, bet rusų komunizmo praktika aiškiai parodė, kaip jie tą laisvę supranta. Kada buvo pirmą kartą Hagoje sudaroma marksistų programa, tai tie žodžiai, kad religija yra laisva kaip privatus dalykas, daugeliui marksistų nepatiko ir jie pasiūlė išmesti iš marksistų programos. Jeigu tie žodžiai visgi pasiliko programoje, tai įvyko dėka Liebknechto, kuris patarė palikti, kad ‟apgautų prasčiokus ir suviliotų kaimiečius”. Komunizmas yra žmogaus širdies problema. Komunizmas per žmones iškilo į viršų ir tų pačių žmonių bus nugalėtas. Kiekviena žmonijos karta turi teisę savo proto Įsitikinimus persvarstyti. Ateis kada nors ir tokia Rusijos karta, kuri patrauks komunizmą į savo proto teismą. Abraomas Lincoln yra gražiai pasakęs: "Vienus žmones galima apgaudinėti visą laiką, kitus tik kai kurį laiką, bet visų žmonių ir visais laikais negalima apgaudinėti.”

Yra liūdna matyti, kad daug darbininkų pasirenka savo tikėjimo ar religijos dalykuose vadovu žmogų, kuris pats religijos neturėjo. Marksas gimė žydiškoje šeimoje Tryre (Vokietijoje) 1883 m. gegužės 5 d. Karoliui Marksui esant šešerių metų amžiaus, jo tėvai ir visa šeima perėjo į protestantizmą, nes tada lengviau būdavo gauti valstybinę vietą. Šiaip jau protestantizmas neturėjo nei pačiam Karoliui, nei jo visai šeimai jokios reikšmės, nes nė vienas iš jų niekados nepraktikavo jokios religijos. Karolis Marksas buvo pasirinkęs sau Aeschylo Prometėjaus posakį: "Vienu žodžiu, aš neapkenčiu visų dievų”. Iš šito sakinio jis neišskyrė nei žydų Jahves, nei krikščionių Dievo. Ir šiandien marksizmas nekenčia Dievo. Jeigu komunistai nekenčia Dievo, nejaugi ir mes turime būti verčiami Jo nekęsti. Ir kodėl?

Ketvirtąją teksto dalį rasite čia

Perspausdinama iš Juozo Venckaus S.J. knygos „Komunizmo Pagrindai“, kurią išleido ,,Laiko“ spaustuvė, Buenos Airese, Argentinoje, 1954 metais.